Praėjusios savaitės ketvirtadienį į Lietuvą iš Rusijos karo skriaudžiamos Ukrainos grįžęs pianistas, Kanados fondo „Looking at the Stars“ meno vadovas Darius Mažintas, surengtoje penktadienio rytą spaudos konferencijoje nepasirodė dėl užklupusios ligos.
Be kolegos, papasakoti apie Kanados fondo „Looking at the Stars“ veiklą atvyko fondo steigėjas Dmitrijus Kanovičius. Vyras apgailestavo, kad dėl sekinančios ilgos kelionės atgal į Lietuvą ir ligos atvykti negalėjęs D. Mažintas negalės iš pirmų lūpų pasidalinti matytais vaizdais bei potyriais, kuriuos teko patirti esant karo nusiaubtoje Ukrainoje skleidžiant svarbią fondo misiją.
Vis dėlto, tv3.lt naujienų portalui pavyko susisiekti telefonu su Dariumi Mažintu, kuris mielai sutiko pasidalinti savo išgyvenimais, patirtais įspūdžiais misijos į Ukrainą metu.
„Ginklai žvanga, mūzos – tyli“
Pianistas pasakoja, kad nuo pat vaikystės jam muzikoje norėjosi ir trūko prasmės, kurios užčiuopti nepavykdavo vien tik pramoginių koncertų puošniausiose salėse, operų metu. Susipažinęs su „Looking at the Stars“ fondo steigėju Dmitriju Kanovičiumi, D. Mažintas tapo meno vadovu, o idėja groti kalėjimo aplinkoje jam visuomet atrodė neįtikėtina.
„Kol pats nebuvau patyręs, galvodavau, kuo kalėjimas ir grotos, klasikinė muzika gali būti susiję, kaip taip yra įmanoma suderinti. Tačiau, sugrojęs viename renginyje, iš tiesų atradau muzikos stebuklą, kuomet palietusi jų širdis klasikinė muzika geba prasikaltusius žmones padaryti jautresnius, kitokius“, – teigia vyras.
Būtent tokie projektai, vyrą įkvėpė imtis iniciatyvos, kuomet prasidėjęs karas Ukrainoje mintis palietė itin skausmingai. Iš pradžių, kartu su Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generaliniu direktoriumi, Darius Mažintas išvyko į Lvivą parsivežti nuo karo bėgančių žmonių.
Tačiau, tokia pagalba, jam kaip muzikantui, pasirodė per maža, tad kilo idėja kartu su fondu nuvykti į Ukrainą ir padovanoti koncertą žmonėms, kuriems šiuo metu labiausiai to reikia, kadangi, kaip teigia jis pats, žmonės nėra gyvi tik maistu ir vandeniu, norisi patirti ir dvasią praturtinančių dalykų, kurie leidžia išgyventi sunkų laikotarpį:
„Iš pradžių, norėjome groti fortepijonu metro požemiuose, tačiau dienoms bėgant, tai pasidarė nebe aktualu, tad viskas persikėlė į Irpinę, miestą netoli Kyjivo, Bučos, kuris yra visiškai sugriautas, be žmonių. Irpinėje ne tokia tragedija žmonių netekties prasme kaip Bučoje, tačiau miestas yra pilnai sugriautas.
Koncertuoti šalia sugriauto kultūros centro buvo simboliška, nes kaip pasakojo pats Irpinės meras, visai netoli jo buvo numuštos ir iš miesto išvytos Rusijos pajėgos. Grojome su simboline žinute, kad muzika gali būti net ir tada, kai ginklai žvanga ir mūzos tyli.
Tokiais atvejais jos yra ypatingai svarbios, nes įneša ramybės, tad taip ir nutiko. Mums pavyko atkreipti pasaulio dėmesį į šią tragediją ir kaip menininkams padaryti performansą.“
Į Irpinę kūrybinė komanda atvyko specialiai dieną prieš, kad galėtų pajusti slogios atmosferos artumą, įsijausti į tai, ką šiuo metu išgyvena ten esantys gyventojai. Darius pasakoja, kad naktį teko praleisti miegant be elektros, be stogo, vien tik miegmaišiuose, o atsikėlus ryte, apie šeštą ryto vykdyti misiją, dėl kurios ir atvyko.
„Iš pradžių pradėjome groti visiškai tuščioje aplinkoje, o tik vėliau pradėjo rinktis žmonės, žurnalistai, net ir meras atėjo. Prie manęs priėjo moteris, kuri atviravo, jog kiekvieną dieną nuo pat vasario 24-osios verkia, baiminasi, o tą dieną išgirdus muziką, jai akimirkai pavyko nusiraminti.
Būtent tuo mes ir tikime, kad muzika veikia, padeda išgyventi sunkiausius laikotarpius. Mano amžinatilsį močiutė pasakojo, kad Antrojo pasaulinio karo metais jai pavyko išgyventi blokadą tik dėl to, kad krentant bomboms rengdavo pasirodymus, skaitydavo poeziją.
Meninė veikla prideda sunkiu metu stiprybės, tad man, kaip menininkui, tai yra labai svarbu ištransliuoti, kad muzika yra energija, galinti kiekvienam individualiai padėti“, – teigia pianistas.
Protu nesuvokiami matyti vaizdai
Muzikinį pasirodymą, kurį šalia griuvėsių Irpinėje atliko Darius Mažintas pamatė beveik visas pasaulis. Įvairiausių šalių spaudoje, naujienų portaluose mirgėjo ne tik nuotraukos, tačiau ir vaizdo įrašas, kuriame matyti grojantis lietuvis. Pasiteiravus, ar sulaukė atsako į paskleistą žinią, vyras nusijuokia, kad šiuo metu jo „Facebook“ paskyroje daugiau nei šimtas naujų užklausų draugauti iš ukrainiečių:
„Žmonės rašė, dėkojo. Būdamas Ukrainoje jaučiausi gerai, kas liečia bendruomenę. Joje tikrai gali pasijausti savas.“
Vis dėlto, D. Mažintas atvirauja, kad vizitas paliko ir didelį sukrėtimą, kuomet teko matyti karo nusiaubtos šalies vaizdus, bendrauti su žmonėmis, kurie išgyveno pragarą savomis akimis.
„Vaikščiojau po miestą ir buvo sunku matyti vaikų žaidimo aikšteles, kuriose kulkos, griuvėsiai, apvirtusios sudegusios mašinos. Matant tai, buvo sunku ir sudėtinga suvokti protu, kas vyksta. Sudėtinga suprasti tai, kad viskas, kas vyksta, yra šiame amžiuje, kuriame kalbame apie žmogaus, gyvūnų teises ir visai netoli vyksta nestabdomos, didelio masto žudynės, griaunami, naikinami miestai.
Nesuprantama nei kas, nei kodėl. Sunku suvokti ir tai, kad per tokį trumpą laiką galima taip viską sunaikinti. Būnant ten, jauti didelę naštą ant širdies, o ir pats pradedi į viską žiūrėti kitaip – įvertini ir labiau gerbi laikinumo momentą, kad gyvenimas vyksta čia ir dabar. Labai pasiilgau ir sūnaus, tapau dar didesnis savo šalies patriotas. Iš tiesų, labai dramatiškai viską išgyvenau ir daugiau gyvenime nenorėčiau pamatyti to, ką teko“, – pasakoja Darius Mažintas.
Grįžęs į Lietuvą, vyras dėl emocijų ir sekinančios kelionės netikėtai apsirgo, atsikelti iš lovos tris dienas jam buvo fiziškai sunku. Be to, pagal planą, Darius turėjo groti ir vienoje karo ligoninėje, tačiau dėl tam tikrų saugumo sumetimų ir netikėtai gautų įspėjimų, koncertą teko atšaukti.
Pasiteiravus, kokie jausmai apėmė būnant šalyje, ar nesijaudino dėl savo paties saugumo, pašnekovas tikino, kad baimės buvo, tačiau su jomis pavyko nesunkiai susitvarkyti:
„Kai pamatai, kad žmonės aukoja savo gyvybes dėl laisvės, pradedi galvoti ar esančios galvoje baimės yra kažko vertos. Būtent dėka jų dvasios, kuri tvyro visoje Ukrainoje, ir pats tampi bebaimis. Žinoma, grojau su neperšaunama liemene, nes buvo tokia tvarka.
Išvykome į Ukrainą pirmadienį, o antradienį buvo sugadinta raketomis geležinkelių infrastruktūra. Tokiu momentu ir vėl pagalvoji apie laikinumą, kad dabar esi gyvas, bet nežinai, kas nutiks kitą akimirką. Protui suvokti tokius dalykus reikia laiko.“
Šiuo metu, būdamas Lietuvoje, vyras teigia, kad visiems lietuviams norėtų palinkėti neprarasti vieningumo dvasios, kurią panašiai jautė dar 1990-aisiais, būdamas visai mažu vaiku.
„Reikia neprarasti vienybės ir noro įveikti blogį, kad šis būtų nugalėtas. Būna keista, kad po tokių situacijų viskas pasimiršta, mes ir vėl grįžtame į asmeninį gyvenimą, tampame egoistais. Nebūkime jais, pagalvokime pradžioje apie kitus. Taip bandau gyventi ir aš, nes darydamas tai, jaučiu ir džiaugsmą ir rezultatą, kad tai padeda žmonėms. Muzika yra dovana, kurios neatims jokia agresija“, – linki neseniai iš Ukrainos grįžęs pianistas.
Šviesa tamsiausiose vietose
Penktadienį vykusios spaudos konferencijos metu, D. Kanovičius pasakojo, kad pagrindinė fondo misija yra skleisti muzikos galią ir jos šviesą pačiose tamsiausiose vietose. Tokiu tikslu fondas organizuoja renginius kalėjimuose, pataisos namuose, o visai neseniai vienas jų įvyko ir esant tarp karo griuvėsių.
Koncertuojant kalėjimuose, pataisos namuose, į renginį dažniausiai susirenka gausi auditorija žiūrovų, tačiau pasitaiko išimčių, kuomet dėl tam tikrų priežasčių, pavyzdžiui, muštynių, incidentų, administracijos spendimų, keičiasi klausytojų skaičius.
Pasiteiravus, kokie jausmai apima klausytojus, kalinčius bausmių vykdymo įstaigose bei kokias dažniausiai reakcijas tenka pastebėti, Dmitrijus Kanovičius teigė, kad koncerto eigoje, auditorijos įtarumą visuomet pakeičia visuotinė rimtis.
„Renginių metu, nepaisant neprognozuojamų įvykių, visumoje susirenka gausi auditorija žiūrovų. Klausoma ne tik atliekamos muzikanto klasikinės muzikos, tačiau ir kartu aktyviai bendraujama, kuriamas ryšys.
Iš pradžių jausmai būna įvairiausi – niekas netiki, nepasitiki, jaučia įtarimą, išlaiko distanciją, nes nesupranta, kokiu tikslu mes atvykome vedami savanoriškos idėjos. Ilgainiui pradines reakcijas pakeičia visuotinė rimtis, atsipalaidavimas, kuris būna maksimalioje tyloje. Klausyti muzikos joje – vienas malonumas“, – sakė D. Konovičius.
Anot vyro, įtampą neretai jaučia ir muzikantai, kurie vykdami į pirmuosius pasirodymus tokiose erdvėse jaučiasi nervingi, įsitempę dėl akivaizdžių priežasčių. Tačiau, sudalyvavę, jie atvirai kalba apie tai, kad nori ir vėl grįžti, nes tokia aplinka yra ideali muzikantui, kuriam skiriamas visas klausytojo dėmesys, netrukdo telefono skambučiai, yra visuotinė tyla ir susikaupimas: „Muzikantai gali tik svajoti apie tokią aplinką.“
„Looking at the Stars“ fondo įkūrėjas taip pat priduria, kad būna nemažai kalinių, kurie yra susidūrę su įvairaus žanro muzika. Neretai, pasitaiko ir unikalių atvejų, kad kalintys asmenys turi stiprų muzikinį žinių bagažą.
„Yra ir visiškai fenomenalių asmenų, kurie muziką išmano geriau už mane, už muzikantus. Jie – unikumai. Reikia suprasti, kad kalėjime, pataisos namuose dėl tam tikrų priežasčių sėdi įvairiausi, išsilavinę žmonės. Jų – vienetai, bet yra“, – teigia pašnekovas.
Pagrindinė žinutė, kurią fondo iniciatyva nori perduoti Dmitrijus nusikaltusiems asmenims yra savigarba ir viltis:
„Dauguma jų yra praradę savigarbą, nužeminti ir pažeminti. Man jų negaila, tačiau manau, kad reikėtų su jais elgtis taip, kaip su visais kitais, nes vykdoma politika nieko gero negeneruoja. Ji sukelia daug pykčio, įniršio, tad iš dalies, būtent dėl to mes ten ir einame.“
