Atviras konfliktas su Rusija P. Porošenkos vadovaujamam demokratijos bastionui Europos rytuose būtų pražūtingas. Kariuomenė per paskutinius metus buvo taip nustekenta, kad šiuo metu yra kuriama nuo nulio tiesiog mūšio lauke, o juk laukia sunki žiema be rusiškų dujų.
Karo atveju Ukraina, akivaizdu, būtų užspringusi krauju. Rusijos tikslai – destabilizuoti situaciją šalies rytuose puikiai pavyko, savo teisumu jie sugebėjo pernelyg nepersistengdami įtikinti ir dalį Vakarų gyventojų. Tik dėka pasiaukojančios ukrainiečių kovos ir kai kurių Vakarų apžvalgininkų vis dar kritikuojamos kaip pernelyg griežtos JAV ir ES pozicijos Rusijos atžvilgiu, šiai nepavyko Donbase pakartoti Krymo scenarijaus.
Didelė šalis, daug valdininkų – dar daugiau problemų
Ukraina šiuo metu nėra pasiruošusi, kaip lygus su lygiu, kautis su tokiu priešininku, kaip Rusija. Kremliui net nebuvo būtinybės įvedinėti savo kariuomenę ar naudoti sunkiąją ginkluotę. Tačiau savo tikslams pasiekti laiko Kremlius daug neturi, todėl kiek forsavo įvykius, tuo neblogai išgąsdindami Vakarus tiek, kad tradiciškai santūri A. Merkel pastaruoju metu vos ne kiekvieną dieną reikalavo griežtinti sankcijas. Ukraina gi gina savo teritoriją, todėl laikas galėtų būti jų sąjungininkas, tik sugriuvusiame kolchoze ilgą laiką trūniję valdininkai dažnai nesupranta kaip ar nenori kokybiškai dirbti, todėl patys sau prisikaišo pagalių į ratus.
Dar tik Kryme pasirodžius smogikams žalia apranga tapo aišku, kad Ukrainos laukia išgyvenimo kova. Tik kovoti iš pradžių reikės ne su agresoriumi, o su savo pačių per dešimtmečius atrofavusiu gebėjimu sąžiningai dirbti.
Pranešimų apie tai, kaip per paskutinį pusmetį yra atleidžiami kariuomenės vadai ar valdininkai, nesuskaičiuosi. Po sovietmečio tik išoriškai pasikeitusioje valdžios sistemoje net karo metu nesugebėta įveikti korupcijos, vilkinimo ir biurokratijos. Vidaus reikalų ministro Arseno Avakovo patarėjas A. Geraščenka pasakojo, su kokiomis kafkiškomis valdininkų problemomis susidūrė netgi aukščiausi valdžios vyrai: sunkioji ginkluotė trūnija sandėliuose, premjeras su prezidento palaiminimu reikalauja juos išdalinti savanoriams, valdininkai purto galvas – reikia mėnesių, kad pradėtų judinti tokį sudėtingą mechanizmą.
Prezidento patarėjas Jurijus Biriukovas, jau paskelbus paliaubas, paviešino informaciją, kad Vinyvioje įsikūrusi valstybinė ginklų gamintoja „Fort“ gali visiškai tenkinti šalies kariuomenės poreikius. Problema – Gynybos ministerijoje sėdintys išdavikai. „Išvada nėra netikėta ar nelaukta. Banali,“ – konstatavo J. Biriukovas.
P. Porošenka: žmogaus gyvybė – aukščiau visko
Tuo metu, kai Ukrainos kariuomenė pradėjo triuškinti priešininką ir atsiėmė didžiąją dalį prarastos teritorijos, Rusijai be skrupulų įvedė savo nepažymėtus kariuomenės dalį. Pamažu nutylant pabūklams Ukrainoje, šalies prezidentas kreipėsi į Ministrų kabinetą ir visą tautą, iš dalies paaiškindamas tokių, atsitraukimo, veiksmų būtinybę.
Pagal dabar žiniasklaidoje aptariamą preliminarią taikos sutarties versiją, Ukrainos pasiektos sąlygos yra dar palyginti geresnės, negu iš pradžių reikalavo Maskva. Separatistų įtakoje liks tik dabar kontroliuojama Donbaso dalis, jokių federalizacijų, tik daugiau vietos savivaldos.
P. Porošenka savo kalboje pažymėjo, kad kariuomenės pergalės išprovokavo Maskvą įvesti reguliarią kariuomenę, o tai būtų reiškę tik dar daugiau žmonių žūčių, todėl buvo būtina pasirašyti ugnies nutraukimo susitarimą.
Pasirašius ugnies nutraukimo protokolą Ukraina gavo ne tik išsaugotas gyvybes. Ne tik sustabdytą agresoriaus puolimą, pradėtą apsikeitimą suimtaisiais, tačiau ir sudarytą taikos planą, kurio vykdymą padės garantuoti ESBO.
Reikia pažymėti, kad Ukrainos valdžios koridoriuose mažai kas tiki tuo, kad pavyks išvengti karo su Maskva, o į susidariusią situaciją žvelgiama neturint didelių iliuzijų. „Tik stebuklas gali sustabdyti Kremliaus žudymo mašiną. Karas praktiškai neišvengiamas – rusai nenori taikos. Tačiau mes stengiamės padaryti viską, kas įmanoma, siekdami išvengti karo pratęsimo,“ – žiniasklaidai teigia P. Porošenkos komandos atstovai.
Pasirinko gėdą?
Aršūs „sofų generolai“ vis prisimena W. Churchillio citatą: „Jiems pasiūlė rinktis – gėdą arba karą. Jie pasirinko gėdą, o gavo ir gėdą, ir karą.“ Tuo apeliuodami į būtinybę „gyventi arba mirti“ konfrontacijoje su Rusija. Tačiau vargu, ar galėtume tai taikyti Ukrainai, kurią po Maidano įvykių vedantieji Vakarų dienraščiai triukšmingai ir su pasidžiavimu vadino Europos demokratijos pavyzdžiu.
Kremliaus agresiją sudėtinga lyginti su kažkokiu kitu naujausiųjų istorijos laikų įvykiu. XX amžiaus viduryje ar netgi jo pabaigoje vykę konfliktai skyrėsi tuo, kad XXI amžiaus pasaulyje vyravo globalizacijos, taikos ir bendradarbiavimo politika.
„Daugiau nei du dešimtmečius po Sovietų Sąjungos griūties Vakarai laikė atvėrę Rusijai duris ir stengėsi įtraukti ją į tarptautinės teisės bei taisyklių sistemą, siūlė bendradarbiavimą prekybos, investicijų srityje,“ – britų užsienio reikalų ministras Philipas Hammondas konstatavo nutrūkusį ryšį su Rusija.
Kariauti niekas nenori, netgi kai kalbama apie sankcijas – kai kurios Europos šalys purtosi galimybės veltis į konfliktą su Rusija. Tuo labiau tai taikytina Ukrainai, kurios ekonominis ir karinis potencialas tiesiog nepakeltų ilgalaikės kovos su viena iš galingiausių pasaulyje šalių. P. Porošenka, pasirinkęs taikos kelią, be jokios abejonės, rizikuoja labai stipriai. Dalyje šalies, tikriausiai, bus susilpnėjusi kontrolė, prarastos pajamos į biudžetą, per priešo užimtus regionus į šalies valdžią galės būti infiltruojami prorusiškai nusiteikę politikai, bandysiantys daryti įtaką šalies politiniam gyvenimui.
Galima sutikti su nuomone, kad P. Porošenka pasirinko tokį taikos variantą, kuris jam buvo primestas per jėgą. Tačiau tikėtis, kad Ukraina, nors ir simboliškai palaikoma Vakarų partnerių, gebės atsilaikyti prieš ilgus metus tokiai kovai ruoštą kaimynę, būtų naivu. Todėl pasirinktas atsitraukimo kelias, suteikiant laiko pergrupuoti jėgas, sustiprinti sienų kontrolę, imantis būtinų ekonomikos pertvarkų, atrodo vienintelis realus geltonai mėlynųjų pasirinkimas.
