Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo kritika, išsakyta premjerui Vladimirui Putinui dėl pastarojo neva neleistinai grubių pareiškimų apie kryžiaus žygius, daugeliui analitikų ir apžvalgininkų sukėlė nerimą – tandemas skyla! Nėra reikalo baimintis. Bent jau kol kas, šių Rusios milžinų tandemas dar vis laikosi. Panašu, kad neskils ir rytoj.
Keista, kad V.Putino žodžiai apie tai, jog „kvietimas eiti į tam tikrą vietą kažko vaduoti primena kryžiaus žygius“ išvis kažką nustebino. Negi tai pirmas kartas, kai V.Putinas kritikuoja Vakarus nerinkdamas žodžių? Nenaujiena tai ir D.Medvedevui, todėl jo pastebėjimas apie tai, kad tokių dalykų nevertėtų garsiai sakyti – greičiau teatrinė poza, nei iššūkis V.Putinui kautis mirtinoje dvikovoje.
Variantai be pralaimėjimų
„Libija suskaldė Rusijos tandemą“ – maždaug toks būtų populiariausias pastarųjų dienų pavadinimas Europos ir JAV žiniasklaidoje, rašančioje apie Rusiją. Bet ko gi Rusijos viršūnėlėms pjautis dėl tos vargšės, tolimosios Libijos? Rusijos pozicija, daugeliu atžvilgiu, yra paaiškinama ir neprieštarauja nei D.Medvedevo, nei V.Putino pozicijoms. Prezidentas visai logiškai pareiškė, kad Rusija pritarė daugeliui JT rezoliucijos punktų, tačiau prieštarauja jėgos panaudojimui. Taip pat, kaip ir V.Putinas. Tai ko jiems pyktis.
Labiau nustebino tai, kad Rusija apskritai nusprendė susilaikyti balsavimo metu ir faktiškai vien jos dėka rezoliucija „praėjo“. Daug kas manė (tarp jų ir šių eilučių autorius), kad tai neįmanoma. Nenorom kyla klausimas, o ką gi Rusija gavo mainais už savo tylų pritarimą? Gal nieko? Galimas ir toks variantas.
Rusijos pozicijąrezoliucijos atžvilgiu galima paaiškinti ir kitaip. Iš esmės, Rusija nepasakė nei „už“, nei „prieš“, tačiau būtent jos tylėjimas leido paskelbti neskraidymo zoną. Tai galima traktuoti kaip teigiamą žingsnį Vakarų atžvilgiu, ką, be abejo turėtų įvertinti apie gerus santykius svajojantis Barackas Obama. Neturėtų kuo skųstis ir Libijos opozicija, tikėtinai perimsianti valdžią iš Muamaro Kadafio. Iš kitos pusės, Rusija smerkia jėgos panaudojimą, o tai turi patikti visam arabų pasauliui. Kuo gi bloga tokia pozicija? Ypač atsižvelgiant į tai, kad Rusija beveik nebeturi jokių realių poveikio priemonių Artimųjų Rytų – Šiaurės Afrikos regione.
O jei karas Libijoje užsitęstų ir JAV bei kitos operacijoje dalyvaujančios šalys užstrigtų naujame Afganistane – ką gi – ir šis variantas Rusijai kuo puikiausiai tinka, nes palaikys aukštas energijos resursų kainas.
Tad reikia paklausti dar kartą: kam gi D.Medvedevui ir V.Putinui pyktis dėl Libijos?
Mizanscena?
Konfliktas tarp Rusijos premjero ir prezidento taip ir neįsiplieskė. Praėjus vos dienai po D.Medvedevo pareiškimo, V.Putinas veik viską užglaistė, viešai pareiškęs, kad jis su prezidentu yra artimuose santykiuose ir net viešai priminė, kad užsienio politika yra būtent Rusijos prezidento administracijos reikalas. V.Putinas pabrėžė, kad „Rusijos Federacijos prezidentas yra atsakingas už užsienio politiką“ ir todėl šioje srityje „negali būti jokių skilimų“.
Taigi, konfliktą pastebėjo tik Europos ir JAV žiniasklaida – Rusijoje jis buvo nušviečiamas visai kitaip. Pirmiausia, federaliniai televizijos kanalai (iš kurių informacijos semiasi apie 80 nuošimčių rusų) abiejų lyderių pareiškimus transliavo griežtai atskirai, kaip neturinčius tarpusavyje nieko bendro. Stebint „Pirmojo“ kanalo transliacijas, atrodė, kad abiejų šalies vadovų pasisakymai išvis skirti ne vienas kitam, o kažkam, esančiam už šios istorijos ribų.
Netgi runeto erdvėje šis titanų konfliktas nebuvo ryškiau pastebėtas. Reikalas tame, kad D.Medvedevui ir V.Putinui nėra jokio reikalo vaidinti tokias mizanscenas prieš Rusijos žiūrovus: rinkimai vis viena vyksta taip, kaip jie turi ir privalo vykti. Taip kad ieškoti čia „2012 m. problemos“ nereikia. Ateinančiais metais prezidento kėdėn atsisės tas, kurį parinks „chebra“, o ne tas, kuris gražiau šneka per televiziją. Nevalingai kyla mintis, kad šis žodinis susidūrimas apskritai skirtas tik Vakarų žiniasklaidai. Neva, žiūrėkite – koks tolerantiškas prezidentas, kaip jis neleidžia premjerui amerikiečius, britus ir prancūzus vadinti kryžiuočiais.
Taip pat reikia turėti omenyje, kad abu pasisakymus greičiausiai transliavo ir Artimųjų Rytų televizijos kanalai. Reiškia ir čia neprašauta – niekam neįstrigs D.Medvedevo kritika, bet apie kryžiuočius greičiausiai atsimins kiekvienas tai matęs arabas ar persas.
Grįžtant į mūsiškį civilizacijos pusrutulį (nors nuoširdžiai abejoju, ar mes jam tikrai priklausom), galima pastebėti, kad vadinamasis tandemo konfliktas – esamas ar fikcinis – sukėlė komentarų škvalą. Taip yra todėl, kad Vakarai yra pasigavę savotišką gripo formą, verčiančią žiniasklaidą, apžvalgininkus ir analitikus nuolat ieškoti ženklų, kad D.Medvedevas susipyko su V.Putinu. Neva, tuoj Rusijos prezidentas taps „iš tikrųjų savarankiškas“ ir pradėjęs antrą kadenciją užglaistys visus būtus ir menamus nesutarimus su Vakarais, nes jis visai kitoks, nei V.Putinas.
„Medveditas“
Kai kurie Europos leidiniai, vadinę minimą apsižodžiavimą „alfa patinų grumtynėmis“ bei mėtę antraštes iš serijos „jis išdrįso“, sugebėjo net pastebėti, kaip aukšto rango valdininkai „bėga iš V.Putinos stovyklos į D.Medvedevo stovyklą“.
Atrodo, kad visi pamiršo, jog abu tandemo herojai yra kilę iš vienos stovyklos. Gal joje ir yra povandeninės grupuotės, besistengiančios plačiau apžioti naftinį vamzdį, bet stovykla vis vien yra viena. Nes visų jos narių interesai yra tie patys – pasivogti iš Rusijos kiek galima daugiau.
Liga, kuria akivaizdžiai serga Vakarai – „medveditas“ – pasireiškia haliucinacijomis, apie neva Rusijos politikoje vykstančias epines batalijas. Tuoj gerasis „medvedas“ nugalės blogajį „VVP“ ir visi pradėsime gyventi draugiškai, o Rusijoje prasidės nauja „perestroika“.
Tik nereikia. Žinoma, tiek D.Medvedevas, tiek V.Putinas yra ne iš kelmo spirti vyrai – jie juk ne už ačiū tapo vienos didžiausių pasaulio valstybės vadovais. Reikia manyti, kad jie abu turi savo asmenines nuomones visais klausimais, rūpinčiais Rusijai ir likusiam pasauliui, ir tas nuomones puikiausiai sugeba aptarti ir suderinti.
Kaip ir daugumai, šių eilučių autoriui taip pat labiau prie širdies D.Medvedevas – išprusęs, mandagus ir net kažkuo kuklus vadovas. Tačiau kodėl „medveditu“ sergančios Vakarų analitikos akimis, jis turėtų griauti V.Putino sukurtą „valdžios vertikalę“?Jei jis nori tapti vienvaldžiu Rusijos caru, jam kaip tik nieko ir nereikėtų keisti. Tai prieštarautų tiek jo asmeniniams interesams, tiek ir imperinėms, visarusiškoms, dvasingumo Tėvynės idėjoms. Net jei ir pamatysime jį vėl žengiantį į Kremlių 2012 m., galėsime džiugiai šaukti „drakonas mirė, tegyvuoja drakonas“! Tačiau kol kas neužsimirškime, tandemas gyvas ir gyvuos tol, kol už jo nugaros stovi daugybė valstybinį lovį mėgstančios „chebros“. Netoli ir mes patys nuėjome, ar ne?
