Balandžio 29-ąją baigėsi devynis mėnesius trukęs Izraelio ir Palestinos lyderių derybų procesas. Izraelis, tą dieną tarytum pažymėjęs įsakymu nugriauti kelis namus ir mečetę netoli Nabluso miesto Vakarų Krante, liko nieko nepažadėjęs palestiniečiams, o šie – be karinės okupacijos iš jų atimtų teisių. Anot Izraelio, kurio balsas Vakarų žiniasklaidoje ne vieną dešimtmetį girdėti kur kas garsiau nei Palestinos, deryboms kelią užkirto palestiniečių nenoras pripažinti Izraelį kaip žydų valstybę. Ką iš tikro reiškia šis nenoras, kokią politiką vykdė Izraelis taikos derybų metu ir ar iš viso bent apžvelgiamoje perspektyvoje galimi pokyčiai regione? Atsakymai į du pirmus klausimus atsako ir į trečiąjį.
Žydų valstybės klausimas ir ką tai iš tikro reikštų Palestinai
Viena pagrindinių Izraelio ministro pirmininko Benjamino Netanyahu vyriausybės diktuojamų taikos derybų sąlygų – Palestinos lyderiai turi oficialiai pripažinti Izraelį kaip žydų valstybę. Svarbu atminti, kad Izraelį kaip valstybę ir jo teisę egzistuoti Oslo susitarimais dar 1993 metais pripažino Palestinos išsivadavimo organizacija, kaip pagrindinė institucija, atstovaujanti Palestinos gyventojams, o reikalavimas, kad Palestina pripažintų Izraelį būtent kaip žydų valstybę, yra palyginti naujas. Balandžio pabaigoje Mahmudas Abbasas darsyk pareiškė, jog jo vyriausybė pripažįsta Izraelį, tačiau atsisako sutikti su tokiu valstybės apibrėžimu, grįstu religiniu identitetu. Palestinai pripažinti šitokį Izraelio statusą nebūtų administracinė smulkmena. Tuo visų pirma tarytum būtų paneigta regiono istorija ir atsisakyta savo teisės sugrįžti į namus, iš kurių 1948 metais net 750 tūkst. palestiniečių buvo priverstinai iškeldinta.
Taigi, jau vien ši taikos derybų sąlyga yra itin kontroversiška. Pabėgėlių teisė sugrįžti namo palestiniečiams yra garantuojama 13-uoju Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos straipsniu: „Kiekvienas žmogus turi teisę išvažiuoti iš kiekvienos šalies, įskaitant savąją, ir grįžti į savo šalį.“ Izraelis šią deklaraciją pasirašė dar 1951-aisiais, tačiau šio straipsnio netaikė 1948 metais iš savo žemių išvarytiems palestiniečiams, o dabar keliama derybų sąlyga tarytum reikalauja, kad šios esminės žmogaus teisės jie patys atsisakytų. Paprastai tariant, pripažinti, jog Izraelis – žydų valstybė, Palestinos lyderiams ir žmonėms reikštų visišką savo istorijos ir geografinių šaknų paneigimą.
Už Vakarų Kranto sienos – nelegalių nausėdijų plėtra ir snaiperių šūviai
Prieš trumpai nusakant tam tikrus derybų metu Izraelio vykdytos politikos Vakarų Krante ir Gazos Ruože ypatumus, verta prisiminti Noamo Chomsky įžvalgą apie opresyvių valstybių psichologiją. „Jei ką spaudi ir naikini, turi turėti tam priežastį; priežastis negali būti ta, kad esi brulatus monstras. Tai turi būti savigyna. Aš saugau save nuo jų, kitų. Pažiūrėkite, ką jie jums daro. Priespaudos psichologija yra apversta: opresorius yra auka, kuri ginasi.“
Kol Izraelis viešai kaltina M. Abbaso vyriausybę stabdant taikos derybų procesą savo nenoru priimti jo keliamų sąlygų, paties Izraelio veiksmai okupuotose teritorijose kartkartėmis sulaukia net ir derybų moderatoriaus, JAV valstybės sekretoriaus Johno Kerry kritikos. Štai balandžio 27-ąją, likus vos kelioms dienoms iki derybų pabaigos, jis privačiame pokalbyje įspėjo, kad Izraelis rizikuoja tapti „apartheido valstybe“, jei taikos derybos taip ir baigsis nieko nepasiekusios.
Nors veikiamas politinio spaudimo J. Kerry už savo komentarą iškart atsiprašė, Izraelio vykdomos okupacinės politikos tai nekeičia. Vien per devynis taikos derybų mėnesius B. Netanyahu vyriausybė patvirtino rekordinį skaičių – 13 851 naują namą nausėdijose, ir vien per pirmus tris 2014-ųjų mėnesius Vakarų Krante ir Rytų Jeruzalėje nugriovė 227 statinius, dėl to namus buvo priversti palikti 286 žmonės. Anot tarptautinės teisės (pavyzdžiui, Tarptautinio Teisingumo Teismo), nausėdijos yra nelegalios, nes pažeidžia Ketvirtosios Ženevos konvencijos 49-ąjį straipsnį, draudžiantį šaliai okupantei perkelti dalį savo populiacijos į okupuotas teritorijas.
Be šių nelegalių veiksmų, politinis nebaudžiamumas Vakarų Krante ir karo veiksmai Gazos Ruože kiekvienais metais nusineša ir keleto vaikų gyvybę, kaip kad šių metų kovo pabaigoje be perspėjimo Izraelio okupacinės kariuomenės nušauto keturiolikmečio Yousefo al-Shawamraho. Pasak „Defence for Children International“, per 2013 metus Izraelio pajėgos okupuotose teritorijose nušovė penkis, šiais metais – jau du vaikus.
Visai neseniai, balandžio pabaigoje, M. Abbaso vyriausybei prisijungus prie 15-kos tarptautinių sutarčių bei konvencijų ir paskelbus susitaikymą su „Hamas“, Izraelis pranešė sulaikysiantis dalį importo mokesčių, kuriuos jis renka vietoj Palestinos vyriausybės. Viena vertus, Izraelis ketina panaudoti šiuos pinigus iš dalies padengti Palestinos skolai Izraelio elektros korporacijai. Kita vertus, reikia nepamiršti, kad, pasak 2013-ųjų pabaigoje Pasaulio banko išleistos ataskaitos, vien Izraelio valdoma Vakarų Kranto C zonos (apie 60 procentų Vakarų Kranto teritorijos) okupacija kasmet iš Palestinos tarytum atima 3,4 milijardo JAV dolerių. Taigi, taikos derybos nesustabdė nei Izraelio karinių veiksmų, nei ekonominės priespaudos.
„Kas toliau?“ – retorinis klausimas
Kas laukia Izraelio ir Palestinos taikos derybų procesui pasibaigus? Atsakymas paprastas ir nieko gero nežadantis palestiniečiams: Izraelio okupacinė politika gali tik tęstis ir tikriausiai plėstis. Tai, jog derybas inicijavo JAV, suderinusios tai su Izraeliu ir Palestina, derybų moderatoriaus vaidmuo tarpininkaujant Jungtinėms Tautoms taip pat atiteko JAV, ne kartą oficialiai akcentavusioms, kad palaiko Izraelį ir ideologiškai, ir finansiškai, leidžia abejoti moderatoriaus neutralumu.
Pabaigai – komentaras, struktūrinė kritika visoms deryboms, ja būtų galima taip pat sėkmingai užbaigti diskusijas šia tema kaip ir jas pradėti. Neturėtume pamiršti, kad prie šių derybų stalo sėdi ne dvi lygios jėgos, o viena – teritoriją brutaliai okupuojanti šalis, kita – jos okupuotos teritorijos, nors ir turinčios ribotą autonomiją. Derėtis taip, tarytum abi pusės turėtų viena kitai ką pasiūlyti po lygiai, čia neįmanoma. Įdomu ir tai, kad jei šias derybas pristatytume neminėdami šalių pavadinimų ir pažymėdami jas nežinomaisiais, situacija turbūt ne vienam – gal ir ne vienam Izraelio rėmėjui – atrodytų kiek groteskiškai, gal net orveliškai: šalis okupantė klausia savo aneksuotų teritorijų, ką jos gali padėti ant derybų stalo. Galiausiai šalis okupantė pareiškia, kad derybos sužlugo dėl pačių okupuotųjų kaltės.
„Opresorius yra auka, kuri ginasi“ – profesoriaus Noamo Chomsky žodžiai tiek šių derybų, tiek ilgalaikiame Izraelio vidaus politikos retorikos kontekste skamba itin taikliai. Kol raketos, skriejančios Izraelio link iš Gazos Ruožo yra įvardijamos kaip islamistų puolimas, visiškai nesusijęs su dirbtinai sukelta besitęsiančia ir blogėjančia humanitarine krize, ir kol palestiniečių atsisakymas pripažinti Izraelį kaip žydų valstybę yra tapatinamas su jo visišku nepripažinimu, opresorius ginsis. Ir kol tarptautinė bendruomenė su JAV, JT Saugumo Taryboje ne vieną dešimtį kartų vetavusiomis nepalankius Izraeliui nutarimus, nekeis ar nestiprins savo pozicijos, nei šios, nei kitos taikos derybos sąlygų taikai nesukurs. Palestina tam neturi jokios galios, o Izraelis – akstino.
