Kaip jau teko brūkštelėti vakar, kai šventėme Kovo 11-osios akto sukaktuves, prieš 23 metus į aikštę priešais Seimą kovo 12 dieną buvo atropojęs nedidelis skaičius nukvakėlių ir/arba provokatorių, liejusių krokodilo ašaras – kodėl Algirdas Mykolas Brazauskas (AMB) neišrinktas šalies vadovu. Truputį šventę pagadino, bet nieko esminio iš to neišėjo.
Kitą dieną
„The day after“ (kitą dieną – liet. iš ang.) yra žinomas BBC filmas apie tai, kas būtų kitą dieną Amerikoje (Kansas City), jei ištiktų branduolinis karas. Labai įtaigus vaizdinys, įrodantis, kad kai ko daryti nereikia niekada. Tai buvo meniškas politinis perspėjimas. Filosofas, sportininkas, diplomatas ir šiaip labai didelis proto dangoraižis Arvydas Juozaitis 1990 kovo 11 dieną parašė ir kovo 12-ąją paskelbė straipsnį „Istorinė klaida“ – jam buvo naktį pasidarę baisu, kad faktiniu valstybės vadovu neišrinktas kompartijos pirmasis sekretorius, kuriam jis prieš tai paslaugiai užleido vietą vienmandatėje apygardoje. Sportininkas netgi agresyviai politiškai gąsdino apokaliptiniais scenarijais, jei neapsigalvosime ir valdžioje nebus Komunistų partijos vadovo. Tai buvo jau ne meno kūrinys, o šiurkšti ir chamiška politinė provokacija, sąmoningai išsviesta į eterį, žinant, kad gresia sovietinio režimo, linkusio išnaudoti viską, agresija bei kerštas.
Vis dėlto kita diena po „istorinės klaidos“ išaušo, dangus nesprogo, radiacinis fonas iš esmės nepasikeitė. Nieko baisaus nebūtų nutikę jei Maksva ir nebūtų siuntusi tankų. Netgi, laikui bėgant, išsipildė sportiško filosofo svajonė – AMB buvo pavadintas prezidentu. Vėliau pildėsi ne visos svajonės – A. Juozaičio į prezidentus siūlytas ir sportine filosofija remtas Artūras Paulauskas pralaimėjo rinkimus. Tačiau net tai nebuvo apokalipsė – pabuvo bent laikinuoju po Rolando Pakso nušalinimo. Ir net galbūt galės su pastaruoju pasibučiuoti sujungtoje organizacijoje, nors komišką uolumą demonstruoją prokurorai turi kitų užmojų. Taigi – gyvenimas tęsėsi.
Kas bus?
Tęsėsi ir siūlė naujas „paskutinės dienos“ problemas, kaip prekybos centrai siūlo neva paskutinės dienos nuolaidų akcijas. „Beveik pusė Lietuvos žmonių neturi aiškios vizijos, kuris socialdemokratų galėtų perimti partijos vairą iš buvusio ilgamečio premjero Algirdo Mykolo Brazausko. Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ liepos 13–16 dienomis atlikta reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa rodo, kad beveik pusė jų neįsivaizduoja, kas galėtų pakeisti A.Brazauską Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininko poste“, – per delfi.lt tautos nuomonę ir verkiančiųjų raudą perduoda agentūra BNS 2006 m. liepos 31 d. 09:02.
Ir štai atėjo tokia diena – teko rasti, kas pakeis A. M. Brazauską. Koks siaubas, kaip pagalvoji... Juk nepakeičiamų – pilnos kapinės. Štai ir nepakeičiamojo pono, kurį prieš kelerius metus apraudojo dėkingų baudžiauninkų minios, mokinė (pati taip pasakiusi) sėdi tame pačiame soste, yra labai populiari ir policijos uoliai saugoma nuo nepagarbių elektroninių laiškų, už kuriuos randama laiko kelti baudžiamąsias bylas. Ir… vėl nesprogo dangus. Išgyvenome.
Prieš šių metų Kovo 11-osios minėjimą irgi buvo daug grėsmės signalų. Girdi, jei Tautinis jaunimas, kurio ne vienam nariui daugiau kaip 60 metų (čia pagal faktą) eis Gedimino prospektu – į Lietuvą ateis nacizmas. Ir vėl visi turėjo ką veikti – žiniasklaida apie ką rašyti, policija nuo ko saugoti, Algirdo Paleckio bolševikai ir Nidos Vasiliauskaitės .... velniai žino kas organizuotis ir „nepraleisti fašistų tankų“. Sostinės valdžia, kuriai nekaip sekasi rasti darželiuose vietų (nors gimstamumas šalyje ir mažėja), nutarė pamilti vaikiškus piešinius ir „užsiklojo“ jais nuo Seimo iki Lukiškių aikštės. Policijai paliepus ir kažkam panorėjus, apsauginės virvelės, skirtos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilių iliustracijoms apsaugoti, buvo tai nuimamos, tai vėl kabinamos atgal – kad pavojingi demonstrantai neišnaudotų jų negerais tikslais. Ta proga darbo gavo ir privatus „Ekskomisarų biuras“, turėjęs sutartį su meno kūrinius eksponavusia kultūrine organizacija. Prie jaunimo save priskiriantis Seimo narys Petras Gražulis kartu su iš parlamento iškritusiu bendražygiu Kazimieru Uoka turėjo progą priminti apie save net nesulaukę gėjų parado. 3000 margaspalvės publikos asmenų žygiavo su vėliavomis, skandavo ir dainavo. Juos lydėjo 300 visiškai ramių policininkų. Ir kas nutiko, išskyrus tai, kad dėl ažiotažo į gatvę su vėliavomis vėl nepanoro išeiti visiškai normalūs žmonės, kad jų neįrašytų į nacius ir potencialius neožydšaudžius?
Šiandien vėl kovo 12-oji. Ji vėl ramiai išaušo, Holokaustas nepasikartojo, revoliucijos neįvyko. Su tuo ir sveikinu. Tiesa, baudžiamųjų bylų galbūt dar bus – juk reikia ką nors labai svarbaus veikti.
Veiklos
Pavyzdžiui, kairuoliškiems žmogaus teisių gynėjams bus iš ko gyventi kurpiant naujas publikacijas, o gal ir disertacijas apie tai, kad K. Uoka, P. Gražulis ir dar kas nors gali kam nors iš esmės kuo nors grėsti. Tautininkai galės klykauti apie „policinę valstybę“, nors niekas jų nemušė (nebent „uolūs“ teisėsauginiai asilai – yra, deja, ir tokių – vėl prapliups „reikšmingais“ ikiteisminiais tyrimais).
Kovo 11 ir 12 aušta viena po kitos, apokalipsė neateina, o „istorinės klaidos“ esmes visi supranta savaip. Mano versija – visi, kas geba derinti abstraktų mąstymą su konkrečiu, nei vaikšto rėkdami apie „Lietuvą lietuviams“, nei kovoja su fašizmu, kaip jį supranta kairieji intelektualiniai pankai. Dauguma yra užsiėmę savo biurgeriškais rūpesčiais, „žmogaus teisių aktyvistams“ lengviau ir saugiau kautis su butaforiniais naciais, kvaksėti apie gėjų santuokas ir rūpintis, kad nežinia kur gyvenantis negras nebūtų įskaudintas, jei aš savo bibliotekoje turėsiu seno leidimo knygą „Dėdės Tomo trobelė“ arba „Dešimt negriukų“.
Juk „visi žino“, kad empatija tolimam negrui arba lytis keisti užsimaniusiai ypatai yra neva svarbiau už tai, ką visiškai reali ir čia pat esanti teisėsauga išdarinėja su piliete ir lietuve Egle Kusaite. Reikalauti uždrausti žodį „negras“ ir „mokslingose“ publikacijose smerkti tuos, kas nenorėtų būsto prie čigonų taboro – nesunku. Būna net pelninga. Rėkti, kad Lietuva yra skirta kažkokiam teoriniam „lietuviui“, kurio grynumo nepatikrinsi, irgi daug proto nereikia. Empatija arba neapykanta kokioms nors teoriškai saugotinoms arba teoriškai pavojingoms visuomenės grupėms yra pigaus populiarumo arba dykų ėdžių reikalas. Gi visi, kurie nelinkę kaukti į šulinius ir šaudyti iš patrankų į debesis, – pernelyg užsiėmę.
Todėl vieną pajūrio mergaitę gali 10 metų kalėjimo nuteisti nepastebėtai. Nepaisant to, kad teoriškai saugotina ji ir kaip moteriškos lyties asmuo, ir kaip religinė mažuma (musulmonė) ir kad laiko save lietuve. Mitinguose ir net televizijos laidose apie tai kalbėti per platu arba per siaura. Reitingų nebus. Gintis nuo ore nusipaišytų fašistų tankų arba rūpintis kas taps Radži žmona – lengviau. Taigi – su Kovo 12-ąja.
