Argentina karo metais palaikė šiltus santykius su Vokietija ir tapo namais šimtams tūkstančių vokiečių migrantų. Tūkstančiai žemyną užplūdusių nacių ir jų bendrų suformavo pagalbos tinklą nuo atsakomybės už karo metu padarytus nusikaltimus sprukusiems aukšto rango nacių pareigūnams.
„Mirties architektas“ Adolfas Eichmannas
Ieškomiausiu pasaulio naciu tituluotas A. Eichmannas laikomas vienu pagrindinių žydų naikinimo Europoje organizatorių. Nors pats savo rankomis A. Eichmannas žydų nežudė, būtent jis sukūrė koncentracijos stovyklų tinklą, kuriame mirė apie 6 mln. žydų. Šis liūdnai pagarsėjęs nacis rūpinosi Europos žydų atpažinimu, surinkimu ir išgabenimu į Aušvicą, Treblinką ir kitas mirties stovyklas nacistinės Vokietijos okupuotoje Lenkijoje.
Pasibaigus karui, A. Eichmannas slapstėsi Austrijoje. Padedamas vieno Pranciškonų vienuolio Italijoje, jis gavo Argentinos vizą padirbtą pasą. 1950 m. A. Eichmannas, pasivadinęs Ricardo Klementu, gariniu laivu pasiekė Buenos Aires, kur įsikūrė su savo žmona ir vaikais. Netrukus garsusis nacis įsidarbino „Mercedes-Benz“ gamykloje.
Vis dėlto A. Eichmanno slėpynės truko neilgai. 1960 m. gegužę Izraelio slaptosios tarnybos „Mossad“ agentai sulaikė A. Eichmanną ir paslapčia išgabeno iš šalies į Izraelį, kur jis nuteistas mirties bausme už žydų pasmerkimą mirčiai. A. Eichmannas pakartas 1962 m.
„Mirties angelas“ Josefas Mengelė
Savo pravardę J. Mengelė pelnė dėl makabriškų eksperimentų su Aušvico koncentracijos stovyklos kaliniais. Sukarintos organizacijos SS pareigūnas J. Mengelė Antrojo pasaulinio karo pradžioje išsiųstas į Rytų frontą, kur kovojo prieš sovietų karius. Tarnybos metu sužeistas J. Mengelė vėliau paskirtas į Aušvico koncentracijos stovyklą, kur vietinius kalinius – ypač dvynius, nėščias moteris ir neįgaliuosius – naudojo kaip žiurkes bandymams. Taip pat J. Mengelė, prisidengdamas medicininiais tyrimais, kankino ir žudė vaikus.
Po karo J. Mengelė daugiau nei trejus metus slapstėsi Vokietijoje, o 1949 m., padedamas katalikų dvasininkijos, „Mirties angelas“ iš Italijos paspruko į Argentiną. Ten jis vedė nepakeitęs vardo, taip pat darbavosi jam priklausiusioje mechanikos įrenginių parduotuvėlėje. Slapstytis Paragvajuje, o vėliau ir Brazilijoje J. Mengelė pradėjo tik sužinojęs apie A. Eichmanno sulaikymą.
Nors Vakarų Vokietija Argentinos reikalavo J. Mengelės ekstradicijos, pastaroji spyriojosi, tvirtindama, kad garsaus nacio nusikaltimai buvo „politiniai“. Nacių medžiotojai ištisus dešimtmečius vaikėsi J. Mengelės, tačiau 1979 m. jis, pakirstas insulto, nuskendo Brazilijos pakrantėje. Kadangi Brazilijoje J. Mengelė gyveno pakeitęs vardą, gandai apie jo mirtį nebuvo patvirtinti iki 1985 m., kai teismo medicinos ekspertai ištyrė jo palaikus.
„Dujininkas“ Walteris Rauffas
SS pulkininkas W. Rauffas laikomas atsakingu už kilnojamų dujų kamerų, kuriose Antrojo pasaulinio karo metais žuvo apie 100 tūkst. žmonių, pagaminimą ir taikymą. Pasak Jungtinės Karalystės specialiųjų tarnybų, W. Rauffas prižiūrėjo iki 60 asmenų galėjusių gabenti ir tuo pačiu metu dujomis nuodyti sunkvežimių modifikacijas. Taip pat W. Rauffas liūdnai pagarsėjo dėl žydų bei tunisiečių egzekucijų.
Sąjungininkų kariai W. Rauffą sulaikė karui besibaigiant, tačiau jis paspruko iš karo belaisvių stovyklos JAV ir ėmė slapstytis Italijos vienuolynuose. 1948 m. padirbėjęs Sirijos prezidento patarėju karo klausimais, W. Rauffas grįžo atgal į Italiją ir po metų pabėgo į Ekvadorą, iš kurio persikėlė į Čilę, kur gyveno nekeisdamas vardo.
Taip ir nesučiuptas, W. Rauffas dirbo krabų konservų fabrike ir šnipinėjo Vakarų Vokietijai 1958 ir 1962 metais. Jo buveinė paaiškėjo po to, kai jis Vokietijon išsiuntė laišką, prašydamas į Čilę atsiųsti jo pensiją. 1962 m. W. Rauffas sulaikytas Čilėje, tačiau šalies Aukščiausiasis teismas jį išteisino kitąmet. Čilės diktatorius Augusto Pinočetas ne kartą atmetė Vakarų Vokietijos prašymą W. Rauffo ekstradicijai. Nacių nusikaltėlis mirė 1984 m., o dalis lankytojų per jo laidotuves pagerbė Hitlerį, šaukdami „Heil Hitler“.
„Baltoji mirtis“ Franzas Stanglas
Savo neįprastą pravardę F. Stanglas pelnė dėl polinkio nešioti baltą uniformą ir botagą. Austrijoje gimęs F. Stanglas dirbo su eutanazijos programa „Aktion T-4“, pagal kurią naciai žudė protiškai ir fiziškai neįgalius asmenis. Vėliau Vokietijos okupuotoje Lenkijoje jis paskirtas Sobiboro ir Treblinkos koncentracijos stovyklų vadu. Manoma, kad jo valdymo metu Sobibore nužudyta daugiau nei 100 tūkst. žydų, o Treblinkoje – apie 900 tūkst. asmenų.
Po karo F. Stanglą sučiupo JAV kariai, tačiau jis paspruko į Italiją. Padedamas naciams prijautusio austrų vyskupo Aloiso Hudalo, F. Stanglas nukeliavo į Siriją su padirbtu pasu, o iš ten 1951 m. pasiekė Braziliją.
Brazilijoje žymusis nacis savo vardu dirbo „Volkswagen“ gamykloje, kol 1967 m. jį surado žymus nacių medžiotojas Simonas Wiesenthalas. F. Stanglas ekstradijuotas į Vakarų Vokietiją, kur nuteistas iki gyvos galvos dėl 900 tūkst. asmenų nužudymo. Pakirstas širdies bėdų, žydų žudikas mirė kalėjime 1971 m.
Šunimi ginkluotas Josefas Schwammbergeris
Austrų kilmės SS komendantas J. Schwammbergeris buvo atsakingas už tris koncentracijos stovyklas žydų getuose nacių okupuotoje Lenkijoje. Išskirtiniai šio nacio „palydovai“ – žmones pulti ištreniruotas aviganis bei botagas. 1943 m. vienoje koncentracijos stovykloje J. Schwammbergeris suorganizavo masinę žydų egzekuciją Lenkijoje ir pats nušovė 35 kalinius.
J. Schwammbergeris sulaikytas 1945 m. Austrijoje, tačiau pabėgo į Italiją 1948 m., o po kelių mėnesių pasiekė Argentiną, kur gyveno nekeisdamas vardo ir gavęs pilietybę.
Vakarų Vokietijai bandant gauti jo ekstradiciją, J. Schwammbergeris ėmė slapstytis, tačiau 1987 m. buvo sulaikytas Argentinos pareigūnų. 1990 m. jis grįžo į Vakarų Vokietiją ir stojo prieš teismą. Liudininkų teigimu, žiaurusis nacis koncentracijos stovyklos kalinius gyvus mesdavo į laužą, o vaikų galvas iki mirties trankydavo į sieną, mat „gailėjo jiems kulkos“. 1992 m. jis nuteistas iki gyvos galvos. 2004 m. J. Schwammbergeris mirė kalėjime, sulaukęs 92-ejų.
Italų skerdikas Erichas Priebke
Vidutinio rango SS pareigūnas ir Gestapo narys, E. Priebke dalyvavo nacių surengtose skerdynėse Romoje, kurių metu, kerštaujant už 33 SS pareigūnų nužudymą, nužudyti 335 žmonės. E. Priebke prisipažino nužudęs du italus, tačiau tikino tik vykdęs jam duotus nurodymus. SS pareigūnas taip pat buvo atsakingas už 2 tūkst. žydų išgabenimą į Aušvicą.
1946 m. Naujųjų metų išvakarėse E. Priebke pabėgo iš britų karo belaisvių stovyklos, nugirdydamas savo apsauginius. Padedamas vyskupo Aloiso Hudalo, E. Priebke po dvejų metų išvyko į Argentiną su padirbtu pasu. Jis įsikūrė idiliškame kalnų miestelyje Patagonijos regione, kur dirbo parduotuvėje ir vokiečių mokykloje nekeisdamas vardo.
E. Priebkes praeitis netikėtai atskleista vieno interviu metu. Netrukus po to žymusis nacis išduotas Italijai, kur iki gyvos galvos buvo nuteistas už karo nusikaltimus. E. Priebke mirė 2013 m., sulaukęs 100 metų.
„Gailestingasis“ Gerhardas Bohne
Teisininkas ir SS pareigūnas G. Bohne Trečiajame Reiche rūpinosi jau minėta A. Hitlerio „Aktion T-4“ eutanazijos programa. Jis pats teigė „žudęs iš gailesčio“, tačiau dabar jau aišku, kad G. Bohne vykdė sistemingus masinius žudymus, siekdamas išgryninti Arijų rasę ir nusikratyti neįgaliųjų. Iš viso programoje dujų kamerose nužudyta maždaug 200 tūkst. neįgalių arba nepagydomomis ligomis sirgusių vokiečių.
1949 m., apsimetęs kariuomenės techniniu darbuotoju, G. Bohne pabėgo į Argentiną. Vėliau jis pripažino, kad Argentinos lyderio J. Perono pagalbiniai aprūpino jį pinigais ir asmens dokumentais.
Argentinoje nuvertus J. Peroną, 1963 m. G. Bohne grįžo į Vokietiją ir stojo prieš teismą Frankfurte. Žymusis nacis buvo išleistas už užstatą, todėl vėl spruko į Argentiną, iš kurios po trejų metų vėl pargabentas į Vokietiją kaip pirmasis pasidavęs nacių nusikaltėlis. Pripažintas negalinčiu stoti prieš teismą, G. Bohne laisvėje išgyveno dar 15 metų iki mirties 1981 m.
