Šią savaitę Rusijos Astrachanės mieste įvyko trišalis Armėnijos, Azerbaidžano ir Rusijos prezidentų susitikimas, kuriame aptartas Kalnų Karabacho ir aplink jį esančių teritorijų likimas. Iš pradžių sutarta bent jau pasikeisti belaisviais ir toliau tęsti dialogą.
Konfliktu pasinaudojo Rusija
Įsisenėjęs Karabacho konfl iktas turi labai gilias istorines šaknis. Armėnų teigimu, tai yra istorinės jų žemės, tai patvirtina netgi archeologinių tyrinėjimų duomenys. Azerbaidžanas kaltina armėnus šališku istorinių duomenų vertinimu ir azerbaidžaniečių teisių į šį regioną menkinimu. Konflikto Kalnų Karabache neįmanoma suvokti neįvertinus jo istorinio konteksto. Didžiausios aistros dėl šio nedidelio kalnų regiono kilo 1918–1920 m., kai žlugus Rusijos imperijai Pietų Kaukaze kelerius metus gyvavo nepriklausomos Armėnijos, Azerbaidžano ir kiek ilgiau Gruzijos valstybės. Tuo metu Kalnų Karabachas buvo daugiatautis regionas, kuriame gyventojų daugumą sudarė armėnai, šiek tiek mažiau buvo azerbaidžaniečių ir kurdų. Nuo Armėnijos jį skyrė azerbaidžaniečių kaimų juosta. Azerbaidžanas laikė Kalnų Karabachą savo neatsiejama dalimi, o vietos armėnai, aktyviai palaikomi Armėnijos, siekė neleisti regione įsitvirtinti Azerbaidžano valdžios institucijoms. Po daugybės ginkluotų susidūrimų, 1919 m. Kalnų Karabacho armėnų taryba, spaudžiama į regioną įžengusios Azerbaidžano kariuomenės, pasirašė paliaubų sutartį ir pripažino azerbaidžaniečio gubernatoriaus valdžią. 1920 m. prasidėjo Jerevano inspiruotas armėnų sukilimas Kalnų Karabache, kuris išprovokavo masines armėnų skerdynes. Žuvo iki 35 tūkstančių žmonių. Azerbaidžano kariuomenė greitai nuslopino armėnų sukilimą, tačiau jų daliniai įsitvirtino kalnuose. Karabache buvo sutelktos beveik visos Azerbaidžano ginkluotosios pajėgos, tuo pasinaudojo Sovietų Rusija. Jos kariuomenė įsiveržė į Azerbaidžaną ir lengvai užėmė Baku. Netrukus bolševikų daliniai įžengė ir į Armėniją. 1920 m. pabaigoje Armėnija, kaip ir Azerbaidžanas, paskelbta sovietine respublika.
Užgrobti septyni rajonai
Sovietmečiu Kalnų Karabachas tapo autonomine Azerbaidžano dalimi, iš visų pusių supama jo teritorijos. Tris ketvirtadalius regiono gyventojų sudarė armėnai, ketvirtadalį – azerbaidžaniečiai ir kurdai. Azerbaidžaniečių buvo dauguma Šušos mieste ir kai kuriuose kaimuose. Artėjant Sovietų Sąjungos žlugimui, įtampa Kalnų Karabache ėmė kilti, prasidėję armėnų ir azerbaidžaniečių susidūrimai peraugo į atvirą karą. Armėnai jame neteko beveik 6 tūkst., azerbaidžaniečiai – beveik 11 tūkst. karių. Iš viso žuvo daugiau nei 25 tūkst. žmonių. Karas buvo sėkmingesnis armėnams. Jie ne tik užėmė didesnę dalį Kalnų Karabacho, bet ir sudarė vadinamąjį saugumo koridorių – užgrobė septynis azerbaidžanietiškus rajonus, išvarė jų gyventojus (424 tūkst. žmonių) ir įkurdino čia 15 tūkst. armėnų naujakurių. Dabar armėnai kontroliuoja net 13,4 proc. Azerbaidžano teritorijos, tačiau jų kompaktiškai gyvenami rajonai tesudaro apie pusę vadinamosios Kalnų Karabacho respublikos ploto.
Pasikeis belaisviais
Nuo 1994 m. iki šiol Karabachas ir aplink jį armėnų okupuotos teritorijos sudaro vadinamąją Kalnų Karabacho respubliką, kurios nepripažįsta nė viena pasaulio valstybė (netgi pati Armėnija). Karabachas visapusiškai remiamas Armėnijos ir plačios bei turtingos armėnų diasporos visame pasaulyje. Azerbaidžaną palaiko Turkija, iki konfl ikto Karabache pabaigos nesutinkanti atidaryti savo sienų su Armėnija. Nuo 2007 m. bandoma pradėti tarptautinį dialogą, kuriame tarpininkių vaidmuo tenka Rusijai, JAV ir Prancūzijai. Svarbiausia šiame trejete yra Rusija, palaikanti itin draugiškus santykius su Armėnija, turinti savo karinę bazę jos Giumri mieste. Šią savaitę trišalis Rusijos, Armėnijos ir Azerbaidžano vadovų susitikimas surengtas Astrachanėje. Iš šio susitikimo kardinalių sprendimų nesitikėta, bet kai ką pavyko pasiekti. Visų pirma pasirašytas susitarimas, kuriuo remiantis bus pasikeista karo belaisviais ir priešo teritorijoje atsidūrusių žuvusiųjų kūnais. Šiuo metu Azerbaidžane nelaisvėje laikomi šeši armėnų kariai ir penki civiliai. Armėnai yra paėmę į nelaisvę du Azerbaidžano karius ir vieną civilį. Azerbaidžane taip pat yra mažiausiai vieno žuvusio armėno kūnas, o armėnų pusėje – du azerbaidžaniečių kūnai, kuriais taip pat bus apsikeista. Šis susitarimas yra gal ir nedidelis, tačiau pirmas realus žingsnis labai ilgame bei sunkiame Baku ir Jerevano susitaikymo kelyje. Susitarimas turėtų sumažinti įtampą palei fronto liniją.
Galimas taikus sprendimas
Karabacho konfl ikto sprendimas įmanomas tik abiem šalims sutikus padaryti nuolaidų: azerbaidžaniečiams derėtų atsisakyti minties visiškai susigrąžinti Kalnų Karabacho kontrolę o armėnams anksčiau ar vėliau teks grąžinti okupuotus septynis Azerbaidžano rajonus, vadinamąją buferinę zoną. Padarius kai kurias teritorines korekcijas ir Lačino koridorių, jungiantį Karabachą su Armėnija, perdavus armėnams mainais už kokias nors kitas teritorijas, Kalnų Karabachas galėtų tapti integralia Armėnijos dalimi. Azerbaidžanas susigrąžintų ne visas, tačiau nemažą dalį savo teritorijų, o Armėnijai atsivertų normalių santykių su Turkija perspektyva. Toks veiksmų scenarijus – optimistiškiausias, bet reikalaujantis skausmingų nuolaidų iš abiejų šalių. Kitas kelias – karas, kurio metu Azerbaidžanas pabandytų susigrąžinti visas prarastas teritorijas. Azerbaidžano karinis biudžetas kone dešimteriopai didesnis už Armėnijos, dabartinės šalies ginkluotosios pajėgos nepalyginamai geriau parengtos nei per karą Karabache. Tačiau tai kruvinas, daugybės aukų pareikalausiantis kelias. Veikiausiai abi konfl iktuojančios šalys stengsis jo vengti.
Dr. Manvydas Vitkūnas
