Daugelis dar mename vaikystėje žaistą žaidimą vilkeliu – pasuki žaislą ir jis įgyja tą kryptį ir pagreitį, kurį suteikia žaidėjas.
Cituoju: „Švietimo ir mokslo ministerija pasiryžusi trečdaliu siaurinti bendrojo lavinimo programas ir „kalimą“ keisti mokymu savarankiškai mąstyti. „Kad neplauktume paviršiumi, o eitume į gylį, turėtume atsisakyti mažiausiai 20-30 proc. mokymo turinio medžiagos“, –žiniasklaidai teigė švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys.“
Idėja gali pasirodyti teisinga. Iš tiesų, programas dera keisti, bet pirma reikia atsakyti į klausimą, ką į ką ir kodėl keisti? Minėtame straipsnyje išsakyta mintis, kad yra keistinos Mokymo programos, mokymo turinys, verčia sunerimti. Juk tai mąstymas iš klasikinės ugdymo paradigmos pozicijos, akcentuojant mokymą. Įdomu pastebėti, kad kažkodėl pastaruoju metu programos pradėtos įvairiausiai vadinti – Bendrojo ugdymo, Ugdymo bendrosios programos ir pan. Na, ir pagaliau esmingai pasakoma – MOKYMO...
Po kai kurių pokalbių su programų rengėjais ir pedagogais aiškėja, kad Ugdymo bendrosiose programose yra enciklopediškumo, akcentuacijos į mokymą ir t. t. O tai atitinka Klasikinę ugdymo pradigmą, taip pat ir pedagogo centrinę poziciją. Tuo tarpu ir Tautinės mokyklos koncepcijoje (1989), ir Švietimo įstatyme (1991), Lietuvos švietimo koncepcijoje (1992) bei kituose švietimo veiklą reglamentuojančiuose dokumentuose deklaruojama Laisvojo ugdymo paradigma.
Taigi, deklaruojama, bet – kaip rodo įvairūs tyrimai – bendrojo lavinimo mokyklos reforma ir jos įgyvendinimas dar nėra iki galo šia paradigma grindžiamas. Ir tai konstatuojama praėjus beveik dvidešimčiai metų nuo konceptualių švietimo idėjų, tarp jų – ir Laisvojo ugdymo paradigmos metodologinių nuostatų suformulavimo ir įtvirtinimo Švietimo įstatyme. Paradoksalu, bet paaiškintina – bandoma kurti kitokią, bet ne kitą mokyklą, savo ugdomąją veiklą grindžiančią Laisvojo ugdymo paradigma.
Susidaro įspūdis, kad švietimo reformos architektai ir reformatoriai, jų tarpe Pagrindinio ir vidurinio ugdymo bendrųjų programų rengėjai, gal tik išmoko esminius Klasikinės ir Laisvojo ugdymo paradigmų skirtumus. Atrodo, kad ne vienam jų dar ir dabar neaišku, kad programos turėtų būti metodologiškai kuriamos ne pagal deklaruojamą paradigmą, o pagal konkrečią tos paradigmos teoriją ar pagrįstą jų derinį. Taip pat ir ugdomoji veikla mokykloje turi būti grindžiama ne kažkokia abstrakčia idėja, o konkretinama ugdymo realybėje iš tam tikros ugdymo metodologinės prieigos. Matyt, derėtų kai kuriems švietimo reformos architektams, reformatoriams pagaliau išmokti ugdymo metodologijos abėcėlę, o ne žinoti tik atskiras raides ir kartais slebizavoti žodžius ar paskirus teiginius, pvz., dirbame pagal Laisvojo ugdymo paradigmą ir pan. Neturint pagrįstos Ugdymo bendrųjų programų rengimo metodologinės prieigos, o ne tik nuostatų ar programos pateikimo schemos, teigti, kad Mokymo programos turi būti 30 proc. sumažintos, neenciklopedinės ir pan., mano galva, yra ne tik neatsakinga, bet ir nepagarbu pedagogų ir ugdytinių požiūriu.
Štai 2008 m. rugpjūčio 26 d. Švietimo ir mokslo ministro įsakymu Nr. ISAK-2433 patvirtintos Pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrosios programos; 2010 m. pavasarį Ugdymo plėtotės centro tinklalapyje skelbiami Vidurinio ugdymo bendrųjų programų projektai. O dabar ir vėl teigiama, kad reikia rengti Mokymo programas.
Na, ką jau ką, bet rengti programas kitokiai mokyklai, neatsakant į anksčiau straipsnio autorės pateiktą klausimą, ką į ką ir kodėl keisti, matyt, gerai išmoko tiek reformos architektai, tiek reformatoriai. Juk jų Ugdymo bendrųjų programų kaitos akcentas yra labai paprastas – primityvaus technologinio lygmens, nurodant kaip keisti (didinant ar mažinant apimtį, temų skaičių ir pan.).
Na, ir tada vilkelis pradeda suktis norima švietimo reformos architektų kryptimi. Deja, „pamirštant“ pedagogus, kurie, būdami profesionalai, visgi nori žinoti, ką į ką ir kodėl... O atsakymo jie ir negali gauti, nes vargu ar vilkelio sukėjas(-ai) mąsto konceptualioje paradigminėje plotmėje. Todėl visiškai tikėtina, kad gebantys mąstyti ugdymo paradigminėje plotmėje nei mokslininkai, nei pedagogai nėra ir nebus prileidžiami prie esminių švietimo reformos pertvarkų, nes jie, tikėtina, konceptualiai supranta kitos, o ne tik kitokios mokyklos fundamentalius skirtumus ir galbūt net yra potencialiai pajėgūs tokią mokyklą kurti, o ne imituoti. Jie, tikėtina, supranta mokyklos kultūros, pedagoginės veiklos kultūros ir pan. esmę ir pajėgūs tokią kurti. Kiek jų? Nežinau, bet tikiu, kad pakankamai daug ir tikrai ne menka saujelė kaip dabartinių reformos architektų ir reformatorių.
Manyčiau, dalis pedagogų dabar yra spąstuose, į kuriuos spraudžia švietimo reformatoriai, keisdami – pasak jų, tobulindami – įvairias programas, o iš tiesų šiame dinamiškame procese (gal ir nesąmoningai) nukreipdami tarnauti Jo Didenybei Valstybiniams brandos egzaminams. Tačiau tai nereiškia, kad mokytojai nėra potencialiai pajėgūs kurti kitą mokyklą, nes dauguma jų orientuojasi į Laisvojo ugdymo paradigmos teorijas, o kai kurie jomis netgi grindžia savo pedagoginę veiklą.
Tokioje ugdymo metodologijų suirutėje, imitacijų vingrybėse ir pan. gal ir nereiktų stebėtis neseniai įsteigto Ugdymo plėtotės centro reorganizacija, šiemet Nacionalinės pedagogų asociacijos, kurią iš esmės įkūrė Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) atstovai, įsteigimu ir tai asociacijai perduodamomis patalpomis, nors Teisingumo ministerijos išvadoje (Nr. 10-2745-01, 2010-07-15) aiškiai rašoma: „Pažymėtina, kad Nutarimo projekto lydimuosiuose dokumentuose turėtų būti nurodytas pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis poreikis perduoti (skirti) Asociacijai valstybei nuosavybės teise priklausančias ir šiuo metu valstybės įmonės Valstybės turto fondo patikėjimo teise valdomas negyvenamąsias patalpas (bendras plotas – 337,9 kv. metro), kurios yra poilsio paskirties pastate ir būtent Palangoje, Virbališkės takas 2, nors Asociacijos buveinė yra Vilniuje.“ Tai išsiaiškins tam tikros kompetetingos institucijos, bet visgi liūdna, nes tai juk vyksta su ŠMM rekomendacija. Šiame kontekste neturėtų būti pamirštama ir Ugdymo plėtotės centro (buvusio Pedagogų profesinės raidos centro) patalpų, statytų pedagogams, likimas...
Telieka klausimas: ar iš tiesų norima kurti kitą mokyklą, kurios veikla būtų grindžiama pamatinėmis vertybėmis, kurioje mokiniui ir mokytojui būtų saugu, o gal švietime įsigali pavienių asmenų, grupių interesų ir jų įgyvendinimo savanaudiškais tikslais era, paminant pamatinius ir tautos išlikimo dalykus? Gal jau fundamentalios vertybės nebėra esminės?
Kas šiandien į šiuos klausimus gali atsakyti daugumai dorų pedagogų, mokyklų vadovų, einančių į ugdomuosius susitikimus su ugdytiniais, kas atsakys ugdytinių tėvams (globėjams, rūpintojams), bent jau daliai visuomenės, susirūpinusios Lietuvos ateitimi.
Kas gi vyksta Lietuvos švietimo reformoje? Kada pagaliau pradėsime ne imituoti, bet iš tiesų vėl metodologiškai grįsti švietimo reformą? Gal jau pakanka fragmentinių dalykų, dera mąstyti sistemiškai. Ar pajėgūs atsakyti Švietimo reformos architektai į šiuos ir kitus klausimus? Ar bent jau yra Švietimo politika, kad dirbantys švietimo sistemoje žmonės pasijustų švietimo reformos dalyviais, o ne kaskart stumdomais vilkelio sukimo kryptimi... Kas žino, gal tas stumiantis tam tikra kryptimi žaislą pagaliau sutiks rimtą kliuvinį ir vilkelis pakeis kryptį? Ta kliūtis gali būti pedagogai ir kiti, mąstantys apie Lietuvos ateitį, turintys pilietinę, tautinę savigarbą ir orumą.
