Nuo tada, kai judrioje gatvėje į garsų kriminalų žurnalistą Peterį R. de Vriesą buvo paleistos kulkos, Nyderlandų žiniasklaida ir politikai nekalbėjo apie nieką kitą. Jis mirė 2021 m. liepos 15 d.
Galų gale, tai šalis, kurioje nusikalstamumo lygis žemas, kalėjimai uždaromi, nes nepakanka kalinių jiems užpildyti, o ministras pirmininkas paprastai neturi asmens sargybinių ir važinėja po miestą dviračiu. Tokie dalykai čia neturėtų atsitikti, rašo politico.eu.
Tačiau tam tikru atžvilgiu, apšaudymas buvo bauginančiai neišvengiamas. Nyderlandai pagrįstai garsėja savo tolerancija ir kompromisų ieškojimu, tačiau pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis dažniau liejamas pyktis, įskaitant grasinimus žiniasklaidos priemonėms ir žurnalistų užpuolimus.
Praėjusiais metais valstybinis transliuotojas „NOS“ paskelbė pašalinantis savo logotipą nuo tarptinklinio ryšio transliavimo furgonų, nes „beveik kasdien žurnalistai ir technikai, keliaujantys filmuoti reportažų, susiduria su įžeidinėjimais, į juos mėtomomis šiukšlėmis, furgonų užblokavimu [ir] žmonėmis, kurie tranko automobilius arba ant jų šlapinasi“.
„Viskas taip greitai pasikeitė per trumpą laiką“, – sakė „NOS“ vyriausiasis naujienų redaktorius.
Kaip ir kai kuriose kitose šalyse, politikos lyderiams tapo įprasta reguliariai smerkti spaudą. Pavyzdžiui, praėjusį mėnesį kraštutinių dešiniųjų politikas ir neramumų kurstytojas Geertas Wildersas tviteryje parašė, kad „žurnalistai, išskyrus kai kuriuos, yra tik krašto šiukšlės“, o jo kolega parlamentaras Thierry Baudet nedelsdamas sutiko: „Taip ir yra“.
Akivaizdu, kad yra didžiulis skirtumas tarp tokio žurnalistų niekinimo ir šaudymo į juos. Daugelis tų, kuriems paprastai patinka tyčiotis iš spaudos, greitai pasmerkė šios savaitės išpuolį. Tačiau taip pat aišku, kad Nyderlanduose žurnalistams yra labai nesaugu dirbti savo darbą. Vieno vyriausybės ministro teigimu, vien nuo 2019-ųjų iki 2020-ųjų pranešimų apie grasinimus ir agresiją prieš žurnalistus patrigubėjo.
Prieš porą metų į kriminalų žurnalo Amsterdamo būstinę kažkas net paleido prieštankinę raketą. Atsižvelgiant į tai, tokie įvykiai kaip šios savaitės apšaudymas stebina mažiau, nei turėtų.
P. R. de Vriesas į ligoninę buvo pristatytas kritinės būklės, kur medikai kovojo už jo gyvenimą, bet po 9 dienų mirė. Policija areštavo kelis įtariamuosius, tačiau daug kas kita byloje lieka neaišku. Manoma, kad P. R. de Vriesas buvo užpultas ne vien dėl to, kad buvo žurnalistas, bet ir dėl pagrindinio liudytojo patikėtinio vaidmens didelėje narkotikų grupuotės byloje – viename iš daugybės garsių incidentų, atskleidusių kai kuriuos kitus tamsius Nyderlandų visuomenės bruožus.
Nyderlandai jau daugelį metų garsėja neįprastai tolerantišku požiūriu į narkotikus. Pagal tolerancijos politiką, olandų vadinamą gedoogbeleid, marihuana čia yra techniškai nelegali, tačiau jos pardavimas ir vartojimas yra toleruojami valdžios institucijų, įskaitant garsiąsias Amsterdamo „kavines“ („coffee shops“ – marihuanos parduotuves), kuriose žmonės vartoja ne tik kavą.
Ilgą laiką „uždrausti, bet toleruoti“ politika atrodė kaip meistriškas kompromisas – policija galėjo laisvai sutelkti dėmesį į rimtesnes problemas, ir buvo mažai įrodymų, kad marihuanos vartojimas kenkia platesnei visuomenei.
Stereotipinė „kavinė“ Amsterdame ar kitur atrodė mažiau panaši į apleistą narkotikų landynę ir labiau į draugišką kaimynystės įstaigą, kuriai vadovavo linksmas savininkas, pradirbęs ten dešimtmečius.
Tačiau pastaraisiais metais Nyderlandų prekyba narkotikais pasikeitė. Gedoogbeleid politikos keistenybės reiškia, kad nors toleruojamas lengvųjų narkotikų vartojimas, didesnio kiekio tiekimas išlieka neteisėtas. Tai reiškia, kad pagrindinis didelio marihuanos kiekio šaltinis yra nusikalstamos organizacijos.
Kadangi narkotikų paklausa Amsterdame išaugo dėl turizmo, daugelis senųjų „kavinių“ savininkų buvo priversti pasitraukti, o profesionalios nusikalstamos grupuotės persikėlė į jų vietas ir dabar valdo tiekimo tinklus, kuriems vadovauja turtingi užsienio šalių sumanytojai.
Prekyba kokainu, ekstaziu ir kitais narkotikais išaugo, ir buvo plačiai pranešama, kad naujos parduotuvės ir barai buvo atidaryti vien tik pinigų plovimui. Tai laikraštis „Telegraaf“ pavadino „aukso amžiumi Amsterdamo narkotikų nusikaltėliams“.
2019 m. Amsterdamo valdžios užsakymu parengta ataskaita įspėjo, kad miestas „suteikė laisvą valdžią <...> įvairiaspalvei narkotikų nusikaltėlių įgulai, sukčių ir parazitų, tarpininkų ir plėšikų, abejotinų notarų ir nekilnojamojo turto agentų grupei“.
„Mes tikrai turime narkotinės valstybės bruožų“, – „BBC“ sakė Nyderlandų policininkų sąjungos pirmininkas.
Susidūrusios su tokiais iššūkiais, Amsterdamo ir kitų šalių valdžios institucijos ne kartą stengėsi tai sustabdyti, įskaitant bandymus apriboti marihuanos pardavimą užsienio turistams. Pati vyriausybė netgi bandė kontroliuoti narkotikų prekybą, suteikdama licenciją keliems legaliems marihuanos augintojams, kad jie tiektų medžiagas narkotikų parduotuvėms.
Tačiau, nors kai kurios parduotuvės buvo uždarytos, didesnių problemų nepavyko išspręsti. Prasidėjo smurtiniai nusikaltėlių karai. 2018 metais Amsterdamo policijos vadovas Pieteris-Jaapas Aalbersbergas davė sensacingą interviu televizijai, kuriame skundėsi, kad beveik neįmanoma susidoroti su nedideliais nusikaltimais, nes jo pajėgos „60–70 proc. [laiko] sprendžia žmogžudystes, o likusį laiką – daugiausia radikalizacijos ir terorizmo tyrimus“.
Jis galėjo perspausti, tačiau į Nyderlandus atvykęs svečias, vedamas linksmų klišių apie atsipalaidavusius liberalus ir nesibaigiančius dviračių takus, vis tiek gali būti šokiruotas, atsivertęs laikraštį ir perskaitęs, kaip dažnai rankinės granatos yra paliekamos gulėti tarpduryje kaip vienos gaujos grasinimas kitai. Remiantis „RTL“ naujienomis, vien per 2019 m. keturių mėnesių laikotarpį užfiksuoti 23 incidentai, susiję su rankinėmis granatomis, paliktomis namuose ar darbo vietose, daugelis jų – Amsterdame.
Kai kuriuose visuomenės sluoksniuose veši tendencija manyti, kad tokie incidentai vyksta tik tarp nusikaltėlių – ir daryti prielaidą, kad organizuotas nusikalstamumas nėra dalykas, dėl kurio reikėtų nerimauti. Tačiau šis mąstymas pastaruoju metu taip pat pradėjo keistis, o į gaujų nesutarimus po truputį įtraukiami žurnalistai bei visuomenė.
2016 metais kriminalų tinklaraštininkas Martinas Kokas buvo nušautas, išnagrinėjęs ir paviešinęs keletą prieštaringų bylų. Po trejų metų 44 metų Derkas Wiersumas, dviejų vaikų tėvas ir teisininkas, dirbęs su ta pačia byla, į kurią buvo įtrauktas ir Peteris de Vriesas, buvo nušautas savo žmonos akivaizdoje Amsterdamo priemiestyje.
Praėjus dviem mėnesiams, kitas advokatas, vedžiodamas savo šunį netoli Vokietijos sienos, vos išgyveno apšaudymą. O dabar pats P. de Vriesas, Nyderlandų žvaigždė, garsėjanti savo darbu atskleidžiant narkotikų prekeivius, pagrobėjus ir kitus, buvo užpultas šviesiu paros metu.
Šie įvykiai būtų pakankamai šokiruojantys, jei nagrinėtume juos individualiai, tačiau kartu jie tampa ženklu, kad vyksta kur kas blogesni dalykai. Tai patvirtina, kad egzistuoja realios grėsmės laisvėms, kurias taip vertina olandai.
Trečiadienį karalius Willemas-Aleksandras pasmerkė paskutinį apšaudymą ir pavadino tai rechtsstaat (sunkiai išverčiama olandiška frazė, nurodanti institucijų ir asmenų, kurie remiasi teisinės valstybės principais, žvaigždyną) užpuolimu.
Svarbu pabrėžti, kad apskritai Nyderlandai išlieka nepaprastai sėkminga ir taikia visuomene. Maždaug ten, kur aš gyvenu, į pietus nuo Amsterdamo, greičiau susidursite su pienininkystės ūkininku, nešiojančiu klumpes, nei su piktu narkotikų platintoju.
Tačiau taip pat aišku, kad nors olandų tolerancija teikia daug malonumų, ji turi ir randuotą pusę. Po gražiu šalies fasadu slypi tamsi tendencija, kuri gali stiprėti.
