Panašų vaizdelį rodo ir statistika. Lietuvos banko (LB) duomenimis, apie 800 tūkst. žmonių pensijai savarankiškai kaupia tik minimaliai arba visiškai nekaupia. Tai – daugiau nei pusė visų dirbančių šalies piliečių.
Bet toks požiūris į kaupimą senatvei ateityje gali sukelti ne tik ilgalaikį psichologinį diskomfortą, tačiau ir turėti labai nemalonių pasekmių: neišpurenus finansinės pagalvės, poreikiai ir įsipareigojimai išėjus į pensiją gali sumažėti labai nedaug, o pajamos sumažės drastiškai. Ir tik nuo mūsų priklauso, ar laiku pasirūpinę santaupomis ateičiai, sėkmingai išvengsime tokio „nusileidimo“ į realybę.
Pasaka apie tris paršiukus
„Lietuvoje jauni žmonės beveik netaupo ir tai labai liūdna. Dėl to jie neturi saugumo jausmo, jiems stinga pasitikėjimo rytojumi, savimi, savo valstybe, ateities gyvenimu. Žmonės išgyvena nerimą, blaškosi priimdami sprendimus, neretai tai provokuoja ir tam tikrų priklausomybių atsiradimą, gyvenimą šia diena“, – atsainaus požiūrio į taupymą pasekmes vardija psichologas Edvardas Šidlauskas.
Dalis žmonių, kurie nesiruošia senatvei iš anksto ir gaunamas pajamas įpranta išleisti ne pirmo būtinumo prekėms ir paslaugoms, išėję į pensiją patiria tikrų tikriausią šoką, mat gaunama senatvės pensiją negali patenkinti net dalies įprastų poreikių. Tačiau, anot pašnekovo, tokio elgesio pasekmės, jei aktyvus darbo rinkos dalyvis nesirūpina savo finansų atsarga senatvei, gali ištikti ir kur kas anksčiau, nei žmogus išeis į užtarnautą poilsį.
„Ligos, nelaimės ar ekonominė krizė nesirenka patogaus laiko ir gali apie save priminti kur kas anksčiau nei išėjimas į pensiją. Puikus nesirūpinimo savo ateitimi pavyzdys aprašytas pasakoje apie tris paršiukus. Vienas paršiukas ilgai dirbo ir kantriai statė namą iš plytų, o kiti du susirentė tik laikinas pašiūres ir visą likusį laiką skyrė pramogoms. Bet ištikus bėdai – pasirodžius vilkui, išsigelbėjo tik trečiasis. Taupymo įpročiai, savidrausmė, investavimas ir yra tas tvirtas namas, kuris suteiks apsaugą. Tiesa, tokių žmonių, kurie tikslingai tuo rūpinasi,nėra daug“, – sakė jis.
Dar viena svarbi priežastis, anot psichologo, kodėl jauni žmonės netaupo savo senatvei, tai finansinio raštingumo stoka. „Niekas Lietuvoje neugdo taupymo įpročių, taupymo kultūros nėra. Vakarų valstybėse egzistuoja kiek kitoks mąstymas, susijęs su taupymo įgūdžių ugdymo ir taupymo kultūros formavimu. Lietuviai šių įgūdžių turi labai mažai arba neturi iš viso“, – sako E. Šidlauskas, paklaustas ar esama skirtumų tarp to, kaip savo senatve rūpinasi į darbo rinką atėję jauni žmones Vakarų šalyse ir kaip tai daro lietuviai.
Pašnekovas svarsto, kad būtina ugdyti ne tik visuomenės finansinį raštingumą, bet valstybė taip pat turėtų pasiūlyti priimtinas ir saugias taupymo priemones, kurios padėtų išsklaidyti nepasitikėjimo atmosferą.
„Skatinant taupyti labai svarbi valstybės iniciatyva ir švietimas. Reikia, kad žmonės žinotų, jog jų pinigai yra saugūs. Būtina patenkinti vieną pamatinių žmogaus poreikių ir suteikti saugumo jausmą. Žmogus, kuris gyvena jausdama stresą, įtampą, jei jį kamuoja neužtikrintumas, negali būti kūrybiškas ar siekti kitų tikslų. Akivaizdu, kad tokia tendencija turi negatyvų poveikį visai valstybės ekonomikai, kultūrinei raidai. Pamatinis nerimas blokuoja valstybės potencialą“, – aiškina specialistas.
Reikalauti – ir iš savęs
„Uždirbu mažai ir neturiu iš ko taupyti“, – tokį argumentą pateikia dažnas lietuvis, paklaustas, kodėl vengia rūpintis savo finansine padėtimi senatvėje. Psichologas E.Šidlauskas teigia sutinkantis, kad dažnai tikslingo taupymo senatvei stabdžiu tampa mažos pajamos, bet, anot jo, tai nėra objektyvus pasiteisinimas.
„Įvairūs metodai, kuriais žmonės mokomi taupyti, atkreipia dėmesį į vieną svarbų dalyką: išmokite susimokėti sau. Svarbu išmokti sau susimokėti nors ir labai mažą dalį – tai bus indėlis į jūsų ateities saugumą. Tikslingas taupymas yra priemonė, padėsianti ateityje ištrūkti iš skurdo rato“, – kaupimo ateičiai svarbą pabrėžia specialistas.
Psichologas akcentavo, kad atsakingas kaupimas senatvei, investavimas ar taupymas plačiąja prasme yra svarbūs ne tik dėl paties žmogaus būsimų poreikių, bet ir dėl visos visuomenės gerovės: „Už savo ateitį atsakingi žmonės kuria tvirtą ir sąmoningą piliečių visuomenę. Kai žmogus jaučia, kad turi ką prarasti – yra investavęs, sukūręs savo verslą, jis suinteresuotas ginti tos visuomenės interesus. Jei žmogus jaučia, kad nieko neturi, jis bet kada gali čiupti lagaminą iš vykti“.
Įprotis taupyti, pasak E.Šidlausko, yra svarbus asmenybės brandumo požymis, nes jis ugdo valią ir savitvardą.
Sociologas: „Išgyvename pokyčius“
Anot sociologo, visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ vadovo Vlado Gaidžio, natūralu, kad jaunystėje žmonės mažiau galvoja apie tai, kas gali juos ištikti senatvėje, nes turi priimti ir kitus su esminiais gyvenimo pokyčiais susijusius sprendimus, pavyzdžiui, šeimos kūrimas.
„Jauni žmonės skuba įsitvirtinti darbo rinkoje, siekti karjeros, tad šie dalykai tampa prioritetiniais. Šešėlyje lieka ne tik rūpinimais senatve – jaunimas mažiau domisi politika, rečiau atlieka tokią pilietinę pareigą kaip balsavimas rinkimuose“, – sako jis. Vis tik, pašnekovo teigimu, laikui bėgant kai kurios nuostatos keičiasi ir žmogus ima jausti tam tikrą nerimą dėl savo ateities. „Dažniausiai dėl to, koks gyvenimas lauks išėjus į pensiją, sunerimsta penkiasdešimtmečiai “, – pastebi jis.
Pasak V. Gaidžio, mūsų kultūra ir civilizacijos vertybės šiuo metu išgyvena tam tikrus pokyčius ir daug kas yra dar „nenusistovėję“, tad ir taupymo įpročiai dar gali keistis.
„Vakarų šalyse esama nuostatos, kad reikia taupyti ir kažką turėti banke ar stiklainyje. Taupymo tradicijos kai kuriuose kraštuose egzistuoja jau seniai ir jis laikomas tam tikra fundamentalia vertybe. Bet juk seniau ir pas mus buvo galvojama, kad sūnui paliksi laikrodį ar vežimą, ir visada buvo laikomasi taisyklės, kad pirmiausiai reikia sutaupyti, o tik paskui pirkti... Bet šiuo metu vis labai populiarėja gyvenimas „į skolą“. Vis dažniau girdime apie žmones, net iš pasiturinčių šalių, kurie bankuose laiko ne pinigus, o skolas“, – apie šių dienų realijas kalbėjo sociologas.
Taupymas kaip reiškinys, anot V. Gaidžio, jaunajai kartai praranda savo svarbą, o vyresnioji karta, nors ir turi karčios sovietmečio patirties, vis tik linkusi valstybe pasitikėti labiau.
„Jeigu aš trisdešimt metų atiduodavau savo uždarbio dalį kitų žmonių pensijai, tai esu linkęs pasitikėti visuomenės susitarimu, kad kai aš išeisiu į pensiją, kiti skirs savo pajamų dalį mano pensijai“, – apie kaupimą pensijai kalbėjo V. Gaidys.
Kaip kaupsime nuo 2019 m.?
Primename, kad nuo 2019 m. įsigalioja pensijų kaupimo pertvarka, kuri į antrosios pakopos kaupimo sistemą įtrauks jaunus dirbančius žmones iki 40 metų su teise atsisakyti kaupti. Apie savo nenorą kaupti reikia pranešti „Sodrai“ iki 2019 m. birželio 30 d.
Šiuo metu kaupiantys dirbantieji gali toliau tęsti kaupimą prisidėdami nuo darbo užmokesčio ir į kaupimo „sąskaitą“ gauti valstybės biudžeto dalį, kuri sudarys 1,5 proc. nuo šalies vidutinio atlyginimo. Nenorintys kaupti toliau antroje pakopoje, gali su visa lėšų suma grįžti į „Sodrą“ arba stabdyti kaupimą ir palikti pinigus pensijų fonde iki senatvės pensijos amžiaus. Tačiau apie savo sprendimą reikia pranešti pensijų kaupimo bendrovei iki 2019 m. birželio 30 d.
Kaupimas nuo kitų metų bus galimas pačiam dirbančiajam prisidedant 3 proc. nuo darbo užmokesčio, tačiau iki šiol nekaupę gyventojai ir kaupę tik „Sodros“ lėšomis, bet neprisidėję nuo savo atlyginimo, galės pradėti kaupti, prisidėdami po 1,8 proc. nuo atlyginimo ir per penkerius metus pasieks 3 proc. įmoką.
Siekiant, kad pensijų kaupimas netaptų našta, kitais metais 0,55 proc. punkto mažinamos dirbančiųjų įmokos „Sodrai“ ir 1 proc. punktu – gyventojų pajamų mokestis (GPM).
