Kaitros nualinta išdžiūvusi žemė, akis badantis skurdas ir vaikai, atrodytų, tokie, kaip ir bet kur kitur pasaulyje – mėgstantys išdaigas ir saldainius. Tačiau, iš tiesų, jų vaikystė kitokia... Vietoj spalvotų knygučių – kartoninės dėžės gabalais apsiūtas sąsiuvinis, pusryčiams, pietums ir vakarienei – kukurūzų miltų košė, o iki mokyklos 8, 9 ar daugiau kilometrų pėsčiomis... Jų svajonės veikiausiai tokios pat kaip tūkstančių pasaulio vaikų. Apie tai, kokį įspūdį padarė tolimoji Tanzanija, kalbamės su UNICEF Lietuva Geros valios ambasadore aktore Virginija Kochanskyte.
– Kada ir kaip pradėjote savo veiklą kaip UNICEF Geros valios ambasadorė?
- Kvietimo prisidėti prie UNICEF veiklos sulaukiau iš UNICEF Lietuva komiteto vykdomosios direktorės Jovitos Majauskaitės. Jau septyneri metai, kaip einu šias pareigas. Į pasiūlymą pasižiūrėjau labai atsakingai. Apie savo abejonę, kad mano pavardė nelabai prisidėtų prie lėšų kaupimo - juk sukuosi teatro, kamerinių renginių erdvėje, o ne televizijos šou projektuose - pasakiau iš karto. Buvau patikinta, kad ambasadoriaus pareiga – liudyti visuomenei, jog UNICEF veikla yra garbinga, dora ir skaidri. Ir dar viena priežastis, kodėl tapti Geros valios ambasadore buvau pakviesta būtent aš, buvo ta, kad su įvairiais projektais daug keliauju po Lietuvą, jos miestus ir kaimus, tad galėčiau ištirpdyti priešpriešą tokioms iniciatyvoms – juk dažnai klausiama, kodėl lėšos renkamos ne Lietuvos vaikams, kada bėdų ir pas mus pakanka. Pasakiau, kad tokią misiją vykdyti galiu ir mielai sutinku. Kadaise Lietuva, pati gavusi paramos iš UNICEF organizacijos, šiandien jau yra subrendusi ir pajėgi ištiesti ranką gerokai skurdžiau gyvenančioms šalims. Juk patys siekėme būti Jungtinių Tautų dalimi. Ir pamiršome, kiek paramos UNICEF dėka gavome. Gavome tyliai, nesizfišuojant. Tapę Jungtinių Tautų dalimi prisiėmėme ir priedermę ginti, saugoti bei rūpintis kitais. Esu dėkinga likimui, kad buvau pakviesta ir sutikau dalyvauti UNICEF Lietuva organizacijos veikloje. Juk nieko nėra prasmingesnio šioje žemėje, kaip gerumo misijos vykdymas.
Didžiausias turtas – vanduo
- Šių metų kelionė į Tanzaniją yra ne pirma misija, kurioje dalyvaujate... - Esu dalyvavusi pirmojoje UNICEF Lietuva misijoje Kambodžoje. Kaip ir pirmą kartą, taip ir dabar misijos iniciatorė bei vadovė – UNICEF Lietuva komiteto vykdomoji direktorė Jovita Majauskaitė žinomiems mūsų šalyje žmonėms patikėjo misiją L:ietuvai pateikti gyvą liudijimą, kokiomis sąlygomis gyvena dauguma Tanzanijos žmonių. Be manęs šioje misijoje dar dalyvavo žurnalistė, laidų vedėja Beata Nicholson ir aktorius Giedrius Savickas. Spalio 11 d. 19.00 val. TV3 pakvies Lietuvos žiūrovus į UNICEF Lietuva renginį ,,Už kiekvieną vaiką“ – Tanzanija.
– Ar anksčiau yra tekę lankytis šalyse, kurios atvykėlius pasitinka akis badančiu skurdu?
– Dar sovietmečiu yra tekę nukeliauti su turistine grupe į Indiją. Anuomet mane labiausiai pribloškė išbadėję vaikai, skurdas, kurio visur be galo daug. Net jei po tokį kraštą keliauji automobiliu, vaizdus pakelėse vis tiek matai. Tad padėtis, kurią mačiau Kambodžoje ar Tanzanijoje, nebuvo pirmoji akistata su skurdžių šalių kasdienybe.
Daug fizinės ir psichologinės ištvermės reikalauja tokios misijos, bet suteikia ir neįkainojamos gyvenimiškos patirties - leidžia realiai suvokti, kiek daug iš tiesų pasaulyje yra skurdo, kokiai galybei žmonių kasdien trūksta vandens ir maisto. Kelionės po Tanzanijos kaimus metu nuolat užduodavau sau klausimą, iš kur vietos gyventojai ima vandens, juk žemė išdžiūvusi, nelyja, visur vienas molis, aplink namelį neauga nė stiebelis žolės. Didesnėse gyvenvietėse, kur yra medicinos centras ir mokykla, būna iškastas šulinys, bet atokesnėse vietose žmonės džiaugiasi, jei esama kokio neišdžiūvusio upelio. Ir nesvarbu, kad vanduo drumzlinas – jame verda maistą, jį geria, juo prausiasi ir jame skalbia. O mes juk geriamą vandenį kasdien nuleidžiame tualete... Kaimeliuose žmonės verčiasi iš žemės ūkio – dažniausiai augina kukurūzus, bulves, taip pat pomidorus, bananus, arbūzus, žemės riešutus. Teko matyti bėgiojančias vištas su viščiukais. Šaldytuvų neturintiems gyventojams neapsimoka savo reikmėms auginti didelių kiaulių – paskerdę gyvulį, jie turi kuo greičiau jį sudoroti, kad mėsa nesugestų. Tik būdamas arti, gali realiai suvokti skurdžios realybės mastą.
Baltojo žmogaus mitas
– Afrikos šalys garsėja nesibaigiančiais politiniais neramumais, dažnai pasaulio spaudoje pasirodo informacija apie priverstinį vaikų darbą ir itin sudėtingą moterų padėtį šiuose kraštuose. Ar keliaudama po Afriką jautėtės saugiai?
- Mūsų misijos dalyviai jautėsi tikrai saugiai – visą laiką mus lydėjo vietos UNICEF darbuotojai ir vietos valdžios žmonės. Labai draugiški ir geranoriški. Bet Afrikoje, ko gero, visur vietos žmonių pasąmonėje tebeegzistuoja baltojo žmogaus, kaip skriaudėjo, mitas. Žemėje gyvena juodoji, geltonoji ir baltoji rasės, mes esame baltieji, nuo to niekur nepabėgsi. Azijoje vietos žmonės nori paliesti baltąjį, nes mano, kad baltasis žmogus atneša sėkmę, tiki, kad laimę lemia prisilietimas, pabendravimas, apkabinimas ar palaikymas už rankos. Tanzanijoje žmonės laikosi tam tikro atstumo, atrodo labai ramūs, gal net truputį išdidūs. Suaugęs žmogus, žinoma, sulaukia, kol prieini ir užmezgi pokalbį (visur keliavome su žmonėmis, mokančiais Tanzanijos valstybinę - svahili kalbą), o vaikai traukiasi šalin. Žinoma, yra du patikimi būdai užmegzti pokalbį su vaikais, nes viso pasaulio vaikams, kad ir kur jie gyventų, patinka išdaigos ir saldainiai, o tokiose šalyse vaikai tikrai neišlepinti. Galbūt, giliai Afrikos tautų pasąmonėje dar gyvas mitas, jog baltasis žmogus yra užkariautojas, pavergėjas, prievartautojas. Kadangi Tanzanijoje keliavome į labai atokias vietas, galėjo būti ir taip, kad buvome pirmieji sutikti baltieji žmonės. Į kaimo medicinos punktą žmonės keliavo net po penkias valandas, kad galėtų susitikti su mumis. Keliai labai prasti, kai kur jų iš viso nėra, elektros taip pat nėra, tad nėra televizijos, radijo ir spaudos. Žinios vietinius pasiekia per medicinos centrą ar mokyklą. Viena moteris mus įsileido į savo molinę trobelę ir parodė, kaip gyvena. Pamatėme ant sienos kabančias iš laikraščio iškirptas jų šalies prezidento Jakaya Mrisho Kikwete ir JAV vadovo Baracko Obamos nuotraukas. Moteris su pasididžiavimu rodė į iškarpas ir sakė: „Tai mūsų prezidentai.“ Ką gi, juodoji rasė pagaliau patyrė satisfakciją.
– Kas jus nustebino lankantis Tanzanijoje?
- Nuostabą sukėlė, kad tokioje skurdžioje šalyje mokslas yra mokamas. Veikiausiai sumos nėra didelės, bet tam tikras mokestis egzistuoja ir šeimoms, kurios pragyvena tik iš namų ūkio. Tad turi labai taupyti. Kai paklausiau, ar tėvai noriai leidžia savo vaikus mokytis, man buvo atsakyta, kad 1–4 klases lanko daug vaikų, bet vyresnių padėtis yra sudėtingesnė, nes reikia darbo rankų namų ūkyje. Mokykloje nėra jokių vadovėlių, nerasi jokio gaublio ar pasaulio žemėlapio - tik mediniai suolai, juoda lenta ir baltos kreidelės. Jau nekalbu apie kompiuterį. Neįmanoma savo jausmų apsakyti. Neabejoju, kad atsiranda tėvų, kurie ne tik svajoja, bet ir viską padaro, kad jų vaikai turėtų geresnį gyvenimą. Manau yra itin gabių ir užsispyrusių vaikų, kurie sugeba išsiveržti iš molinių trobelių kaimelių, tačiau didžioji dauguma juose pasilieka. Merginos patiria meilę, anksti išteka, gimdo vaikus, paskui tenka jais rūpintis, aišku, turi savų švenčių – taip ir sukasi gyvenimas ratu. Atrodo, kad laikas tose gyvenvietėse yra tarsi sustojęs. Kai pirmą dieną važiavome į kalnuose esančius kaimus – apėmė jausmas, lyg veiksmas vyktų filme ir grįžtume į viduramžius. Molinės trobelės, šiaudais dengtais stogais. Čia pat prie namelio durų ant keturių plytų uždėtas puodas. Sudžiuvę kukurūzų kotai, vienur kitur bananų medis... Jokios žolelės po kojomis, tik molis ir smėlis... Nenusakomas skurdas. Nejučia pasidžiaugi, kad, nors gimei tame pačiame laike, bet gimei išsivysčiusios civilizacijos krašte. Kiek mes esame visko nuostabaus patyrę, matę, skaitę, pažinę... Nors Tanzanija vadinama žmonijos lopšiu, žemyninė jos dalis yra laikoma visos žmonijos protėvyne, tačiau architektūros grožybių čia nepamatysi. Kraštas turi seną istoriją, tačiau jokių istorinių paminklų nematėme. Pavarčius vietinius pinigus, iš karto tampa aišku, kas yra šios šalies svarbiausias turtas. Ant mažiausio nominalo banknoto pavaizduotas žmogus, o ant kitų didėjančia eile – driežas, gyvatė, krokodilas, zebras, kupranugaris, žirafa, dramblys, liūtas. Taip, Tanzanijos didžiausias turtas yra jos gamta. Mes pataikėme gal ne geriausiu metu... Šiuo metu Tanzanijoje žiema, viskas apmirę, išdžiūvę, medžiai numetę lapus, tik šen bei ten raudonais žiedais apsipylęs medis nutvieskia rudai geltoną atšiaurų peizažą... Jokių ypatingų grožybių nematyti, net atrodė, kad Lietuvoje rugpjūčio žvaigždės ryškesnės ir dangus gilesnis... Vietiniai sako, kad, jei jų kraštą lankytume po liūčių sezono, vasario mėnesį, tai išvystume Tanzaniją apsipylusią žiedais, kvepiančią, skęstančią žalumoje. Bet tada atvažiuoti nepataria, nes neišvengtume ir mums nepakeliamo karščio.
– Kokį tikėjimą išpažįsta Tanzanijos žmonės?
- Tanzanijoje taikiai sugyvena katalikybė ir islamas. Gal dėl to, kad nė viena nėra vyraujanti. Kaimo vietovėse yra išlikę ir senieji tikėjimai, praktikuojami senieji ritualai - tarpusavyje yra glaudžiai susipynę, nors po truputį traukiasi. Jau ir dažnas vardas kaime katalikiškas – mama Marija, dukra Sofija. Tiesa, katalikiškos vertybės akivaizdžiai dominuoja. Liūdna, kad nyksta senieji ritualai, bet katalikų religija aneša į šiuos kraštus ir daug gerų dalykų.Kai vietinio vairuotojo paklausėme, kiek turi žmonų, jis iš karto suskubo patikinti, jog yra katalikas ir turi vieną žmoną, o jo gyvenimo tikslas – rūpintis žmona bei sėkmingai į gyvenimą išleisti vaikus. Koks Dievo veidas juk niekas nežino. Įvairiuose tikėjimuose jis turi skirtingą raišką, bet visada mylinčią širdį. Ir pagrindinis Jo priesakas visur telpa į vieną sakinį: „mylėk savo artimą, kaip pats save“. Net jei esi netikintis, bet turi mylinčią širdį, gyveni šios nuostatos vedinas. Keliaujant kaimų keliais, matėme ne vieną katalikišką bažnyčią - balti pastatai šiferio stogais. Buvo smalsu patekti į jų vidų. Paskutinę viešnagės Iringoje rytą turėjom laimę dalyvauti Šv. Mišiose. Važiavom visai netoli – į katalikišką bažnyčią, kurią pasistatė Iringos miesto vieno kvartalo žmonės už savo pinigus. Geroji Mama Kisika (savivaldybės atsakinga darbuotoja) atsiliepė entuziastingai į mūsų norą dalyvauti Šv. Mišiose. Dairiausi kapinių – kaimuose prie bažnyčių, kaip ir Lietuvoje, matėm nedideles kapinaites. Nors dažnai du, tris kapelius matėm ,,pasiklydusius” laukuose ar visai šalia trobelių. Kapo vieta uždengta aptinkuotų plytų antkapiu ir kryžiumi. Nei tvorelės, nei žvakelės, nei gėlytės. Kai matai šitaip užmaršties vientulystėje dūlančius kapelius, širdį nutvilko būties trapumo pojūtis... Įvažiavome į šventorių su mašinomis. Šventorius didžiulis, bet tuščias. Bažnyčia - didžiulis baltai tinkuotų plytų pastatas, šiferiu dengtas stogas, lubų nėra. Viduj tik tai, kas reikalingiausia – altorius, suolai. Dairiausi klausyklų, bet jų nepamačiau. Jokių mums įprastų grožybių. Tik ant sienų nedidukės sunkiai įžiūrimos Kryžiaus kelio stočių paveikslų kuklios reprodukcijos. Asketiška, nieko nereikalingo – stalas, uždengtas balta, siuvinėta, regis, lietuviška staltiese, biblija, klaupkos ir šv. Mergelės Marijos nedidukė skulptūra. Bet pokalbiui su Dievu juk nesvarbi vieta. Svarbi širdies kalba. Bažnyčios puošmena – choras ir širdžių malda.
Į rytines (6.30 val.) Šv. Mišias, kaip įprasta, susirinko vietos žmones, o choras atėjo specialiai dėl mūsų – Mama Kisika, vietos Unicef darbuotojai ir choristai bent taip norėjo mums atsidėkoti už pastangas padėti Tanzanijos vaikams. Šv. Mišių ritualas kaip ir Lietuvoj, tik pamokslą vietoj kunigo pasakė viena iš chorisčių. Tai buvo mūsų atsisveikinimas su geraširdžiais Iringos žmonėmis. Meldėmės už savus, brangius žmones, už Lietuvos ir Tanzanijos vaikus. Vietiniai klausė, kada bus renkamos aukos Tanzanijos vaikams. Kai pasakėme, kad renginys per TV3 bus spalio 11 d. 19.00 val., žymėjosi savo užrašų knygutėse ir sakė: ,,melsimės, kad gerumo akcija sulauktų kuo didesnio Lietuvos žmonių dėmesio.“ Po Šv.Mišių išgirdome daug malonių žodžių. Malonių žodžių negailėjome ir mes. Kai mane pakvietė kalbėti, net nesusimąsčiau, kokia kalba turėčiau prabilti. Taip susidraugavom, kad atrodė kalbamės viena kalba – geranoriškumo kalba. Savaitė bendro darbo atvėrė mūsų širdis draugystei. Vykstant neišvengiamiems globalizacijos procesams, kur susiduria tiek daug interesų, tame tarpe ir egoistiškų, supranti, kad tik apsijungus geros valios žmonėms, įmanoma išlaikyti pusiausvyrą. Tad glebėsčiavomės nuoširdžiai ir sakėm iki pasimatymo.
