“Teatrologo profesija - sunki ir nedėkinga. Nepasakysi, kad mus, kritikus, kas nors aistringai mylėtų… Bet, bet… jei tektų vėl pasirinkti profesiją - ir vėl pasirinkčiau teatrologiją, teatrą, nes tai - kaip nepagydoma liga, kaip amžina meilė…” Taip meilę teatrui išpažįsta žinoma mūsų teatrologė, teatro istorikė, Muzikos ir teatro akademijos profesorė habil. dr. Irena Aleksaitė.
Visiškai neseniai knygynuose pasirodė naujausia teatrologės knyga “Be grimo”, kurią išleido leidykla “Tyto alba”. Ši knyga skiriasi nuo ankstesniųjų profesorės parašytų knygų, monografijų, skirtų žymiems lietuvių teatro kūrėjams - Borisui Dauguviečiui, Romualdui Juknevičiui, Andriui Olekai-Žilinskui, Stepui Juknai… Naujoji Irenos Aleksaitės knyga - tai prisiminimų knyga, pirmą kartą teatro istorijos fone šalia sutiktų iškilių teatro asmenybių nemažai vietos autorė skiria ir savo biografijai, savo šeimai, artimiems žmonėms, kurie lydėjo ją įvairiais gyvenimo vingiais, formavo kaip asmenybę. Jau pats knygos pavadinimas “Be grimo” tarsi byloja apie atvirą, nuoširdų pasakojimo būdą, o paantraštė “Šelmiški prisiminimai” - žada ir linksmų istorijų, kurias Irena Aleksaitė aprašo su jai būdingu puikiu humoru ir autoironija.
Teatrologę Ireną Aleksaitę Lietuvos radijo laidoje “Kultūros savaitė” kalbino žurnalistės Gailutė Jankauskienė ir Jolanta Kryževičienė.
Tik pasirodžius jūsų knygai “Be grimo”, viename jos pristatyme jūs esate prisipažinusi, kad rašyti prisiminimus yra labai pavojingas dalykas. Prisimenantis autorius tarsi apsinuogina, jis tarsi nusirengia prieš skaitytoją. Nors jūs (kaip tada dar pasakėte) ir neišdrįsote tiek apsinuoginti, kiek savo kūryboje apsinuogino kad ir žymusis lenkų klasikas Witoldas Gombrowiczius, vis dėlto šiek tiek praskleidėte savo gyvenimo skraistę, o ir pats knygos pavadinimas mums byloja apie tai - “Be grimo”… Tad ar labai daug to grimo nuvalėte?
Taip, iš tikrųjų aš galiu dar kartą pakartoti, kad rašyti prisiminimus yra sudėtinga. Dabar paaiškinsiu kodėl. Visą laiką jauti vieną mintį, kuri tau neduoda ramybės rašant - Dieve mano, kas tavęs prašė rašyti, kam tu čia perši savo gyvenimą kitiems, kad visi sklaidytų, skaitytų apie tavo senelius, močiutes, tavo gimines… Ir tas jausmas taip veikia, kad aš vis padėdavau parkerį į šalį ir galvodavau - palauk, kuo aš čia užsiimu dabar? Ir taip besikankindama supratau, kad visą šitą dalyką reikia pasukti taip, kad aš būčiau tiktai visų tų prisimenamų įvykių fone. Jokiu būdu ne centre kaip kokia kolona! Ir aš supratau, kad man būtinai reikia papasakoti apie tuos žmones, kurie man turėjo nepaprastai didelę įtaką ir kurie mane tiesiog formavo kaip žmogų, kaip asmenybę. Aš jau nekalbu apie savo tėvus, kuriems aš turėjau atiduoti didžiulę pagarbos, neišpasakytos meilės duoklę.
Antra grupė žmonių - pirmoji mūsų teatro kūrėjų karta, žmonės, su kuriais man likimas buvo toks maloningas, kad aš juos sutikau. Kai aš grįžau į Vilnių po studijų Leningrade (Sankt Peterburge), daugelis jų tada dar vaidino scenoje, kiti jau nebevaidino. Bet kadangi aš pradėjau domėtis lietuvių teatro istorija (ir dėl to turiu padėkoti Antanui Vengriui, kuris mane nukreipė į tą pusę), supratau, kad būtinai turiu sužinoti viską apie lietuvių teatrą. Tai susitikau su tais žmonėmis, kurie man padarė didžiulį įspūdį.
Pasakysiu dar vieną tokią detalę: mūsų šeimoje buvo senų žmonių kultas. Mano tėvai turėjo nepaprastai daug vyresnio amžiaus draugų. Ir žinote, galbūt ta jų meilė, pagarba, nepaprastas dėmesingumas vyresniems įsismelkė ir į mane. Galvoju, kodėl aš taip norėjau susipažinti su tais žmonėmis? Bet, klausykite, kokie žmonės buvo! Kokios tos mūsų prieškario teatro damos! Kokios tai asmenybės! Ir ta pažintis su jomis ėjo per teatrą.
Pirmąją knygą rašiau apie Borisą Dauguvietį, man reikėjo sužinoti, koks buvo to meto teatras. Ir šitaip atradau savo draugus. Atradau vieną draugę, kurią dabar drąsiai galiu vadinti savo drauge, nors mus skiria gal 60 metų. Tai Teofilija Vaičiūnienė, su kuria labai iš lėto pradėjom bendrauti. O ilgainiui atsitiko taip, kad su ja bendravau kaip su savo bendraamže. Aptardavom absoliučiai viską, net ir širdies reikalus. Ir aš supratau, kad amžius nėra riba draugystei, žmonių santykiams. O jie visi, kadangi žinojo, kad esu teatro kritikė, man sakydavo: “Klausyk, tu kada nors parašysi...” Iškart sutikdavau - taip, neabejotinai! Bet, tiesą pasakius, taip rimtai apie tą rašymą ir nepagalvodavau. Tačiau atmintis, matyt, fiksavo kiekvieną mūsų susitikimą, kiekvieną detalę... Ir štai pagaliau atėjo momentas, kada jau labai norėjosi apie visa tai parašyti.
Beje, dar viena labai svarbi priežastis, dėl ko ta knyga atsirado. Man labai norėjosi parašyti apie savo brolį Joną Aleksą. Kadangi muzikologai, kaip pastebėjau, šituo klausimu visai nesidomi. O man atrodo, kad jis muzikoje kaip dirigentas šiokią tokią vietą užima. Ir todėl man norėjosi, kad būtų užfiksuotas jo gyvenimas, kad vėliau niekas jo neiškreiptų. Ir štai vasarodama mūsų sodyboje už Molėtų aš parašiau vieną knygos skyrių apie brolį. Daviau jam paskaityti. Praeina daug laiko, o jis vis skaito, skaito. Paskui ateina pas mane ir sako: “Žinai ką, nepatiko man, ką tu čia parašei”. O aš ir pati tai jaučiau, baisiai susikausčiusi rašiau. Apie tokį artimą žmogų, apie jo talentą kažkaip nesinori iškiliomis frazėmis kalbėti. Tai jis man ir sako: “Aš parašysiu pats apie save, o tu įdėk į savo knygą…” Ir dar sako: “Kad neatrodytų jau toks iššūkis, tai tu paprašyk ir Rimos, mūsų sesers, kad jinai irgi parašytų”. Puiki idėja! Iškart sutikau. Ir taip knygoje atsirado brolio ir sesers parašyti skyriai.
O dėl to apsinuoginimo, tai pasakysiu taip. Turiu labai tvirtą nuostatą: yra tokių šventų dalykų, apie kuriuos nenorėčiau pasakoti. Pavyzdžiui, esu labai įsimylintis žmogus. Bet galvoju, tegul tai lieka mano ir to žmogaus atminty. O ir tų meilių buvo daug, labai gražių, labai romantiškų, labai kvailų, labai nevykusių, labai dramatiškų, tragiškų... Bet tegul tai lieka su manimi ir su tuo žmogumi, daugiau niekas neturi apie tai žinoti. Tiesa, yra vienas epizodas apie Slovakiją, kur aš tikrai sutikau tą vienintelį vyrą, kuris man, matyt, ir buvo skirtas. Bet aš tik užsiminiau, nieko daugiau nepasakiau. Tai dabar visi skaito ir spėlioja, o aš nesakau, nenoriu, aš pati viena džiaugiuosi tais prisiminimais.
Na, tuomet ir mes neprovokuosime jūsų kalbėti apie tas paslaptis, apie kurias nenorėjote kalbėti ir knygoje. Paprašytume jūsų šiek tiek paimprovizuoti ir pakalbėti apie šiandienos teatrą. Pradėkime nuo vieno pagrindinių veikėjų teatre. Tai yra aktorius. Kaip, jūsų nuomone, keičiasi aktoriaus likimas mūsų teatro scenoje? Žodžiu, pakalbėkime apie aktorių šiandieniniame teatre.
Pradžioje pasakysiu labai paprastą ir aiškią tezę, kad iš tikrųjų viskas keičiasi. Aišku, ir aktorius, jo situacija teatre labai pasikeitė. Kadangi pasikeitė laikmetis, pasikeitė ir teatras. Pavyzdžiui, su didele nostalgija, tegul tai gal ir senamadiškai atrodys, aš prisimenu būtent tą kartą, kuri man paliko labai didelį įspūdį. Tas figūras pavadinčiau tikromis žvaigždėmis, jos tiesiog priblokšdavo savo talento jėga. Nepažinojau nei Mironaitės tuomet, nei Juknos, nei Radzevičiaus, nei Jurkūno, Jackevičiūtės, Jakavičiūtės, Rudzinsko… - ištisos plejados to akademinio teatro. Kitur nevažinėjau: man atrodė, kad Lietuvoje yra tik vienas teatras, Vilniuje. Kokią milžinišką emocinę įtaigą jie man darė kaip žiūrovei! Aš negalėjau atskirti aktoriaus nuo jo kuriamo personažo. Man atrodė, kad Mironaitė ir scenoje, ir gatvėje - tokia pat spindinti, tokia pat nepaprasta moteris! Aš mačiau, kaip vaikšto gatvėmis Jackevičiūtė - iškilminga, ori. Kokia graži Lidija Kupstaitė! Dieve, galvoju, nepaprasti žmonės! Turbūt niekada šito nepamiršiu.
Šiandien lygiai taip pat mūsų scenoje yra labai talentingų meistrų. Žinote, aš labai bijau dabar sakyti pavardes, nes ką nors gal pamiršiu, gal ką įžeisiu. Bet matote, statusas aktoriaus pasikeitė. Ko aš šiandien pasigendu teatre? Visų pirma kartų spalvingumo! Man labai norėtųsi, kad teatre būtų senesnių aktorių, dar senesnių, na, iš esmės senesnių. Kad teatre būtų vidurinioji karta, jaunesnė ir kad būtų pati jauniausioji karta. Aš nežinau, kodėl, bet mūsų teatre šita kartų sistema pradėjo nykti. Jauni pradėjo vaidinti senius. Gal ir neblogai vaidina. Bet kai aš nuvažiuoju į Latviją arba į Lenkiją ir pamatau ten tą kartų harmoniją, negaliu atsižavėti.
Rygos teatre mačiau vaidinantį 90-metį aktorių. Buvau sužavėta jo energija! Jis vaidino senį ir jam nereikėjo jokio grimo. Bet kaip jis vaidino! Negaliu pamiršti.
Šiandien mūsų aktoriai yra draskomi gyvenimo. Televizija, radijas, visokie pramoginiai renginiai... Tai daryti aktorių priverčia pati buitis, nesutvarkytas jo gyvenimas. Vis dėlto taip, kaip man kažkada yra pasakojusi ponia Vaičiūnienė apie savo gyvenimą, aktorinį, kūrybinį ir asmeninį, tai man tie jos pasakojimai atrodė, na, kaip kokios brolių Grimų pasakos. O kokius atlyginimus artistai gaudavo! Kartą aš klausiu: “Teofilija, o ką už jūsų uždirbtus pinigus buvo galima nusipirkti?” Tai ji ir sako: “Žiūrėk, štai baldai mano svetainėje, čia yra karelų beržas, tai aš iš savo vasaros atlyginimo su Petručiu (taip jinai švelniai vadino savo vyrą Petrą Vaičiūną) nusipirkome šiuos baldus ir išvažiavome į Italiją mėnesiui paatostogaut...” Tai klausykit, šiandieną net nesmagu būsimiems aktoriams apie tai ir pasakoti! Šiandien jie ateina į baisiai skurdžią situaciją. Ir kada išsispręs šitas materialus klausimas, visiškai neaišku. Tik manau, kad ir tomis pačiomis sąlygomis galima daryti kažkokius teisingesnius prioritetus, ar ne?
Tas bėgimas į televiziją… Aš matau tokius skaudžius aktorių pasikeitimus. Pavyzdžiui, šiurpstu nuo labai talentingų aktorių pasirodymų visokiuose šou. Juk jie save nepaprastai alina! Bet suprantu, kad už to slypi pinigai, kurių reikia pragyvenimui…
Ponia Irena, bet ar jūs nemanote, kad ne tik pinigai? Vis dėlto aktoriaus gyvenimas yra išties tragiškas: metai bėga belaukiant Džuljetos, po to madam Bovari, po to dar kažko... Ir toks blaškymasis gal tėra išeitis iš tuštumos?
Taip, galima sakyti, kad yra noras būti visą laiką dėmesio centre. Tiesiog tokia yra specialybė: jie nori, kad juos pamatytų Nekrošiaus akis, kad juos pamatytų Tuminas, Oskaras Koršunovas. Tai kurgi juos gali pamatyti? Aišku, televizijoje. Aš viską suprantu. Bet esu idealistė ir negaliu dovanoti artistui jokio nuosmukio. Be to, manau, kad aktoriai šiandien nelabai laikosi ir fizinės formos. O juk tai yra didelis dalykas aktoriui.
Ir dar yra visokių kitokių dalykų, susijusių su režisūra. Kada režisūra pastebi tik vienus ir vis tuos pačius aktorius, o visai nemato kitų… Čia vėl aš prisimenu savo numylėtą režisierių Romualdą Juknevičių. Jis be galo įdėmiai tyrinėjo savo trupę. Kad ir, pavyzdžiui, Monika Mironaitė. Juk ji savo karjerą pas Juknevičių pradėjo nuo mažyčio epizodinio vaidmens. Bet tame mažyčiame vaidmenyje režisierius jai programavo Norą. Ibseno Norą! Jis ją patikrino, ugdė. O šiandien mūsų režisūra nebeturi galimybių šituo užsiimti: yra užsakymai, yra sutartys, yra išėjimas į pasaulį. Natūralus, sveikintinas dalykas. Betgi yra ir trupė, kuri lieka be priežiūros. Ir toje trupėje kiekvienas lieka su savo nuoskauda. Žinot, kartais aš pagalvoju: Dieve, kokia laimė, kad aš ne aktorė... Aš tiesiog išprotėčiau! Vis galvočiau - štai baigėsi šiandien diena, o čia - raukšlytė po akim atsirado… Išdavikė raukšlytė! Dieve, o Džuljeta kur, o kur Dezdemona?..
Todėl kai skaitau paskaitas ne teatro žmonėms, o kokiems inžinieriams, mokslininkams, medikams, aš jiems visada sakau: vyrai, neškite aktoriams gėles, rašykite meilės laiškus. O jie klausia - ar galima? Sakau - ne tik galima, bet būtina, reikia!
Profesore, iš tiesų dabar aktorius nebesulaukia pakankamai dėmesio tiek iš publikos, tiek iš kritikos… Šiandien vis daugiau kalbame apie režisūrinį teatrą, o ir mūsų režisieriai, bent jau tie garsieji, iškilieji, ko gero, dėmesio nestokoja… Taigi pakalbėkim apie antrąją teatro dalį - režisūrą.
Na, mūsų visa XX a. teatro epocha yra režisieriaus epocha!
Įdomu būtų palyginti su anais laikais. Anksčiau publika eidavo į teatrą žiūrėti artistų, o kad tą ar kitą spektaklį pastatė Dauguvietis arba Juknevičius, visai nebuvo svarbu. O dabar einame žiūrėti, ką su ta ar kita pjese padarė Nekrošius ar Tuminas, ką iš Šekspyro sugalvojo Koršunovas…
Prisiminiau vieną situaciją. Buvau jau penktame teatrologijos kurse Sankt Peterburgo institute, kai atvažiavau atostogų į Vilnių. Ir nuėjau vėl į Akademinį dramos teatrą pasižiūrėti spektaklio “Viltis”, kurį pastatė Juknevičius. Dabar aš jums visiškai nuoširdžiai sakau, padėjusi ranką ant širdies, tuomet aš visai nežinojau, kas pastatė šitą spektaklį! Aš ėjau žiūrėti savo numylėtų aktorių! Tai buvo kokie 1959 metai. Tuomet ta režisūra pas mus dar nebuvo pakilusi į tokias viršūnes, pasiekusi tokį statusą. O šiandien žiūrovas žino, kur jis eina. Jis eina ne į konkretų teatrą ir neina žiūrėti kažkokių aktorių, jis net nežino, kas ten vaidins. Bet jis žino, kad tai yra Nekrošiaus, Tumino, Koršunovo, Vaitkaus spektaklis. Ir jis eina žiūrėti būtent šitų režisierių, kurie parodo gyvenimą absoliučiai savitu būdu. Aš nežinau, kokia šalis dar turi tiek talentingų režisierių, kiek jų turime mes. Ir aš tuo labai didžiuojuosi.
Šiandien mes turim labai įvairų teatrą. Anksčiau to niekada nebuvo, visi teatrai buvo suvienodinti sovietinės ideologijos. Tik realizmas! Ir dar koks! Kad viskas būtų tikra: medžiai, lapai, žolė - viskas išpjaustyta iš kartono, viskas dulka. Aktoriai vaidina baisiose pjesėse, kuriose net vardų nėra. Kolūkio pirmininkas, agronomas, vyr. inžinierius, o visi kiti - kolūkiečiai. Klausykit, o kur vardai? O kur žmonės? Mes išgyvenome baisų etapą savo teatre. Ir kada šiandien kvėpuojame pilna krūtine, Dieve, kokia tai laimė! Kokia laimė, kad Cezaris Graužinis jau pradeda reikštis kaip jaunas režisierius. Kad Gintaras Varnas pagaliau atėjo į Kauno teatrą, turi trupę. Kad Povilas Gaidys padarė savo didelį darbą Klaipėdos teatre. O apie Rimą Tuminą jau nekalbu, jis yra mano numylėtinis. Aš nepaprastai mėgstu jo braižą.
Bet ar jums neatrodo, p. Irena, kad teatras vis dėlto prarado tam tikrą savo emocinį pagrindą? Anksčiau publika eidavo žiūrėti aktoriaus, jo aistrų scenoje, o dabar žiūrovas kartais netgi gana ciniškai pasako: einu pasižiūrėsiu, ką naujo padarė Nekrošius. Ir netgi dabar, po neseniai “Sirenų” festivalyje parodyto “Vyšnių sodo” su rusų teatro žvaigždėmis, daug kas komentuoja, kad nieko nauja, tai tik seni Nekrošiaus ėjimai, daug kas kartojama ir pan. Ir mažiausiai kalbama apie kai kurių aktorių tiesiog fantastišką vaidybą.
Mano knygoje yra vienas skyrius, skirtas minėtai Juknevičiaus “Vilčiai”. Tai yra mano didžiausias sukrėtimas teatre. Todėl, kad mane ta istorija, kurią taip talentingai, tiesiog genialiai perteikė Juknevičius scenoje, taip emociškai sukrėtė, kad aš ir šiandien apie tai dar negaliu ramiai kalbėti. Šarlis Diulenas yra pasakęs: išimkite iš teatro emocingumą ir pasakykite man, kas lieka? Aš esu iš tų žmonių, kurie yra labai emocingi. Ir man teatre labai norisi išgyventi daug emocijų. Bet emocija emocijai nelygi. Galima verkšlenti, melodramatiškai viską daryti. Ir nieko nebus. Vis dėlto norisi to sukrėtimo, ir tiek. O sukrėtimas būna tada, kai po spektaklio kokią savaitę tiesiog negali atsitokėti. Naktį atsiguli ir galvoji: kaip gerai, tuoj aš ir vėl apie tai mąstysiu… Kitą naktį tu vėl tą patį darai ir tu gyveni tais išgyvenimais, džiaugiesi. Aš esu toks žmogus, man viena akimirka tokio proveržio jau yra viskas!
Aišku, šiandien kiek kitaip viskas yra. Aš ir knygoje labiausiai vengiau bet kokio verkšlenimo, saldžialiežuvavimo. Aš norėjau truputėlį su ironija pažvelgti į save, į kitus. Su humoru. Mūsų šeimoj apskritai labai daug juoko buvo. Man patinka ir santūrumas teatre, kada ta emocija yra suvaržyta. Bet aš turiu jausti, kad viduje ten viskas kunkuliuoja, o nėra tiktai tušti žodžiai. Matot, aš esu gal jau senamadiškas žmogus.
Tiesiog galima pasakyti, kad jūs neprofesionaliai žiūrite. Jūs žiūrite emociškai, o ne šaltai analizuojate. Gal dabar tada ir pakalbėkim apie trečiąjį teatro segmentą, kuris jums iš esmės yra artimiausias. Juk visą gyvenimą skyrėte teatro istorijai, teatro analizei, teatro kritikai. Tačiau savo paskutiniame knygos skyrelyje, kuris vadinasi “Iš kritiko bėdų kraitelės”, jūs rašote: “…pastebėjau, jog kai mane kas nors kam nors pristato kaip kritikę, to žmogaus veidu šmėsteli užuojauta…” Šiuos tekstus jūs vadinate šelmiškais prisiminimais, tačiau juose daug kur yra ir tam tikro skausmo. Ar iš tikrųjų teatro kritiko profesija turi tas dvi puses?
Žinote, tai yra pats sunkiausias klausimas, kokį tik jūs sugebėjote man šiandieną pateikti. Pasakysiu nuoširdžiai ir atvirai - juo toliau eina mano gyvenimas, juo mažiau aš besuprantu, kuo aš užsiimu. Teatro kritika - baisiausiai sudėtingas dalykas. Man atrodė, kad iš pradžių aš turiu būti tarsi koks vedlys ar šauklys. Taip bent mane mokė institute, bet ir tada jau supratau, kad šito daryti kaip tik nereikia. Antra vertus, turėjau šiokių tokių iliuzijų, kad mano rašiniai turėtų pagelbėti režisieriui, o gal ir aktoriams. Jeigu tos pastabos būtų buvusios tokios reikšmingos, tai aš dar sakyčiau, gal kažkokios mažytės racijos toje mano įžūlioje mintyje būta. Betgi buvau bejėgė, vis dėlto bejėgė… Baisiai sunkiai sekėsi rašyti recenzijas. Aš ir dabar negaliu pasakyti, kad esu profesionalė, aš net bijau šitą pasakyti. Nekuklu. Bet lyg ir kažką daugiau suvokiu šioje srityje, man taip atrodo. Tik jau tų iliuzijų nebeturiu, kad kas nors turėtų pasikeisti.
Aš dabar suprantu, kad mano balsas yra absoliučiai į tuštumą. Absoliučiai! Aš esu tuo 100 procentų įsitikinusi! Aš suprantu, kad mano misija yra visiškai kita. Aš nesu nei režisūros, nei aktoriaus tarnaitė, nei teatro tarnaitė. Aš nesu nei koks puslaidininkis tarp teatro ir žiūrovo. Aš esu žmogus, kuris turi savo požiūrį į teatrą ir kuris turi tik tokį vienintelį privalumą prieš šiandieninį žiūrovą, - tai yra mano patirtis. Aš nepaprastai daug mačiau spektaklių ir mano žiūros laukas yra kur kas platesnis negu eilinio žiūrovo. Ir tuomet vertinimo kriterijai yra galbūt teisingesni. Bet man teatro kritika dabar yra kaip savotiška kūrybinė saviraiška. Aš pamatau puikų spektaklį ir man norisi jį interpretuoti, pasigėrėti, pasižiūrėti, kaip tai meistriškai yra padaryta. Aš jaučiu malonumą iš tos analizės.
Ir dar. Supratau, kad yra dar viena prasmė. Teatro menas yra akimirkos menas. Tie spektakliai, tie aktoriaus darbai - juk tik akimirkos... Tai galbūt aš, rašydama teatro istoriją, užfiksuoju tas akimirkas?
Ir paskutinis klausimas. Dabar labai populiarūs įvairūs rinkimai, įvairūs dešimtukai. Vis dėlto norėtųsi, p. Irena, labai kategoriškai jūsų paprašyti - išrinkit Lietuvos teatro kūrėjų dešimtuką pagal Ireną Aleksaitę.
Jūs mane žudot! Po to, kai aš išvardysiu, man reikės išvažiuoti į savo kaimą.
Na, tegul tai būna labai subjektyvus dešimtukas. Tiesiog jūsų šiandieninis požiūris.
Tai žinote, aš atsakysiu kaip tame anekdote. Sovietiniais laikais per marksizmo-leninizmo egzaminą dėstytojas klausia studento, sako: išvardykit, prašom, 28 žymiausius komunistus. Tai žmogus ir sako: ką gi, Leninas, Stalinas, Marksas ir Engelsas. Aha, keturi ir likę 24 - Baku komisarai.
Tai aš jums dabar irgi sugudrausiu, atsakydama maždaug taip pat. Aišku, iš praeities teatro, tai aš manau, kad Romualdas Juknevičius priklauso tam dešimtukui, savaip priklauso Borisas Dauguvietis, manau, kad ir Oleka Žilinskas. Taip pat visa šiandieninė režisierių karta. Iš savo profesijos žmonių norėčiau išskirti Antaną Vengrį, Daną Rutkutę. Tegul neužsigauna kiti, nes juos visus labai vertinu. O iš aktorių… Aš manau, kad Rolandas Butkevičius buvo stebuklingas aktorius iš Dievo malonės. Va, kur buvo aistra teatrui!
Manau, kad nepaprastai talentingas žmogus yra Vytautas Šapranauskas. Ir todėl dėl jo labai skaudžiai išgyvenu. Nepaprastai įdomus aktorius yra ir Arūnas Sakalauskas. Be abejo, manau, kad Monika Mironaitė įeina į tą mano dešimtuką, kaip mūsų ryškiausia aktorė - žvaigždė. Manau, kad ir Viktoras Šinkariukas Kaune, ypatingą aštrią spalvą turėjo Valentinas Masalskis. Ką čia dar pamiršau? Bet aš jau turbūt tą dešimtuką viršijau? Todėl pasakysiu - ir visi tie, kurių nepasakiau. Kaip tie 24 Baku komunarai.
"Kultūros savaitė" - tiesioginė informacinė laida apie kultūros gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje. Laida transliuojama šeštadieniais 9.05-11.00 val. per Lietuvos radijo pirmąją programą. Kiekvieną šeštadienį dviejų valandų laidoje - septynios kultūros dienos mūsų šalyje: teatrų premjeros, dailės galerijų naujienos, koncertų salėse skambanti muzika, literatūros pasaulio pulsas, susitikimai su meno kūrėjais. Kiekvieną šeštadienį - pasaulio kultūros naujienos: gastrolių atgarsiai, tarptautiniai projektai, užsienio svečiai. Autorės Jolanta Kryževičienė ir Gailutė Jankauskienė, muzikos redaktorė Olga Malcienė ([email protected]).
