Lietuviams nebūdingas istorinis mąstymas – mūsų istorinė atmintis nesiekia lietuviškų šaknų, o nesusigaudydami, kas yra kultūros savaimingumas, norime savo kultūrą sunorminti.
Žmonės, kalbantys apie nacionalinės kultūros išnykimą, nesuvokia, kad mūsų kultūroje yra prigimtinė tvarka, daug kas laikosi ant mūsų kalbos giluminės pasąmoninės struktūros, ir mūsų etnosas niekur nedingo, – įsitikinę žinomi kultūros žmonės, kalbėję naujienų agentūroje ELTA pirmadienį surengtoje diskusijoje „Apie Lietuvą, kultūrą, taiką ir pasaulį“.
„Yra kažkokių gilesnių jėgų, kurios neleido mūsų kultūrai ir kalbai išnykti, ir dabar neleis išnykti, kad ir kokia nauja sąjunga mus spaustų. Tos kultūros problemos turi spręstis ne formaliai, o bandant įsigilinti į savo tautos kultūros istorinę patirtį. Esminis kultūros dalykas yra jos augimas, ir su ja patys turime augti. Jeigu mūsų kultūros politikai, ir mes, kultūros darbininkai, tokiu būdu planuotume, tada susitartume“, – neabejoja rašytojas Vytautas Martinkus.
Po darbingo kūrybinio sezono Lietuvoje į Jungtines Valstijas išvykstantis teatro režisierius Jonas Jurašas sako, kad jam nebeįdomu statyti vien tik spektaklius, kurie neliestų Lietuvos kultūros, istorijos šaknų, gyvybiškų klausimų, svarbių lietuviams.
„Jeigu Europos Sąjunga gali toleruoti, padėti ir skatinti nacionalinių kultūrų įvairiabriauniškumą, tai būtų jos svarbiausias uždavinys. Nes jei visi pradėsime kalbėti viena kalba ir komunikuoti vienais kodiniais ženklais, tai bus labai liūdna, ir pasaulis pasidarys daug skurdesnis. Man atrodo, kad įvairiaspalvių gėlių auginimas Europos Sąjungoje – tai ir yra visas grožis, kuo mes galime skirtis nuo kitų, nesiniveliuodami ir nebandydami būti kaip visi“, – kalbėjo režisierius.
Jis sako neabejojantis, kad lietuvių tauta atspari kaip titnagas ir neišnyks, nes tauta atsirenka, kas tikra, o kas – tik paviršutiniška.
Rašytojas Jonas Liniauskas pastebi, jog viena didžiausių Lietuvos kultūros problemų – išnaikinta vidurinioji klasė, kuri tarpukariu buvusi kultūros variklis ir aktyvi kultūros vartotoja. „Jeigu Lietuvos valstybinėse įmonėse generalinis direktorius uždirbtų tik du kartus daugiau negu inžinierius, įsivaizduokite, kokia atsirastų vidurinė klasė, kaip pakiltų perkamoji galia tai pačiai kultūrai – lankyti spektaklius, teatrus, pirkti knygas! Įžiūriu dvi baisiausias problemas mūsų kultūroje – bibliotekos be knygų ir išnaikinta vidurinioji klasė. Tai įvykdytas kultūrinis genocidas“, – teigia J. Liniauskas.
Alytaus dramos teatro režisierius Arvydas Kinderis sako pastebintis, kad populiarioji kultūra daro lengvumo įspūdį, ypač jaunajai kartai, kuri į teatrą dažnai ateina su kokakola, traškučiais, kaip į kino teatrą. „Ir truputėlį yra tokio pojūčio kultūros lengvumo, neįsigilinimo, viskas paprasta, viskas labai paviršutiniška. Populiarioji kultūra, kuri ateina iš Vakarų, jinai daro savotišką žalą, bet manau, kad jauni žmonės su laiku subręs“, – nenusimena režisierius.
Filosofas Vytautas Rubavičius sako, kad, išlaikę vieną seniausių pasaulyje kalbų, nesielgiame kaip kitos senosios tautos, puoselėjančios savo kultūrą, nes mūsų tautai, kilusiai iš kaimo, nebūdingas strateginis mąstymas šimtmečių kategorijomis ir istorinis prisiminimas. „Mes galime pasidžiaugti kalba, vienu kitu džingulėliu, kuris rodo, kas buvo prieš kelis tūkstančius metų, bet atmintis mūsų niekur nesiekia.
Ir čia yra ta bėda, kad mes neturime urbanistinės istorinės bendruomenės, kuri ir kuria civilizaciją. Šiaip ne kaimas yra civilizacijos kūrėjas – tai yra miestai. Klausimas visada yra – miestų bendruomenių gyvybingumas. Istorija taip lėmė, kad miestų bendruomenių mes ir neturime. Mes esame pokario sovietmečiu formuotos miestų bendruomenės, išvaliusios miestus nuo istorinių gyventojų, kurie turėjo prisiminimus, kuriems jų protėvių prisiminimas buvo gyvas“, – aiškino V. Rubavičius.
Pasak filosofo, mes nededame sąmoningų pastangų gilinti savo kilmės šaknis. „Istorinė atmintis nėra vien tiktai duotybė, ji nepaliaujamai palaikoma, kuriama ir tvirtinama – tai arba knygos, arba šeimos tradicijos. Žydų tauta čia būtų pavyzdys, yra kitos panašios tautos, kurios per šeimą teikia istorinę atmintį ir įtvirtina esminius dalykus, kurie leidžia išlikti tūkstantmečius, ir gana gerai išlikti, nepaisant įvairių istorinių negandų“, – kalbėjo V. Rubavičius.
