Tarptautiniame Vilniaus oro uoste jie pasidalijo savo įspūdžiais iš daugiau nei savaitė trukusios „Unicef“ ir TV3 trečiosios misijos.
Po viešnagės vienoje skurdžiausių pasaulio valstybių misijos dalyviai grįžo pavargę, bet džiugiai nusiteikę.
„Man atrodo, kad mūsų nebuvo kokį mėnesį, nes dienotvarkė ir pati kelionė buvo labai turtinga įspūdžių, sutikome galybę žmonių. Man pačiai tai buvo išskirtinė patirtis ir važiavau neturėdama išankstinių nusistatymų, bet kiekviena patirta istorija buvo išskirtinė. Ypač įstrigo žmonės, kuri ten dirba ir sprendžia tas problemas, ir jie visi verti atskiro paminėjimo. Viskas prasideda nuo vieno žmogaus, bet ir mažas darbas gali duoti labai daug“, – sakė B. Nicholson.
„Kiekviena diena ten buvo atskira istorija, kuri labai daug davė ir mums, ir ten esantiems. Daug kas mūsų klausė, kad mes važiuojame į tą Tanzaniją? Tai galiu pasakyti, kad jei vaikai Tanzanijoje gyvena gerai, tai aš gyvenu kaip Ophra Winfrey“, – palygino G. Savickas.
„Tanzanija yra 14 kartų didesnė už Lietuvą ir ten gyvena 14 kartų daugiau žmonių, tad kyla klausimas, kaip mes galime jiems padėti? Bet kai patenki į akmens amžių, iš tiesų į akmens amžių – tai ne metafora, tuomet supranti, kad galime padėti ir daug daugiau“, – tikino V. Kochanskytė.
Ir nors pirmi skaičiai atrodo labai maži – 11 vaikų paskiepyta, 1 mergaitei diagnozuotas AIDS ir dabar ji turi viltį gydytis ir pasveikti, 2 mergaitės galės lankyti seserų vienuolių mokyklą ir išeiti į žmones – misijos dalyviai tikino, kad kiekvienas atvejis juos sujaudino ne tik iki ašarų, bet iki pat širdies gelmių.
„Kartais turi padaryti tik tiek mažai, kad padarytum labai daug. Ir reikia juoktis, kad pernelyg nenukryptum į depresiją, bet to, kas ten yra, nematyti negali“, – pasakojo G. Savickas.
V. Kochanskytė sakė esanti tikra, kad per televiziją pamatę jų viešnagės akimirkas ir išgyventas istorijas, lietuviai tikrai supras, kad turi paaukoti – juk tam, kad vienas vaikas būtų paskiepytas vakcina nuo 6 mirtinų ligų, tereikia 5 litų. Anot misijos dalyvių, Tanzanijos žmonėms nereikia brangių daiktų ar buities prietaisų – kad jiems padėtume, užtenka žymiai paprastesnių dalykų.
„Tai yra didžiulis klausimas, ar jie labai silpni, ar labai stiprūs, ir turbūt niekada pats sau į jį neatsakysiu“, – svarstė G. Savickas. Jis pasakojo, kad mirtis ten toks dažnas svečias, kad su ja beveik susitaikoma – kai tėvams pasakoma, kad jų vaikas mirs, jie neparodo beveik jokios reakcijos.
Nepaprastą įspūdį Giedriui paliko dvi mergaitės, kurios iš atokaus kaimo kasdien į mokyklą eina septynis kilometrus per kalnus, tačiau yra labai tvirtos ir mylinčios viena kitą. „Dvi mergaitės, kurios gyvena taip, kaip Lietuvoje niekas negyvena, bet kurios yra tokios stiprios. Ir jos mane pavaišino tokia vakariene, kokios negaučiau geriausiame Vilniaus restorane – nes jos atidavė brangiausia, ką turėjo. Ir tada visa tavo tvirtybė išgaruoja. Manai, kad štai, esi toks vyras, bet eidamas per kalnus jau pavargsti ir tada prieina tokia mergaitė septynių metų ir klausia: „Gal galiu panešti tavo kuprinę?“ Matėme labai daug silpnų ir stiprių žmonių, bet jiems visiems labai reikia pagalbos.“
Visi misijos dalyviai vienbalsiai tikino, kad Tanzanijos žmonėms būtina pagalba ir ji tokia, kurią tikrai galime suteikti. Tam, kad būtų pastatytas medicinos centras, reikalingas daugybei žmonių, gyvenančių be jokios medicinos pagalbos, užtenka 11 tūkstančių litų. „Tai tik 11 tūkstančių litų. Už tiek kas nors galbūt nusiperka naują modernų televizorių“, – atkreipė dėmesį V. Kochanskytė. O Tanzanijoje žmonės gyvena dar prasčiau, nei Lietuvoje prieš 100 ar 200 metų: nuvažiavę į Rumšiškes galime pamatyti medinius to laikmečio namus, kai Tanzanijos gyventojai vis dar glaudžiasi molinėse pašiūrėse.
G. Savickas taip pat atkreipė dėmesį, kad apsikrovę nebūtinais daiktais ir pasidavę vartotojiškai kultūrai, pamirštame, ne tik aplinkinius žmones, bet ir patys save.
„Labai sveika būtų tėveliams su vaikais, važiuojantiems į kokį turistinį rojų, padaryti trumpą viražą ir palydėti porą tokių vaikų į jų tikrą kaimo mokyklą tuos aštuonis kilometrus. Ir tada grįžti prie savo automobilio, nes kelių ten nėra. Ir tai būtų labai sveika ne dėl tų vaikų, o dėl pačių tėvelių, kad jie pamatytų, kaip tai yra iš tikrųjų“, – sakė V. Kochanskytė. Grįžę namo misijos dalyviai sakė pirmiausia apsikabinsiantys artimuosius, nusiprausiantys ir išsivalysiantys dantis su tekančiu iš krano vandeniu – nes ten, kur jie buvo, vanduo semiamas iš drumzlino upelio ir žmonės džiaugiasi, jei apskritai tokį turi.
