Negerbia tautos istorinės atminties
Šiaulių universiteto istorijos katedros prof. dr. Arūno Gumuliausko teigimu, kai aplinkui tokia aktyvi propaganda, kitų šalių arba vietiniai žmonės, nepatenkinti vartojimo sąlygomis, prisimena, kaip buvo gera gyventi sovietiniais laikais. Visuomenėje dar ir šiandien populiarus posakis, kad prie ruso buvo geriau. Tai kai užaugs dar viena karta, sakys, kad jeigu prie ruso buvo gerai, tai neverta ginti Lietuvos.
„Net ir šiandien, kai svarstomas klausimas dėl šauktinių, jauni žmonės sako nežinantys, kodėl turi eiti ginti Lietuvos, esą ji jiems nieko nedavė. Suprantama, kai tokią nuomonę formuoja Putinas, bet kai politikai pradeda savo politikoje naudotis istorija, tai baisu. Juk visi pasauliniai karai kilo tik dėl to, kad buvo naudojamasi praeitimi“, – piktinasi A. Gumuliauskas.
Todėl, anot jo, siekiant, kad valstybės įsipareigojimas puoselėti istorinę atmintį nebūtų vien tušti žodžiai ar tik fragmentiškai bei atsitiktinai valstybės dėmesio susilaukianti veikla, labai svarbus ir sveikintinas sprendimas yra Tautos istorinės atminties įstatymo numatytas už šią politiką atsakingos institucijos sukūrimas.
„Kai kurie baiminasi, kad Tautos istorinės atminties taryba bus kažkoks biurokratinis monstras. Tačiau jeigu pažvelgsime plačiau, tai aš manau, kad toks įstatymas reikalingas. Aišku, jis nėra tobulas, bet dėl jo diskutuoti turime“, – pabrėžia profesorius.
Problemą turėtų spręsti ne politikai, bet visuomenininkai
Istoriko nuomone, šiuos klausimus turėtų spręsti taryba, kurią sudarytų istorijos mokslininkai, visuomenininkai, valdžios pareigūnai. Tačiau itin svarbu, kad ji turėtų aiškų savo veiklos reglamentą ir veiklą koordinuotų, bet nevertintų, nedraustų ir pan. Istorinės diskusijos, apskritai mokslas, turi būti ne idealizuotas, bet laisvas.
„Šiandien neturime į ką kreiptis net ir svarstant klausimą dėl mokyklinių vadovėlių. Juk kaip ten bebūtų, pagrindiniai istorikų mokslinės produkcijos vartotojai yra moksleiviai ir studentai. Bet jie vis dar naudoja pasenusius vadovėlius. LR Švietimo ir mokslo ministerijoje už tai atsakingas tik vienas žmogus, kuris neturi kompetencijos kažką su tais vadovėliais padaryti“ – aiškina A. Gumuliauskas.
Todėl, anot jo, įsteigus atskirą instituciją, šias problemas būtų galima išspręsti lengviau: „Tačiau jeigu taryba neturės savo veiklos reglamento ir kišis į mano, kaip istoriko profesionalo, darbą, tuomet man tokios tarybos nereikia. Tikiuosi, kad ji užsiims koordinacine, ne drausmine veikla, kurios mums labai trūksta.“
Chaotiška situacija – terpė korupcijai
Tautos istorinės atminties įstatymui pritaria ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentas, Lietuvos kultūros fondo prezidiumo ir Lietuvos sąjūdžio tarybos narys docentas dr. Romas Batūra.
Docento nuomone, kaip ir mūsų visuomenėje, taip ir istorijos moksle ne visada vyrauja pagarba savo tautai, savo valstybės raidai, neakcentuojami svarbiausi dalykai, kurie įgalina valstybę išlikti per sunkumus.
„Kartais džiaugiamasi net skauduliais, sovietiniu palikimu arba vyrauja vakarietiškas kosmopolitizmas. Todėl, be abejo, toks įstatymas reikalingas, tačiau su juo visuomenė turėjo būti supažindinta dar iki svarstymo. Dabar tik žinome, kad Seimas jį svarstys, bet kas ten jį ruošia ir kokia nauda bus iš to, neaišku“, – sako R. Batūra.
Anot jo, iki šiol politikai istorinę atmintį bandė puoselėti atskirų atsitiktinių iniciatyvų pagrindu, atskiroms progoms kurdami vienkartines komisijas, formuojamas aiškiau neapibrėžtais principais. O tokia chaotiška situacija yra puiki terpė ne demokratijai ir pliuralizmui, bet korupcijai ir neskaidriems sprendimams.
„Nėra pagarbos kultūros paveldui, nei plačioji visuomenė, nei biurokratai, sėdintys valdžioje, nesuvokia kultūros paveldo svarbos, kuris turi pasaulinę reikšmę, yra svarbus Lietuvių tautai, pasauliui. Politikai neišmano nei tautos istorijos, nei savo pareigos. Nesugeba svarstyti svarbių klausimų dėl tautos paveldo ir pan. Mes turime tarybą, kuri nesugeba sovietinių okupacinių simbolių nuo Žaliojo tilto nukelti, tai ko ta taryba verta“, – svarsto istorijos puoselėtojas.
Jo teigimu, tautos atmintimi turi rūpintys ne politikai, bet šiuos klausimus išmanantys specialistai, dirbantys tautos problemos klausimais.
Baiminasi atminčių įvairovės paneigimo
Kai kurie asmenys skleidžia dezinformaciją apie tariamai įstatymu sudaromas sąlygas cenzūrai, tariamą norą paneigti atminčių įvairovę ir dialogą. Tačiau, anot istorikų, Valstybinė istorinės atminties politika nereiškia cenzūros, t. y. draudimo reikšti kitokią, nei valstybės lygmeniu pripažįstamą nuomonę. Juo labiau tai neturi nieko bendro su istorikų mokslinių tyrimų ar diskusijų ribojimu. Tačiau ji neleidžia tik pavieniams asmenims ar nedidelėms jų grupelėms svarbių istorinių atminčių jūroje ištirpdyti to, kas yra tikrai svarbu tautai ir valstybei.
„Asmenys išleidę knygą apie Landsbergių šeimą, padarė nusikaltimą. Aišku, klaidų padaryta, visko buvo, bet negalima dergti savo valstybės kūrėjų. Kokia laisvė niekinti savo žmones, kurie daug padarė tėvynės labui, nors ir klydę. Galima draugiškai apie tai pakalbėti, bet ne su panieka. Tie, kurie tai finansavo, tikriausiai siekė sukelti paniką Lietuvoje, dvasinę anarchiją“, – piktinasi R. Batūra.
Pasak specialisto, jeigu tu rašysi su pagarba savo tautai ir valstybei iš demokratinių bei mokslinių pozicijų, jokios cenzūros nebus. Bet jei bandysi kažką niekinti iš svetimų okupacinių pozicijų, cenzūra turi būti, nes anarchija negali egzistuoti. Ragina būti tautos šeimininkais
Lietuvos katalikų mokslo akademijos narys, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas profesorius dr. Kazys Napoleonas Kitkauskas pritaria minčiai, kad negalime daryti visko, ko tik užsinorime.
„Tautos atminties įstatymas reikalingas, nes iki šiol yra palaida bala. Šiandien, istoriniu atveju, žmonės tik kvailinami daugeliu atžvilgiu. Nėra nei bendros pozicijos, nei aiškių kriterijų. Dažnas istorikas savo istoriją kuria“, – sako K. N. Kitkauskas.
Anot jo, savo tautos praeitį reikia branginti, o ne reiškiant savo istorinę atmintį neigti Lietuvos valstybės pagrindus.
„Atmintinų dienų yra, bet bendra istorijos raidos koncepcija dažnai būna nukniaukta. Vienas kaimynas savo poziciją nori tvirtinti ir mes paklūstame. Pagrindinė bėda, kad mes savo nugarkaulio neturime. Nuomonių įvairovė gerai, bet per didelis pliuralizmas, kurio yra, žmonėms neduoda jokio pasitikėjimo. Per daug plakame ir menkiname save, dėl to žmonės neranda nieko objektyvaus mūsų gyvenime. Būkime savo tautos šeimininkai, ne padlaižiai“, – ragina profesorius.
Diana JANUŠAITĖ
