Šį rašinį įkvėpė kažkada tinklaraštininko NePo užduotas klausimas - kaip čia yra, kad kinams užtenka tiesiog parodyti savo tradicijas ir visi stebisi? O ką turi lietuviai, ar mes iš viso turime ką parodyti pasauliui? Kas iš tiesų yra būti lietuviu?
Truputėli nesąžininga lyginti tūkstantmečių senumo civilizaciją, tautą, kuri šiuo metu sudaro praktiškai penktadalį pasaulio populiacijos ir kuklią mūsų, lietuvių, tautą, kuri galutinai susiformavo jau po Kristaus gimimo, o į pirmąją valstybę susivienjio vos prieš 8 šimtmečius. Truputį ne tos svorio kategorijos. Esu giliai įsitikinęs, kad padalijus Kiniją į 3 mln. gyventojų regionus, didžioji jų dauguma galėtų suskaičiuoti žymiai mažiau pasiekimų nei mes. Jeigu taip jau norisi Kiniją su kažkuo palyginti, Europos kultūra galėtų būti daugiau mažiau lygiavertis varžovas, nors irgi gerokai jaunesnis.
Europos problema yra ta, kad savo laiku, būdama neginčijamai stipriausia jėga pasaulyje, ji paskleidė savo kultūrą praktiškai visur, taigi tokiomis tradicijomis iš esmės pasaulio nenustebinsi. Tačiau ten, kur Europinė kultūra vis dar turi mažai įtakos - atokios, atskirtos vietovės, mūsų tradicijos tikrai stebina ir domina. Kinijos tradicijos, tuo tarpu, niekada nebuvo labai paplitusios už Azijos žemyno ribų - jų kultūra iš esmės yra labai uždara, tą puikiai įrodo taip vadinamieji ‘chinatown’ai’ Vakarų kultūros miestuose. Ir todėl jie vis dar sugeba mus stebinti, kai ištraukia savo tradicijas iš už kultūrinės Didžiosios sienos, žinoma, kalbant perkeltine prasme. Daugelis žmonių apie Kinijos kultūrą nedaug težino - užtai ji ir stebina.
Kita vertus mes irgi turime tradicijų, kuriomis galime stebinti užsieniečius, kad ir tuos pačius kinus - ne veltui vis daugiau jų traukia į Lietuvą kaip turistai. Kad ir tautinis kostiumas. NePo klausė, ar daug lietuvių žino, kaip atrodo lietuviški tautiniai drabužiai. Man teko ne vienerius metus šokti tautinius šokius, todėl puikiai žinau kaip atrodo tautinis kostiumas, moku jį nešioti ir netgi visai neblogai su juo atrodau. Deja, tuo gali pasigirti toli gražu ne dauguma. Ir iš patirties galiu pasakyti, kad šis kostiumas tikrai iššaukia praeivių reakciją kitose šalyse, net ir artimoje Europoje. Mūsų Velykų ar Kūčių tradicijos, kupinos pagoniškų papročių fragmentų, taip pat stebina visą likusią Europą.
Ar labai nustebinčiau pasakęs, kad žodis ‘cepelinas‘ yra kilęs iš vokiškiečių išradėjo pavardės ir kad patiekalas šį pavadinimą gavo dėl savo formos panašumo į dirižablį? Bet nuo to jis juk nepasidaro mažiau tradicinis. Jeigu jau antra ar trečia karta šeimininkių šį patiekalą ruošia svečiams pavaišinti, galima drąsiai sakyti kad tai tradicija. Gyvenam masinės kultūros laikais, maitinimo įstaigos vaikosi madų, dėl to ir pridygsta picerijų, kinų maisto restoranų ir pan. O jei nori paragauti tradicinės lietuviškos grybienės iš juodos duonos kubiliuko, gali aplankyti “Čili Kaimą”, “Forto dvarą”, “Katpėdėlę” arba “Bernelių užeigą”. Aišku močiutė kaime sugebės paruošti geriau, bet vistiek spaudžiu šiom įmonėm dešinę už tai, kad dirba ta linkme. Kaune, Laisvės alėjoje, netoli Centrinio pašto yra puiki arbatinė. Maža, jauki, su draugiškomis “šeimininkėmis” - taip aš įsivaizduoju ir “smetoninę” arbatinę. O Grūto parke teko valgyti tikrai “tarybinį” kotletą iš metalinės valgyklos lėkštės, su sena aliuminio šakute - ir atsigerti vandens su sirupu iš lygiai tokio pat tarybinio automato. Taip kad tradicinis maistas niekur neprapuolė, reikia tik žiūrėti truputį toliau savo nosies. Tradicijos nebūtinai turi būti tūkstantmečių senumo - tikrai ne amžius apsprendžia jų kokybę. Tradicijas mes kuriame kasdien - kažkada juk turi būti pradžia.
NePo taip pat klausė, ar LDK istoriją galima laikyti lietuvių tautos istorijos dalimi - juk ją sava laiko ir kitos tautos - lenkai, baltarusiai. Esu visiškai tikras kad apie LDK mokosi tiek Lenkijos, tiek Baltarusijos, tiek Latvijos moksleiviai. Žinoma, ne taip plačiai kaip mes, bet tikrai mokosi. Tiesą pasakius, LDK istorija nagrinėjama ir Oksforde, ir Kembridže. Encyclopædia Britannica, Encarta ir Wikipedia taip pat mūsų tikrai nepamiršo.
Nematau nieko keisto, kad Baltarusijos herbas yra labai panašus į LDK herbą. Jei mokykloje besigilinant į istoriją bent netyčia teko užmesti akį į LDK žemėlapį jos klestėjimo metais, ten puikiai matyti, kad iš esmės visa Baltarusijos teritorija buvo LDK sudedamoji dalis. Taigi LDK herbas buvo ir jų herbas. Ir visiškai nenuostabu, kad sukūrę savo valstybę jie pasirinko savo senąjį herbą kaip savo naujos valstybės simbolį. LDK nebuvo vien lietuvių valstybė - lietuvių tuomet buvo dar mažiau nei yra dabar, ir Žalgirio mūšyje baltarusiai kovėsi petys į petį su lietuviais. Už savo valstybę. Lietuviai niekuomet nebuvo tiesiog užkariautojai - didžioji dalis slavų žemių prie LDK buvo prijungta ne karais, o sąjungomis, santuokomis su tų žemių valdovais. Lietuvių buvo per mažai, kad jie galėtų suformuoti imperiją, paremtą jėga. Bet jie sugebėjo suvienyti ir apjungti skirtingas tautas bendrai kovai dėl bendrų interesų. LDK buvo ne imperija, tai buvo sąjunga. Slavų žemėse lietuviai nesiekė įtvirtinti savo kultūros, kalbos ar religijos, buvo siekiama bendradarbiavimo. Ir būtent todėl jie sugebėjo taip ilgai išlaikyti tokią didelę valstybę, nesiremdami vien jėga.
1918 metais niekas nešnekėjo apie LDK atkūrimą. Lietuvių tauta tiesiog paskelbė, kad nori tvarkytis savarankiškai, ir įkūrė savo nacionalinę valstybę. Tai buvo visiškai naujas darinys, neturintis jokių realių sąsajų su LDK, išskyrus tai, kad abi šias valstybes sukūrė ta pati tauta. LDK yra lietuvių tautos istorijos dalis, bet ne Lietuvos valstybės. Tarpukario ir dabartinė Lietuva yra gerokai labiau susijusios. 1990 m kovo 11 d. Lietuvos nepriklausomybė buvo atkurta po 50 metų trukusios okupacijos, atnaujinant konstitucijos, ir visos įstatyminės bazės galiojimą. Žinoma, 50 nepraėjo be pėdsakų ir visi šie dokumentai buvo morališkai pasenę, todėl buvo labai skubiai atnaujinti. Tačiau atkurdama nepriklausomybę Lietuva išsaugojo valstybės tęstinumą, diplomatinių santykių istoriją, atgavo Šveicarijoje laikytas valstybines aukso atsargas ir pan.
Yra toks geras pasakymas, kurį nuolat kartodavo mano istorijos mokytojas - “Žmogus nežinantis savo istorijos - žmogus, neturintis savo ateities”. Labai paprasta lengva ranka nubraukti beveik tūkstantį metų istorijos. Bet tuomet reikia savęs paklausti, kas tu toks esi. Lietuvis? Kas yra lietuvis, kas yra lietuvių tauta, jei ji atsiranda tik 1990-taisiais? Ko ji tuomet siekia ir kur ji eina? Ir kam iš viso reikėjo 1991 metais gultis po tankais, kodėl reikėjo atsiskirti nuo Sovietų sąjungos, kurios užantyje buvo taip ramu? Kaip atsakyti į tokį klausimą, atsiribojus nuo ankstesnių įvykių?
