Rimti istorikai nesiima rašyti istorijos apie įvykius, kurie dar vyksta, o Sausio 13-osios istorija dar nesibaigė – vyksta teisiniai tyrimai, kuriems išspręsti dabartinei valdžiai trūksta politinės valios, bijoma įžeisti Rusiją. Todėl Sausio 13-osios įvykių kronika gali likti neparašyta, sakė vienintelis gyvas Medininkų tragedijos liudininkas, Lietuvos evangelikų reformatų vyskupas Tomas Šernas.
„Aš bijau, kad bus amžina byla, amžinai niekas neparašys visos istorijos apie Sausio 13-ąją ir kitus įvykius, taip pat ir Medininkus“ , – penktadienį Lietuvos parolimpiniame komitete naujienų agentūros ELTA surengtoje spaudos konferencijoje „Dar kartą apie Sausio 13-ąją“ nuogąstavo T. Šernas.
Kazimierui Motiekai, Lietuvos nepriklausomybės akto signatarui, irgi kilo klausimas, kodėl kai kuriems politikams atrodo, kad dar neatėjo laikas kalbėti apie Sausio 13-osios įvykius. Čia jis įžvelgė arba kompetencijos stoką, arba savanaudiškus interesus. „Laikas iškreipia faktus. Gal asmenys, kurie aiškina, kad laikas yra dar neatėjęs, nori, kad tokių faktų liktų kuo mažiau, bet valstybės istorijai tai būtų didžiulė žala“, – pabrėžė K. Motieka.
Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos krašto apsaugos ministras, Nepriklausomybės akto signataras Andrius Butkevičius taip pat teigė, kad Lietuvos valdžioje esama asmenų, kuriems palankus dabartinis Sausio 13-osios kaip tragiškos Lietuvos istorijai dienos supratimas, ir jie nenori, kad būtų atskleista visa informacija.
„Mus bando pateikti kaip vargšus, kurie tuo metu buvo mindomi, skriaudžiami, kurie negalėjo ir nesiruošė gintis, kurie tiesiog buvo užpulti geležinės Tarybų Sąjungos mašinos ir kurie žmonių pasiryžimo dėka sugebėjo išsaugoti valdžią. Mano požiūriu, situacija buvo visai kita“, – kalbėjo buvęs Krašto apsaugos ministras.
Pasak A. Butkevičiaus, Lietuvoje buvo žinoma, kad SSRS neužilgo bandys pulti Lietuvą ir provokuoti konfliktą, ir tikslas buvo išvengti didelio kraujo praliejimo, atkreipti viso pasaulio žiniasklaidos dėmesį, išprovokuoti SSRS atskleisti savo tikrąjį veidą. Tai, pasak jo, ir buvo padaryta, ir tai atlikta sąmoningai, kruopščiai viską suplanavus.
„Tai iš esmės buvo ne mūsų pralaimėjimo, bet mūsų pergalės valanda. Mes žinojome, kad mus puls SSRS pajėgos, jie žinojo, kad mes žinome. Įvyko konfliktas, SSRS smogė didelį smūgį pati sau. SSRS kariuomenė prarado savo veidą“, – tvirtino A. Butkevičius.
Nepriklausomybės akto signataras Zigmas Vaišvila pritarė savo kolegai, tvirtindamas, kad nors laikai ir buvo sunkūs, atsilaikyti pavyko sėkmingai. Jis pabrėžė, kad dabar, praėjus daug laiko, dažnai laurai kabinami ne tiems, kam turėtų būtų kabinami. Dėl to jis teigė esąs prieš Sausio 13-osios medalių skyrimą – ne dėl to, kad nereikia pagerbti žmonių, o dėl to, kad pagarbos nusipelno ne tik išrinktieji.
Z. Vaišvila didelę problemą įžvelgė tame, kad iš Valstybės saugumo departamento buvo atimta galimybė vykdyti ikiteisminį tyrimą, panaikintas Specialiųjų tyrimų skyrius ir Sausio 13-osios byla perduota eiliniams prokurorams. Pasak jo, įrodymų, kad tuometis SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas prisidėjo prie Sausio 13-osios įvykių, rasti nėra sunku, tačiau klausimas, ar nauji prokurorai tai padarys.
„Paskaitykit, gerbiamieji prokurorai, KGB karininkų memuarus, kad M. Gorbačiovas asmeninius nurodymus davė, ir ne liudytoju kvieskite M. Gorbačiovą, o įtarimus reikškite. Ir ne Rusijos prašykite išduoti, bet gerbiamos mūsų ES partnerės, Vokietijos, kurioje M. Gorbačiovas gyvena ir daugiau laiko praleidžia negu Rusijoje. Prašau, darykite, kodėl nedarote?“ – retoriškai klausė Z. Vaišvila.
Jo teigimu, dalis informacijos, surinktos apie Sausio 13-ją specialiųjų komisijų, paprasčiausiai „dingo“. Jis teigė, kad prokuratūros tokioje situacijoje privalo imtis ikiteisminių tyrimų, o Seimas – aktyviai domėtis šia problema, o ne numoti į ją ranka.
T. Šernas pabrėžė, kad nesant prokurorų veiksmų ir tyrimams nesistumiant į priekį atsiranda įvairios erdvės dezinformacijai. Jis priminė, kad dar 1991 m. buvo kalbama, kad Medininkuose nukentėję pareigūnai neva buvo girti, ir tai palygino su dabar kai kurių politikų sakomais teiginiais, kad „savi šaudė į savus“. T. Šerno manymu, priešiškos jėgos ir dabar nesnaudžia, ir valstybės abejingumas, politinės valios trūkumas joms sudaro galimybes veikti.
K. Motieka iškėlė idėją, kad, valstybei ar mokslininkams nenorint imtis rimtai analizuoti Sausio 13–osios įvykių, darbo imtis galėtų verslininkai.
„Iš valstybės visko reikalauti galbūt per daug sunku. Bet, pavyzdžiui, jeigu privatus kapitalas prisidėtų prie to arba netgi iniciatyvos imtųsi, kad tokia knyga išeitų, man atrodo, atsirastų norinčių prisidėti“, – siūlė K. Motieka.
„Blogiausia, kad valstybė nesuinteresuota įvykiu, kada gimė tikrosios prielaidos Lietuvos nepriklausomybei įtvirtinti. (..) Jei Prezidentė, Vyriausybė, ministerijos nieko nedarys, darbo turės imtis visuomenininkai, galbūt netgi ir mes, tiesioginiai tų įvykių liudininkai“, – pritarė A. Butkevičius.
