Tituluota lengvaatletė neslepia – ją domina ta sporto virtuvės pusė, kurioje dar neteko būti.
„Tai nėra man pažįstama sritis, todėl įdomu iš arčiau į ją pažvelgti, pažinti, įsigilinti, pamatyti užkulisius. Sportuoju jau daug metų, o dabar noriu prisidėti prie sprendimų, kurie būtų naudingi sportui ir sportininkams. Tad kai Daina Gudzinevičiūtė pasiūlė tapti jos komandos nare, ilgai nesvarsčiau“, – prisipažįsta 37 metų A.Skujytė.
Lengvaatletė po LTOK generalinės asamblėjos sulaukė nemažai sveikinimų, kolegos džiaugėsi, kad Vykdomajame komitete bus ir lengvosios atletikos atstovas. Buvo ir tokių, kurie neslėpė nuostabos olimpinės vicečempionės sprendimu imtis naujos veiklos, nes jos grafikas ir taip įtemptas.
Šiemet sportininkei nepavyko įveikti septynkovės olimpinio normatyvo ir patekti į Rio de Žaneiro žaidynes. Tai būtų buvusi jau ketvirtoji olimpiada jos karjeroje. Kelialapį į Rio lengvaatletė tikėjosi skirti balandį treniruočių stovykloje Ispanijoje netikėtai mirusio savo trenerio ir bendraminčio Alekso Stanislovaičio atminimui.
Nors Rio de Žaneiro žaidynes Austrai teko stebėti per televiziją, ginklų patyrusi septynkovininkė nesudeda.
„Nutariau, kad dar mažiausiai metus tikrai sportuosiu. Kol kas negaliu padėti taško. Net nežinau, ar tai gerai. Gal vertėtų jį dėti ir eiti kita kryptimi. Bet kol kas negaliu“, – paaiškina A.Skujytė.
Naujam sezonui sportininkė Kaune rengiasi su buvusiais savo auklėtiniais, dabar jau studentais. Kai 2014 metais A.Skujytė išėjo motinystės atostogų, jos auklėtinius globojo A.Stanislovaitis.
„Dabar su šiais sportininkais kartu rengiamės sezonui. Jie jau patys žino, ką daryti. Žinoma, kai prasidės technikos šlifavimas, tada jau reikės jiems skirti daugiau dėmesio, aiškinti, koreguoti. Be to, laisvalaikiu patreniruoju tris 12–14 metų mergaites, neseniai prisidėjo ir keletas jaunesnių auklėtinių“, – pasakoja lengvaatletė.
Pati septynkovininkė trenerio šiuo metu neturi. „Dabar pati rašausi treniruočių planus. Bet žinau, kad kai reikės, man padės kiti treneriai. Jei pavyktų pasiekti tą lygį, kuriame buvau, atskiros rungtys turėtų daugiau ar mažiau neblogai sektis. Žinoma, visada yra ką šlifuoti. Ieties metimo rungtyje man visada padeda Teresė Nekrošaitė, ne kartą dirbau su barjerinio bėgimo trenere Nina Gedgaudiene, šuolių į tolį specialistu Romualdu Petruškevičiumi. Taip ir sukuosi. Bet tokio žmogaus, kuris prižiūrėtų viską, kaip Aleksas Stanislovaitis, to tvirto užnugario jau nebėra“, – apgailestauja sportininkė.
Gyvenime tvirčiausias Austros užnugaris – šeima. Su vyru Valdu dvejų metų sūnų Jokūbą auginanti lengvaatletė ne kartą džiaugėsi sulaukusi artimiausių žmonių palaikymo. Taip buvo ir šį kartą, kai ir taip įtemptoje dienotvarkėje atsirado LTOK Vykdomasis komitetas. Tad A.Skujytė tiki, kad galės skirti ir laiko, ir dėmesio naujai veiklai.
„Aišku, pirmiausia reikia apsiprasti, o tada jau imtis darbo, nes sportuodama mažai kreipiau dėmesį į panašius dalykus. Esu visiškai neprobleminis žmogus, kai kas net juokauja, kad man lova visur nei per kieta, nei per minkšta. Visur prisitaikau. Bet tikrai tikiu, kad Vykdomajame komitete galėsiu būti naudinga. Sportininkai galės į mane kreiptis ir išsakyti savo pastabas, pageidavimus. Stengsiuosi padaryti viską, kas nuo manęs priklausys, nenoriu būti tik pasyvi balsuotoja posėdžiuose“, – tikina LTOK vykdomojo komiteto naujokė.
Iš LTOK žurnalo „Olimpinė panorama“, Marius Grinbergas
