Vasario 25-ąjį gimtadienį švęsianti atletė Sočyje 15 kilometrų individualiose lenktynėse užėmė 42-ąją, 7,5 km sprinte – 51, o 10 km persekiojimo lenktynėse – 43 vietas. Prieš žaidynes pajėgiausiai Lietuvos biatlonininkei buvo iškeltas tikslas užimti 10–20 vietas.
Nors kaip pati teigė – šios olimpinės žaidynės nebuvo pačios sėkmingiausios, bet vis viena širdyje išliks brangios – savaip įsimintinos. Galbūt ir todėl, kad tai galėjo būti ir paskutinės. „Dabar bus apmąstymo periodas. Matysim“, – Balsas.lt paklausta apie karjeros pabaigą atsakė D. Rasimovičiūtė.
– Ko pritrūko, kad Sočio olimpinės žaidynės būtų kitokios?, – paklausėme biatlonininkės.
– Trūko geresnės fizinės formos , bet ką padarysi. Buvo tokie metai. Metų pradžia buvo itin gera atrodė, kad viskas bus gerai. Deja, yra kaip yra. Per Naujus metus kažkur padarėme per daug darbo. Gal mažiau po stovyklų atsigavau ir užsitempė toks pervargimo periodas. Neužteko laiko atsigauti po ligos, atrodė, kad buvo kitaip. To laiko neužteko pakelti fizinę formą. Olimpiados metu tie rezultatai išliko stabilūs. Nebuvo, kad vienas startas būtų katastrofa, o kiti – geri. Visi sukosi apie viduriuką.
– Kuo nustebino ši olimpiada?
– Aišku, Rusijos lygiai ir mastai – dideli ir gigantiški. Jie viską daro su dideliais užmojais. Olimpinės žaidynės tikrai buvo labai aukštame lygyje. Trasa buvo prie pat kaimelio, visi patogumai sportininkui suteikti maksimaliai.
– Kalbant apie sniego kondicija, veikiausiai ji nelabai žavėjo?
– Kai tik atvažiavome buvo tikrų tikriausia žiema. Buvo minusinė temperatūra, daugybė sniego. Varžyboms įpusėjus laikėsi šiltas oras, bet kai ruošėmės palikti Sočį vėl pradėjo snigti.
