Lietuvos kino politika verčia bėgti iš Lietuvos ar gyventi tarp tėvynės ir Vakarų visus talentingus žmones, kurie suvokia, kad negyvens 120 metų, mano režisierius Tomas Donėla.
– Valdžios keičiasi – politika ne?! – „Balsas.lt savaitė“ pradėjo pokalbį klausimu, primenančiu teiginį.
– Maždaug prieš aštuonerius metus buvo priimtas Lietuvos kino įstatymas. Koks jis – geras ar blogas? Kaip tada atrodė ir kas nutiko per tuos metus? Tada buvo labai gerai, nes iki tol nieko nebuvo – Kino taryba tam tikru pagrindu skirstydavo pinigus.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Kultūros ministerijoje buvo Kino skyrius. Jame darbavosi trys žmonės. Dabar visą Lietuvos kiną Kultūros ministerijoje tvarko vienas skyrius, kuriame dirba vienas žmogus. Ką veikia dabartinis „Lietuvos kinas“, negaliu atsakyti. Tai tik kontora. Labiausiai rūpinamasi jos pastatais. Koks jos vaidmuo kinui – velniai žino. Kodėl remiantis šia struktūra iki šiol negalima įkurti Nacionalinio kino centro?
– Per tą laiką keitėsi nemažai ministrų...
– Aštuoni.
– Kuris iš jų buvo geriausias?
– Sakiau ir pakartosiu – pastatyčiau paminklą Remigijui Vilkaičiui vien už tai, kad išleido į pensiją Kultūros ministerijos sekretorių Juozą Širvinską, pilkąjį kardinolą, tvarkiusį Lietuvos kiną ir nemažai prisidėjusį prie tipiškai lietuviškos Lietuvos kino studijos privatizacijos – su visais pastatais, archyvais, cechais ir t.t. Sugebėta parduoti ir visas teises į lietuviškus filmus pelno siekiančiai bendrovei. Dabar, jeigu noriu rodyti „Velnio nuotaką“, turiu gauti vadinamojo savininko sutikimą, o pirkimo ir pardavimo sutarties niekas nėra matęs, nes tai laikoma komercine paslaptimi. Ką manau apie Arūną Gelūną? Pažadas dalį iš bilietų pardavimo gaunamo pridėtinės vertės mokesčio skirti kino industrijai kol kas kabo ore.
Pretenzijos politikams
– Ką manote apie dabartinės valdžios požiūrį į kiną?
– Pradėkime nuo to, kodėl balsavau už Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus (TS-LKD). Jų programoje buvo parašyta: skirti 20 milijonų litų ir kurti ne mažiau kaip penkis vaidybinius filmus per metus. Apsidžiaugiau ir nuėjau už juos balsuoti...
– Programa, kaip jums atsakytų premjeras Andrius Kubilius ir jo šalininkai, rašyta prieš ekonomikos krizę, o dabar visiems reikia taupyti, mažiau net vagyti. Kinas – ne duona kasdieninė.
– Suprantu, kad krizė, bet man kyla klausimas, kodėl Suomijos premjeras, sužinojęs apie krizę, tą pačią dieną padvigubino kinui skiriamų pinigų sumą. Tai faktas. Gal dėl to, kad jis – ne fizikas? Jis suprato, kad remiant nacionalinį kiną nušaunami du zuikiai: paremiama sava kultūra ir pinigai niekur nedingsta, o skatina vartojimą. Galima apsimesti, kad viskas gerai, visiems emigruoti – ir ramu.
Jeigu būčiau papūga
– Ar daug jūsų kolegų yra emigravę? Gal esate labai nekantrūs ir per daug iš valdžios tikitės?
– Daugelis gyvena tarp dviejų šalių: tarp Briuselio ir Vilniaus, Roterdamo ir Vilniaus, Prahos ir Vilniaus. Aišku, yra menininkų, kuriems emigruoti nereikia. Kalbu apie klasikus. Jie yra šį bei tą užsitarnavę, pavyzdžiui, Audrius Stonys, Šarūnas Bartas ar Arūnas Matelis. Tačiau yra ir kitų galinčių bei norinčių kurti kiną žmonių. Kodėl negaliu statyti kino Lietuvoje, o turiu skristi už jūrų marių? Savo „Atsisveikinimą“ galėjau pastatyti Australijojeprieš 15 metų. Principo reikalas buvo tai padaryti Lietuvoje ir lietuviškai. Dabar suprantu, kad buvau kvailys. Kas galėjo pamanyti, kad reikės kariauti dešimt metų?
– Gal dabar padėtis keisis... Ar esate pesimistas?
– Manau, vėl reikės dešimt metų kariauti, kad gautum galimybę arti kaip jautis. Jeigu gyvenčiau kaip kai kurių veislių papūgos – 120 metų, tada laukčiau. Tik Lietuvoje taip nutinka, kad žmogui pirmą filmą pavyksta sukurti sulaukus 50 metų.
Smulkmena bendrame kontekste
– Ką manote apie kino teatrų būklę?
– Viskas labai gražu ir paprasta – karaliauja suomių monopolis „Forum Cinemas“, ir tiek. Žinau, kad kino teatrai daugiau uždirba iš spragėsių ir pepsikolos nei iš bilietų. Atsirado dar „Pasaka“, tebėra „Skalvija“ su savo mažyte sale, bet kodėl reikėjo uždaryti „Lietuvą“ – niekaip nesuvokiu. Jame buvo rodomos rimtų filmų premjeros, Europos remiamos juostos, vyko festivaliai.
– Lietuvoje, jūsų nuomone, blogai vien kinui?
– Lietuvos kino situacija nėra išskirtinė, tai smulkmena bendrame šalies įvykių kontekste. Nestebina, kad nacionalinė Kino studija su visais pastatais, žeme ir kino archyvais buvo parduota, o kaltų nėra. Pavardės žinomos, bet prokurorai sako, kad kaltų nėra. Juk nerasta kaltų nei dėl pinigų iššvaistymo vykdant VEKS projektą, nei VSD skandaluose, nei pedofilijos byloje.
– Gal visgi grįžkime prie kino ir prie nacionalinio kino centro.
– Jį daug kas žadėjo. Centras, kaip jau esu ne kartą kartojęs, reikalingas norint transliuoti Lietuvos kiną. Ne režisierius, o toks kino centras, kurį turi ir tie patys estai, turi rūpintis kūrinio patekimu į festivalius, marketingu, pristatymais ir panašiai. Paskutinė žinia, kurią sužinojau iš Kultūros ministerijos, mane užmušė.... Kalbama apie kažkokį „kino institutą“ nežinia kada, o artimiausioje perspektyvoje bus „menų taryba“, kurios pagrindu siekiama profesionalų kiną prilyginti televizijos kinui. Televizijos serialų kūrėjas Rolandas Skaisgirys džiaugsis, nes jo draugas Arūnas Valinskas padės, o mes visi liekame....
