Kovo 17-ąją prasidėjo bent keli svarbūs procesai. Jei vasario 22-ąją snaudžianti tauta pramerkė vieną akį, tai kovo 17-ąją tauta prabudo ir pradėjo keltis, viršūnėms aiškiai pasakydama, kad taip gyventi, kaip gyveno iki šiol, ji nebenorinti.
Tačiau viršūnės dar nesuprato, kad jos nebegali valdyti ligšioliniais metodais. Taip šiandienos situacijoje galima būtų perfrazuoti revoliucijos klasikus. Tačiau sykiu su prabudimu, prasidėjo ir tai, ką galima vadinti korumpuotos politinės sistemos karu prieš pilietinę visuomenę ir parlamentinę respubliką. Sistemos pusėje į frontą įsijungė nominuoti politologai, aukšti policijos pareigūnai, politikai, kai kurie žiniasklaidos organai ir Vilniaus savivaldybės administracija. Kovos metodai taip pat patikrinti per penkiasdešimtį okupacijos metų – demagogija, visuomenės klaidinimas ir juodas melas.
Tuo metu, kai Lietuvos valstybės įstatymų negerbiančios organizacijos, prisidengdamos tautinių mažumų teisių gynimu, atvirai reiškė nelojalumą Lietuvos valstybei, o ginkluoti kaimyninės šalies piliečiai buvo sulaikyti prie Lietuvos-Lenkijos sienos, Vilniaus miesto savivaldybės administracija minėtoms organizacijoms sudarė tiesiog šiltnamio sąlygas tokiai veiklai. Policijos automobilių lydimos eitynės 12 valandą pajudėjo nuo Seimo rūmų ir mojuodamos užsienio valstybės vėliavomis žygiavo į V.Kudirkos aikštę. Tąsyk pabandžiau įsivaizduoti veikiausiai neįsivaizduojamą - švietimu nepatenkintų Punsko ir Seinų lietuvių demonstraciją su mūsų trispalvėmis per Marszalkowska gatvę (viena iš centrinių gatvių) Varšuvoje. Ar tokias eitynes Varšuvos valdžia taip pat stropiai imtųsi globoti, kaip ir Vilniaus valdžia lenkakalbių Lietuvos piliečių akciją kovo 17-ąją? Beje, tą pačią dieną prie Lenkijos ambasados Vilniuje pilietiškas jaunimas surengė piketą „Broliai lenkai, keiskite mokytis lietuviškai“, kuriuo norėjo atkreipti aukščiausių Lenkijos vadovų dėmesį į blogėjančią lietuvių tautinės mažumos situaciją Punske ir Seinuose. Ambasados darbuotojai griežtai atsisakę priimti rašytinį jaunimo kreipimąsi. Tuo viskas ir pasakyta. Atsakymas turbūt aiškus ir į aukščiau užduotą klausimą apie įsivaizduojamas Punsko lietuvių eitynes .... Ir po to, mes dar turime klausytis bei skaityti viešojoje erdvėje visokių nukvakusių politologų moralų apie lietuvaičių nacionalizmą ir tolerancijos kitoms tautoms stoką?? Ir mes dar turime iliuzijų apie strateginį partnerį iš pietų pusės?
Lietuvos Konstitucijos 36 straipsnyje be kita ko įsakmiai pasakyta, kad „Negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus.“ Deja, ta pati Vilniaus valdžia, pamindama minėtą konstitucinę piliečių teisę, mitingo „Už teisingumą“ organizatoriams pasiūlė rinktis purvyne virtusioje automobilių stovėjimo aikštelėje už Seimo. Vilniaus miesto valdžia eilinį kartą parodė visą savo cinizmą ir parsidavėliškumą politinėms koalicijoms. Panašių triukų buvo griebtasi, kai vilniečiai protestavo prieš šilumos tinklų nuomos sutarties pratesimą, prieš Vilniaus strateginių įmonių privatizavimą, kai 2010-ųjų rudenį protesto akciją rengė profsąjungos, kai Antakalniečių bendruomenė kovojo už savo teisę į kokybišką savo vaikų švietimą ir teisę turėti gimnaziją. Vilniaus valdžioje įsitvirtinus Artūro Zuoko ir Lenkų rinkimų akcijos koalicijai, pasidarė norma nepaisyti ne tik konstitucinių piliečių teisių ir laisvių, bet net ir Susirinkimų įstatymo, dėl kurio konstitucingumo dar reikėtų ir padiskutuoti. Būtent taip įvyko ir kovo 17-ąją, Piliečiams, pasiryžusiems ginti valstybę nuo nesąžiningų pareigūnų ir politikų, Vilniaus valdžia pasiūlė susirinkti purvynėje. Mitingo organizatorių teigimu, prie sostinės valdžios trukdymų prisijungė Vilniaus apskrities policija, suskubusi pakeisti ir numatytą susirinkimo laiką - iš 14-os į 15 valandą bei apie tai paskelbti be organizatorių žinios. Nepaisant visų klaidinimų, policijos vadovų gąsdinimu apie pasirengimą malšinti riaušes ir kitų trukdžių (manau, kad sąmoningų), į istorinę Nepriklausomybės aikštę, kovo 17-ąją susirinko per du tūkstančius piliečių. Mitingas praėjo kaip reta ramiai, organizuotai, darniai ir kultūringai, tuo paneigdamas bet kokias Vilniaus valdžios, kai kurių policijos pareigūnų ir žiniasklaidos kurptas insinuacijas. Tad kylas logiškas retorinis klausimas – kam dirba Vilniaus valdžia ir Vilniaus policija – savo piliečiams, kurie juos išlaiko, ar neįvardintoms užsienio struktūroms, kurios nepasižymi draugiškumu Lietuvai. Gal tokiu atveju reikia kelti ir kitus klausimus, ar Vilniaus miesto valdžia tebėra lojali, t.y. legitimi ir ar lojalūs valstybei bei jos piliečiams tebėra Vilniaus apskrities policijos vadovai? Gal tikrai vertėtų šitą gausią valdininkų ir pareigūnų kompaniją patikrinti poligrafais? Tik kas tai padarytų?
Eilinį kartą sau užduodu klausimą – kas vyksta Vilniuje ir visoje mūsų valstybėje, nes jai lojalūs piliečiai čia vietos neberanda, tuo metu, kai tiesiog puoselėjami, suteikiant ir tribūną, įvairaus plauko politiniai perėjūnai, besidangstantys tautinių mažumų teisių gynimu, nors būtent nuo jų savivalės tos tautinės mažumos labiausiai ir kenčia. Juos popina kas tik gali, nuo Tautinių mažumų reikalų skyriaus, skirstančio valstybės pinigus Lietuvos valstybę juodinančioms radijo laidoms ir spaudiniams iki Vilniaus miesto valdžios ir Rusijos ambasados.
Deja, į sistemos kovą su pilietine visuomene stojo ir dalis žiniasklaidos bei kai kurie politologai. Tą pačią kovo 17-ąją „delfi.lt“ portale pasirodė bent dvi Šarūno Černiausko publikacijos apie kovo 17-osios mitingus. Aprašydamas mitingą „Už teisingumą“, žurnalistas be jokių skrupulų tėškė: „ <...> mitinge „Už teisingumą“ irgi mirgėjo nacionalistinė simbolika.“ Labai įdėmiai sekiau viso mitingo eigą, bet išskyrus mūsų trispalvių mišką, kitos „mirgančios“ „nacionalistinės“ simbolikos neteko matyti, nebent žurnalistas susipainiojo terminijoje?
Labai operatyviai, tą pačią dieną, tame pačiame „delfi.lt“ (dar iki mitingo pradžios) pasirodė Vladimiro Laučiaus komentaras, pavadintas „Neteisybės kariauna – „už teisingumą““. Kiek teko peržvelgti ir klausyti įvairių žiniasklaidos komentarų apie mitingą, pastebėčiau vyraujančią tendenciją mitingą ir jį rengusius visuomenininkus sumenkinti, tačiau Vladimiras Laučius perspjovė visus. Viena jo politologinio šedevro pastraipa tikrai „verta“ pacituoti: „Puteikio Lietuva – kaip Putino Rusija: veža žmones iš regionų į sostinėje vykstančius mitingus, apmoka kelionę, suteikia progą dykai pasimaklinėti po Vilnių ar Maskvą. Vienintelė sąlygą – nueiti pamitinguoti už tą „teisingumą“, kurį nurodys Putinas ar Puteikis, kad visi išgirstų tariamą „visuomenės balsą“, kurį reikiamu metu įjungia „Jedinaja Rossija“, „Tėvynės sąjunga“ ir jas aptarnaujanti žiniasklaida. Importuojame rusišką valdomos demokratijos modelį?“– klausia žymusis politologas. Nors viena pastraipa aukščiau V.Laučius citavo paties N.Puteikio socialiniame tinkle paskelbtą pranešimą, iš kurio matyti, kad kiekvienas iš Klaipėdos vykęs į mitingą turėjo susimokėti iš savo kišenės po 10 litų. Tad kur įžvalgusis seklys-politologas įžvelgė apmokėtas keliones? Nors tame pačiame straipsnyje V.Laučius kaltina A.Medalinską ir D.Kuolį melavimu, tačiau pats cituodamas A.Puteikio skelbimą save demaskuoja kuriant insinuacijas ir meluojant. O štai dar viena citata: „Kokią pilietinę visuomenę Lietuvoje ugdo Kuolio vadovaujamas Pilietinės visuomenės institutas, jei jo vadovas ramių ramiausiai skleidžia dezinformaciją? Už kokį teisingumą ir kokią Lietuvą kovoja mitingo Daukanto aikštėje vasario 22 d. ir „Už teisingumą! Už Lietuvą!” kovo 17 d. dalyviai, jei jų politiniai pranašai – viso labo manipuliatoriai, kurstantys minios neapykantą valstybės pareigūnams ir institucijoms? – dėsto V.Laučius ir pagaliau visą opusą politologas užbaigia: “Tai, kas prasidėjo nuo melo ir jo detektoriaus, nuo patikrinimo poligrafu nepraėjusių pareigūnų garbstymo, peraugo į tikrų tikriausią melo fiestą viešojoje erdvėje. Gaila netikrais pranašais patikėjusių žmonių: apginkluoti gandais ir įtūžiu, jie veržiasi į kovą už tariamą teisingumą. Ir it kokie jakobinai griauna ir teisingumą, ir žmoniškumą, ir politinę santvarką.“. Štai taip, pagal V.Laučių piliečiai, pasirodo neturi net teisės abejoti politikų ir teisėsaugos pareigūnų teisumu ir sąžiningumu, o jei išdrįsta ir dar prabyla apie tai – jie tampa ir teisingumo, ir kas svarbiausia – „politinės santvarkos griovėjais“. Apskritai, pastaruoju metu skaitant tiek V.Laučiaus, tiek kitų politologų komentarus, ypač kai komentuojami skandalai ar visuomeninės akcijos, darosi akivaizdu, kad dalis jų tiesiog atidirbinėja esamai politinei sistemai. Ar ne todėl iš politologinio diskurso vis dažniau išnyksta tikroji analizė, argumentai ir susiklosčiusios situacijos tikrųjų priežasčių paieškos, kad ir kokios tos priežastys kažkam būtų nemalonios. Deja, dabar neretai turime tokią situaciją, kai politologų komentarai savo esme ir turiniu tampa partijų ar atskirų politinių grupuočių atstovų spaudai pareiškimais. Ar begalime iš jų tikėtis bent menkiausio supratimo, kas tai yra piliečių valia ir kas tai yra parlamentinė respublika, jei pagal V.Laučių Antikorupcijos komisijos darbas tėra tik abejotinų versijų rašliava.
Tad kalbėdamas apie informacinį karą V.Laučius teisus, tik kadangi jis yra politologas, tai „pamiršo“ paminėti, kad tą informacinį (o gal ir smegenų plovimo?) karą visų lygių Lietuvos valdžia prieš savo piliečius pradėjo ne šiandien ir net ne vakar.
Tomas Bakučionis yra Lietuvos socialdemlokratų sąjungos narys.
