Kadaise Dievas sukūrė žmogų, dovanodamas jam protą ir fizinių jėgų prasimaitinti ir tokiu būdu išgyventi. Antikos laikais maisto produktai tapo neatsiejami nuo malonumo. 1814-aisiais pirmą kartą pavartojamas žodis „gastronomija“, kildinamas iš graikų kalbos „gaster“ (skrandis) ir „nomos“ (įstatymai) bei reiškiantis mokslą apie maisto ir kultūros santykį. Tą patį dešimtmetį atsirado ir terminas „kulinarija“, o kiek vėliau – ir „gurmanas“. Maistas ilgainiui tapo malonumu, vienu svarbiausiu šventės elementu, o netrukus žmonės pradėjo kulinarines keliones po pasaulį vien tam, kad burnoje pajustų ta nepaprastą egzotikos skonį.
Tad nenuostabu, kad įvairiuose pasaulio miestuose buvo pradėtos rengti šventės ir festivaliai, kuriuose vienu ar kitu būdu dėmesys sutelkiamas į maistą ir jo produktus. Vienos iš šių švenčių – keistos, neįtikėtinos, kitos – itin patrauklios, tačiau visos be išimties – neatsiejama to krašto kultūros dalis. Pasižvalgykime po žymiausias pasaulyje gastronomijos šventes, apžvelkime jų principus, tradicijas ir keistenybes.
Šlovė česnakui
Kad ir kaip skirtinguose pasaulio kampeliuose visais laikmečiais vadinamas česnakas – Kinijoje „nelabuoju“, Anglijoje „velnio išpera“, Italijoje „dvokiančia rože“, o budizmo dvasingumo kultūroje netgi traktuojamas kaip užkemšantis čiakras, – apie teigiamą jo poveikį sveikatai ir skanią natą patiekaluose žinoma nuo seno. Antikos laikais šią daržovę naudojo ne tik vergų maistui, bet ir kilmingųjų virtuvėje, dėl daugiau nei 400 naudingų komponentų jis yra dažna gydomųjų preparatų sudedamoji dalis. 1720-aisiais česnakas padėjo išgelbėti Europą nuo maro, jau nekalbant apie legendomis apipintą česnakų apsaugą nuo piktųjų dvasių. Tad nestebina ir tai, kad pasaulyje yra speciali gastronomijos šventė, skirta būtent šiai daržovei – Gilroy Garlic Festival (Gilrojaus česnakų festivalis).
Apie 125 tūkstančius lankytojų pritraukiantis renginys kasmet organizuojamas paskutinį liepos savaitgalį Gilrojuje (Kalifornija, JAV). Centrine šventės ašimi tampa Gourmet alėja, kur virtuvėje po atviru dangumi šefai, padedami būrio savanorių, ruošia kalmarus su česnakais, česnakais įdarytus grybus, česnakinius sumuštinius, pyragus ir kitus patiekalus. Masinę degustaciją palydi ir mugės, meno dirbinių parodos, koncertai.
Kaip ir kodėl tai prasidėjo? 1978-aisiais Gilrojaus kolegijos prezidentas daktaras Rony Melone'as su vienu stambiausiu to meto česnakų tiekėju Chirstopheriu Ranchu pasidalino „pakvaišusia“ idėja Gilrojaus mieste rengti kasmetinę česnakų šventę. Manoma, kad tokia idėja atsirado išgirdus žinią, kad Prancūzijos miestelio Arleux bendruomenė pasiskelbė esanti pasaulio česnakų sostinė, nes kasmet čia susirenka 80 tūkstančių tradicinės česnakų sriubos ragautojų. Nusprendęs perimti garbingą titulą, daktaras Melone'as surengė „Rotary“ klubo narių ir svarbiausių česnakų pramonės atstovų – augintojų, tiekėjų, perdirbėjų – susitikimą, kuris ir tapo paskata rengti kasmetinę šventę. Pirmajame festivalyje dalyvavo apie 5 tūkstančiai žmonių, o šiandien jis laikomas viena garsiausių ir populiariausių maisto švenčių visose JAV. Tiesa, pasižyminčia ir šviesiomis intencijomis – nuo pat festivalio pradžios dėl čia dirbančių savanorių entuziazmo įvairioms labdaros įstaigoms buvo paaukota per 5 milijonai JAV dolerių.
Ridikėlių naktis (La Noche de los Rábanos)
Kiekvienoje šalyje advento laikotarpis minimas savitai, tačiau vyrauja gana panašios tradicijos: eglutės puošimas, prakartėlės aikštėse ir pan. Visgi Oaxacos miesto Meksikoje gyventojai Kalėdų laikotarpį pažymi itin originaliai: gruodžio 23-osios vakarą čia rengiama Ridikėlių naktis, kai iš specialiai užaugintų daržovių raižomos ir pjaustomos įvairios gyvūnų, šokėjų, šventųjų, užkariautojų, karalių figūros. Šventei naudojami didieji raudonieji ridikai gali sverti net iki 3 kg ir siekti 50 сm ilgį, nes jie specialiomis sąlygomis auginami taip, kad pasiektų gigantišką dydį ir neįprastą formą, o po derliaus nuėmimo ne vieną mėnesį paliekami žemėje.
Iki šių dienų nėra tiksliai žinoma, kada ir kokiomis aplinkybėmis prasidėjo ši šventė, tačiau spėjama, kad pirmoji skaptuotų ridikėlių paroda pagrindinėje miesto aikštėje Zozalo buvo surengta 1897 metais. Tačiau pačios idėjos ištakos kildinamos iš miesto turgavietės, kur pardavinėjant žuvis ir daržoves Kalėdų stalui, prekeiviai, norėdami išsiskirti iš kitų, prekystalius puošdavo skaptuotais ridikėliais, apkaišytais ropėmis, salotomis, svogūnais ir gėlėmis. Gražiausieji kartu su pirkiniais keliaudavo tiesiai ant šventinio stalo.
Ruoštis kasmet rengiamai Ridikėlių nakčiai šventės dalyviai – „skulptoriai“, pradeda likus kelioms dienoms iki jos pradžios. Ridikėliai kruopščiai skaptuojami, raižomi, pjaustomi, puošiami šienu, javais, kukurūzais, džiovintomis gėlėmis ir kt. Per kelias dienas gigantiški ridikėliai virsta biblijiniais, istoriniais herojus, itin dažnai bandoma atkartoti Jėzaus gimimo sceną. Taip pat populiarios kaimo gyvenimo, mitinių vaizdelių, istorinių įvykių ar net meno temos. Iš ridikėlių išskaptuotą galime pamatyti net legendinį revoliucionierių Emiliano Zapata. Įdomu ir tai, kad kasmetinis ridikėlių skaptavimas – labai šeimyninis užsiėmimas. Kiekvienas jos narys stengiasi kuo geriau atlikti jam skirtus uždavinius.
Šventės rytą pasimokyti šio įdomaus amato, taip pat ir parodyti jau turimus įgūdžius kviečiami vaikai, o vidurdienį miesto aikštės stalai nukraunami originaliausiais dirbiniais iš ridikų. Kiekvieno festivalio pabaigoje skelbiami įspūdingiausių skulptūrėlių autoriai.
Pabuvoję Ridikų naktyje tikina, kad čia kasmet tvyro itin nuostabi aura, mat šventės tikslai anaiptol nepanašūs į komercinius. Net ir skulptūrėlių konkurso nugalėtojo prizas gana simboliškas – straipsnis su nuotrauka vietos laikraštyje. Ir nors likus kelioms dienoms iki Kalėdų miesto gatvėse, o ypač pagrindinėje aikšėje šurmuliuoja tūkstančiai turistų, tarsi paparacai fotografuojančių kiekvieną skulptūrėlę, o vietos kavinutės ir barai lūžta nuo svečių antplūdžio, šventės esmė ne triukšmingos linskmybės, o ramaus gyvenimo, džiaugsmo, draugystės, sugebėjimo pasidžiaugti vienas kito pasiekimais deklaravimas. Visa tai paslaptingame nakties fone įgauna nepaprastai gražų ir mistinį pavidalą.
Ginkluoti pomidorais
Kad ispanų kultūroje apstu keistų švenčių – ne naujiena. Kiekvienais metais siauromis Pamplonos miesto gatvelėmis tūkstančiai ispanų bėga su įsiutusiais buliais. Maurų ir krikščionių festivalyje Alikantės apylinkėse galime pamatyti keistais viduramžių kostiumais vilkinčius miestiečius. Dar keistesni dalykai dedasi netoli Burgos miesto – čia kasmet organizuojamas šokinėjimo per gulinčius kūdikius (!?) festivalis. Na, panašiai kaip automonstrai bando peršokti per eilę sustatytų automobilių. Ir, žinoma, neįprastų ispanų švenčių pažiba – pomidorų mūšis, kasmet paskutinį rugpjūčio trečiadienį rengiamas Bunolyje.
Kada tai prasidėjo?
Tikslių žinių, kaip ir kodėl prasidėjo pomidorų mūšiai Bunolyje, nėra. Tačiau yra keletas neoficialių versijų, kurios teigia, kad pomidorais buvo protestuojama prieš valstybės veikėją Francisco Franco arba prieš Bunolio miesto merą, arba tai buvo kelių žmonių kivirčo pasekmė. Remiantis pastarąja populiariausia versija, kadaise vietinio parado metu susistumdė jaunuolių grupė, o šalia buvęs daržovių prekystalis pasiūlė tinkamą ginklą – pomidorus. Tąkart jaunuolius išvaikė policija, tačiau, spėjama, kitais metais jie sugrįžo tęsti nebaigto mūšio, po kurio tokie susitikimai buvo pradėti rengti kasmet. Manoma, kad Bunolio gatves šis masinis įvykis sudrebino 1945-aisiais, ir nuo to laiko miesto taryboje prasidėjo ginčai – leisti ar neleisti. Kai festivalis įgavo konkretesnį pavidalą, jo dalyviai ėmė drąsiai eksperimentuoti su naudojama amunicija: pomidorams svaidyti naudodavo katapultas, vandens srovę ir kt. Tik 1959-aisiais po gyventojų protesto akcijų Tomatinos šventė gavo leidimą būti vėl organizuojama ir buvo galutinai įteisinta. Tiesa, buvo viena svarbi sąlyga: mūšis turėjo prasidėti tik po rago signalo ir privalėjo baigtis vos jam pasigirdus antrą kartą.
Nuo 1975-ųjų kasmetinė Tomatinos šventė labai patobulėjo, mat jos dalyviams nebereikėjo neštis savo pomidorų – juos pristatydavo rėmėjai. Na, o nuo 1980-ųjų festivalio populiarumas ėmė augti kone kasdien, o miesto savivaldybė jo aistruolius jau užvertė tonomis raudonšonių, kasmet jų kiekį padidindami vienu kitu sunkvežimiu.
Tradicijos
Iki šių dienų Tomatinos šventėje jau nusistovėjo tam tikros tradicijos ir taisyklės, kurias privalo gerbti visi dalyviai. Savaitę trunkančio mūšio išvakarėse jie varžosi, kuris iškeps gardesnį nacionalinį ispanų patiekalą paelją, o pirmąją Tomatinos dieną rungtyniauja, kas įkops į taukais išteptą stulpą ir nukabins jo viršūnėje kabantį kumpį. Kai pajėgiausiajam tai pavyksta, o kumpis numetamas ant žemės, pasigirsta vandens patrankų šūviai ir tonos sunokusių pomidorų pasipila į gatves. Prasidėjusi kova būna išties arši – parduotuvės vitrinas savininkams tenka dengti plastiku, o stebintiems iš balkonų saugoti savo filmavimo kameras. Mat dalyviai, dažniausiai vilkintys baltai, pomidorus gali mėtyti bet kur ir į bet ką. Tiesa, prieš sviedžiant pomidorą, kuris šioje kovoje yra vienintelis leistinas ginklas, privalu jį suspausti, taip pat patariama būti su apsauginiais akiniais. Lygiai po valandos, vėl iššovus patrankai, šis chaosas baigiasi – raudoname klane skendinčias gatves imasi plauti gaisrininkai. Tomatinos metu dalyviams būna įrengti ir specialūs viešieji dušai, tačiau anaiptol ne visi skuba lipti iš gatves paskandinusios raudonos masės.
Šiandien
Šių metų rugpjūčio 31-ąją Bunolio miestelis vėl ruošiasi priimti minias turistų ir savo gatves bei aikštes laikinai atiduoti jiems (2002-aisiais Tomatinos šventei buvo suteiktas tarptautinio turizmo plėtrą skatinančio festivalio vardas). Kad ir kaip būtų keista, šiandien į Bunolį susirenka apie 40 tūkstančių aistruolių iš Ispanijos ir viso pasaulio, nekantraujančių išsimaudyti ir išmaudyti kitus 100 tonų pomidorų jūroje. Dauguma jų iš anksto užsisako pigesnius apartamentus Valensijoje, o iki nediduko miestelio atvyksta traukiniu.
Įdomu ir tai, kad temperamentingų ispanų pavyzdžiu pasekė ir kitos šalys, pradėjusios rengti pomidorų svaidymosi šventes. Nuo 2004-ųjų panašūs festivaliai rengiami Kolumbijoje, Kosta Rikoje, nuo 2009-ųjų – JAV, o nuo šių metų – ir Čilėje. Pasidžiaugti galima tuo, kad nuo gana agresyvių nuotaikų prasidėjusi keista pomidorų mūšio tradicija šiandien jos dalyviams reiškia kovą be laimėtojų ir pralaimėtojų. Veikiau tai kova su rutina, geras būdas išlieti energiją ir kaip reikiant pasilinksminti. Tad nenuostabu, kad kasmetinio festivalio atmosferos nesudrumstė rimtesni incidentai.
Turbūt įtariate, kad daug įdomių pasaulio gastronomijos švenčių, kuriose vienaip ar kitaip naudojamas maistas, liko šio straipsnio paraštėse. Tačiau gal taip ir geriau, mat jei kada sumanytumėte aplankyti didžiausias, populiariausias ar įdomiausias, būtų lengviau pasirinkti kelionės kryptį. Tik nepamirškite iš anksto apsispręsti, ar vykstate ragauti, ar žiūrėti, ar kitaip pramogauti, nes, kaip jau tikriausiai supratote, gastronomijos šventėse žmonės maistą ne tik valgo, o tai anaiptol ne visiems priimtina...
