Tuomet net apie 4,7 mln. šalies namų ūkių pasiekė leidinys, kuriame visuomenė informuota apie galimas grėsmes ir kaip elgtis nelaimės atveju. Brošiūroje – tikras „išgyvenimo“ rinkinys – įspėjama pasirūpinti maistu, vandeniu, šiltais rūbais. Išsiplečiama iki tokių svarbių smulkmenų, kaip komunikacijos priemonės – siūloma pasirūpinti nešiojamu radiju, atsarginėmis baterijomis, nešiojamais įkrovikliais.
Švedai valdžios informaciją apie galimas grėsmes priėmė labai rimtai. Tai atspindi neseniai ekonomisto Žygimanto Maurico asmeninėje socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje atsiradęs įrašas, kuriame ekonomistas dalijasi dokumentika pavadinimu „Why Sweden is encouraging citizens to become preppers“ („Kodėl švedai skatina piliečius tapti pasiruošusiais“, – liet.) apie Švedijos piliečius, besiruošiančius pagal brošiūroje pateikiamas rekomendacijas. Tad ko iš tokio švedų pasirengimo gali pasimokyti Lietuva?
Kodėl Švedijoje veikia totalios gynybos principas?
Politikos apžvalgininkas Marius Laurinavičius teigia, kad toks žmonių pasiruošimas šalį galinčioms ištikti nelaimėms nėra naujiena, esą Jungtinėse Amerikos Valstijose jau dešimtmečius visuomenė rūpinasi išgyvenimu ekstremaliomis sąlygomis.
Jis primena, kad nors Švedija formaliai nėra NATO narė, šalies ryšiai su alijansu yra labai stiprūs: „Švedija save taip ir pozicionuoja, kad, kol visuomenė nėra pasiruošusi atsisakyti savo neutralumo ir įstoti į NATO, tol valdžia tuos ryšius su NATO plėtoja įvairiais būdais.“
Kartu pašnekovas primena, kad Švedijos gynybos modelis remiasi totalios gynybos principu, o tai reiškia, kad už valstybės gynybą yra atsakingas kiekvienas asmeniškai.
Ir priduria: „Švedija ne kartą yra neoficialiai pareiškusi, kad jei Baltijos šalyse kažkas atsitiktų, jie pirmi stotų ginti, nes jie taip supranta savo gynybą, kad jei apginsime čia, tada pas mus neateis, kas yra natūralu.“
Panašią tendenciją pastebi ir politologas Nerijus Maliukevičius: „Manęs nestebina, kad Švedijoje gyventojai ruošiasi, nes švedai visada intensyviai dirbo su totalios gynybos koncepcija. Ir valdžia ir patys gyventojai jau nuo Šaltojo karo laikų rėmėsi neutralitetu ir tuometinis principas rėmėsi totalios gynybos nuo potencialios agresijos principu, – teigia N. Maliukevičius. – Aš svarbiausią akcentą pasakyčiau, kad neutralitetas yra efektyvus tik tada, kai jis yra efektyviai atgrasantis. Todėl Švedija šiuo atveju labai aktyviai dirba ties savo gynybiniais pajėgumais.“
Pasak jo, Švedijoms modelis kitiems yra pamokantis tuo, kad veikia dėl komunikacijos.
„Švedijos totalios gynybos pagrindinis principas tas, kad kiekvienas turi būti pasiruošęs. Ir kai ilgus metus komunikacine prasme tai buvo efektyviai skelbiama, apie tai buvo efektyviai informuojama visuomenė, tai kiekvienas pilietis atitinkamai pasirenka savo tam tikrą nišą, vietą, tos totalios gynybos erdvėje. Ir tai nebūtinai gali būti karinės grėsmės. Tas pasirengimas reiškia, kad reikia būti pasirengus ir gamtinės stichijos atveju ar kitoms katastrofoms“, – apibendrino jis.
