Dvi dešimtys metų laisvės elgtis, kliaujantis asmeninėmis moralės normomis. Dvi dešimtys metų galvojant vien apie savąsias teises, visiškai pamirštant pareigas. Dvi dešimtys metų nutautėjimo, šiandien vadinamo daug ausiai malonesniais vardais: integracija, tolerancija, platesniu, šiuolaikiškesniu požiūriu... To pasekmė – pamirštos Tėvynės, tautos, meilės šaliai ir kitų šildančių, stiprinančių žodžių prasmės, be kurių tesame chaotiška vienišų ir lengvai įveikiamų žmonių banda. Priminti lietuvių tautai, kas ji, šiandien prašome trijų jaunų patriotų – Lietuvos karo akademijos ketvirtakursių kariūnų Aurimo Dirgėlos, Marijos Povilionytės ir Pauliaus Kančio.
– Neseniai buvo visuotinai klausiama Lietuvos moksleivių – kas jie. Mano liūdesiui, dalis jų atsakė ne “lietuviai„, o “europiečiai“. Jeigu jūsų, kariūnai, to paklausčiau, ką atsakytumėt?
Paulius Kančys: Esame lietuviai. Manau, to neįsisąmoninus neverta net mėginti kažkur integruotis. Neturėdamas kažko savo, žmogus tiesiog prapuola minioje, tampa niekam, net sau neįdomiu praeiviu.
– Tad, galiu spėti, kad į karybą jus atvedė ne tiek militaristiniai, kiek Tėvynės reikalai?
P.K.: Stodamas į Karo akademiją nė neįsivaizdavau, kas tas karininkas ir kokios jo pareigos Tėvynei. Patiko disciplina, tvarka, norėjosi išbandyti save, patikrinti jėgas. Mano karta – jau nepriklausomos Lietuvos kūdikiai, jau neturintys įgimto ar šeimoje išugdyto patriotizmo. Augdami domėjomės labiau savo teisėmis nei pareigomis. Tam tikras lūžis manyje įvyko maždaug po dviejų studijų kursų – sudygo akademijos manyje pasėtos vertybės.
Marija Povilionytė: Meilė Tėvynei man buvo skiepijama šeimoje. Ne per karinius dalykus. Tiesiog. Meilė Tėvynei, kaip ir meilė artimui, turi būti be išskaičiavimo. Jei mylėsi ir bičiuliškai elgsiesi tik su tais, kurie to nusipelno, niekada neišmoksi mylėti bendruomenės, tautos, žmonijos...
O į karybą mane atvedė asmeninės savybės ir siekiai. Nuo vaikystės žinojau, kuo būsiu, ir nors į Karo akademiją pavyko įstoti tik iš trečio karto, niekada nesuabejojau, kad tai mano kelias, kuriuo tikrai nueisiu. Nedvejodama ginsiu Lietuvą, ir su ginklu rankoje, jei ištiks tokia būtinybė. Myliu savąją šalį, prisiekiau jai ištikimybę, žinau savo pareigas, tad ir pasiaukoti vardan Tėvynės – man yra viena iš jų.
Aurimas Dirgėla: Drauge su pasiruošimu, su pratybomis, su geru nuovargiu ateina ir tikresnis santykis su visais šiais dalykais. Ginti Tėvynę su ginklu rankoje – kiekvieno kario pareiga. Tam ir ruošiamės, tam ir yra kariuomenė, vėliava, simboliai... Meilė Tėvynei, manau, turėtų būti svarbiausias kario motyvas atliekant savo pareigą.
– Ar Karo akademijoje yra speciali disciplina, kuri mokytų mylėti Lietuvą?
P.K.: Visa mūsų studijų programa to moko. Ypač – vadinamoji lyderystės disciplina, kurią studijuojame visus ketverius metus. Ši disciplina skirta rengti vadams, nes vadas turi gebėti ne tik sau rasti motyvaciją, bet ja uždegti ir kitus karius, pradedant paskaitomis ir baigiant asmeniniu pavyzdžiu.
A.D.: Be to, akademijos studentai daug keliauja po Lietuvą, rengia ekskursijas po istorines šalies vietas, piliakalnius, pilis, žygiuoja partizanų keliais. Tai savaime daug duoda. Pats permąstai tų žmonių darbus ir pasirinkimą, pats nori būti panašus į juos, imi didžiuotis esąs su jais tos pačios tautos, to paties kraujo. Palengva ta tautinė savimonė tampa kasdieniu registru, kuriame ir gyvename.
– Pamokinkit nestudijuojančius akademijoje žmones, kaip vėl išmokti mylėti Lietuvą.
A.D.: Žmogaus gyvenimas, jo aplinka prasideda nuo gimimo vietos. Kaip tik nuo to prasideda prioritetų dėliojimas: aplinka, šeima, jos kalba, jos prosenelių istorijos, susiliejančios į šalies istoriją...
Patriotizmo grūdą kiekviename žmoguje turi pasėti jo šeima, jį puoselėti, tai labai svarbu, turi mokykla – visos švietimo įstaigos, kurios augantį žmogų turi ir mokyti, ir auklėti.
P.K.: Manau, kad dar labai svarbi yra vienybė. Nes individas vienas tiesiog nepajėgus pasiekti to, ką gali suvienyta jėga. Reikia ieškoti, diskutuoti ir garsiai kalbėti apie dalykus, kurie vienija tautą. Juk ne vien tik krepšinio čempionatai, ar ne?..
Kodėl negalima būtų įvesti tokių gražių ceremonijų, kaip rytinis šalies vėliavos pakėlimas bei himno giedojimas Lietuvos pradinėse mokyklose? Atrodytų, tai smulkmenos, bet jose esama labai daug jėgos, kaip tik tai ir skiepija patriotizmą. Kaip tik tai ir vienija. Net sutikęs žmogų, kuris nuo tavęs skiriasi kaip naktis nuo dienos, žinai, kad judu turit šį tą bendro – esate tos pačios tautos atstovai, dirbantys dėl tos pačios šalies gerovės.
M.P.: Ir kiek įmanoma, reikėtų vengti abstrakčios pompastikos, kalbant apie Tėvynės meilę pirmiausia reikia žinoti, kas yra ta Tėvynė ir kaip pasireiškia mano meilė jai. Jeigu mūsų mylimas, artimas žmogus padaro klaidą ar įskaudina, juk nenustojame jo mylėję, tad ir su Tėvyne turėtų būti taip – negalima jos atsižadėti dėl to, kad valdžia nepatinka, ar ekonominė valstybės padėtis. Su šalies bėdomis ir blogybėmis reikia grumtis dėl šalies ateities, o ne kaltinti Tėvynę dėl to, kad ne viskas joje yra gerai.
Ir, manau, nebūtina tapti kariu, kad parodytumei savo meilę ir ištikimybę Lietuvai. Juk lygiai taip galima jai tarnauti savo elgesiu, laikysena, liaudies dainomis, šokiais, domėjimusi, pasididžiavimu savąja istorija, jaučiant bendrystę su šalia esančiaisiais.
– Šiandienė švietimo sistema patriotiniu auklėjimu nepasižymi?
P.K.: Manau, kad dabartinė švietimo sistema pati kasa sau duobę. Kai dar pats buvau moksleivis, pastebėjau, kad mokytojai negali su moksleiviais susitvarkyti, mokytojo, kaip autoriteto, įvaizdis yra visiškai smukęs. Vaikai įsikalę tik savo teises, o iš pareigų tik ciniškai juokiasi. Pilietinės visuomenės ugdymas bendrojo lavinimo mokyklose tikrai prikeltų ir išvestų iš nelinksmos padėties Lietuvą. Turėtume visuomenę, gebančią paisyti ne tik asmeninių, egoistinių dalykų. O dabar... Vandalas, niokojantis valstybės turtą ir tokiu būdu reikšdamas panieką savo šaliai, ar politikas, tegalvojantis, kaip pasinaudojant valdžia iš milijono pasidaryti milijardą, – man niekuo nesiskiria. Jie abu nežino, kas esą ir kam į šį pasaulį atėjo.
– Gal patriotiškai auklėtas jaunimas būtų mažiau linkęs į emigraciją?
A.D.: Nemanau, kad patriotinis auklėjimas smarkiai sumažintų emigruojančių tautiečių skaičių, nes nemanau, kad tautiškumo stoka yra pagrindinė emigracijos priežastis. Kai žmogui badas žvelgia į akis – kiekvienas bandymas kabintis į gyvenimą yra gerbtinas. Ir mėginimas išlikti emigruojant – taip pat. Juk didžioji dauguma emigravusių lietuvių išties mieliau gyventų savo Tėvynėje, jei tik jiems būtų palikta galimybių čia pramisti, įsikurti. Manau, didelė ten esančiųjų dalis myli Lietuvą ne mažiau nei mes.
Tačiau, kad patriotinis auklėjimas būtų dar vienas papildomas motyvas svarstant, ar tikrai nėra kitos išeities, tik išvažiuoti, net neabejoju.
– Būsimieji vadai, šiuo metu turite galimybę kreiptis į tautą. Ką jai norite pasakyti?
M.P.: Noriu paraginti Lietuvos žmones nešvaistyti laiko veltui. Nebetūpčioti vietoje. Negyventi po vieną. Juk esame viena tauta, tad ir kurkime gyvenimą išvien. Tauta juk prasideda nuo mažučių sociumų, o meilė Tėvynei nuo darbų, atliktų vienas kitam, dėl bičiulystės, dėl to, kad esame kartu, kad rūpime vieni kitiems.
P.K.: Patriotizmas – tai ne karių ar kokių kitų profesijų atstovų, o kiekvieno mūsų atsakomybė. Patriotui nebūtina rodyti savo jausmų su šautuvu rankose, galima būti chirurgu, mokytoju, staliumi, bet visa tai daryti kliaujantis aukštesne paskata – dirbti Lietuvai. Vadinasi, atsakingiau, stropiau, atkakliau.
A.D.: Labai svarbus yra kiekvieno mūsų savanorystės pojūtis. Patriotizmo formavimas prasideda nuo paprastos talkos, mažų gerų darbelių darymo. Meilė Tėvynei – tai meilė žmonėms. Jei tu nemoki galvoti apie kitą, jei tau nėra svarbu, kaip jaučiasi tavo artimas, tai meilės Tėvynei jausmas tau tiesiog nepasiekiamas, kaip nemokančiam abėcėlės – knygos.
– Tikite, kad Lietuva išlips iš duobės ir suklestės?
Visi: Be abejonės. Darysime dėl to, ką išgalime.
Rimvydas STANKEVIČIUS