Tikrų tėvų meilės nepatyrusio jaunuolio prieš porą metų nedrąsiai išsakyta svajonė išsipildė: Vitalijus Pališkevičius mokosi miesto Dailės mokykloje, o jo darbai eksponuojami parodose.
Dvidešimtmetis Vitalijus Pališkevičius, buvęs „Panevėžio balso“ ir fondo „Bėdų turgus“ bendro projekto herojus, svajojęs tapyti, dabar, prabėgus porai metų, netverdamas džiaugsmu pasakoja, kad likimas siunčia tik gerus žmones, visos svajonės pradeda pildytis.
Sutinka tik gerus žmones
„Kaip ir prieš dvejus metus, kai kalbinote mane, galiu drąsiai pakartoti tuomet ištartus žodžius: man sekasi sutikti gerus žmones. Džiaugiuosi, kad po straipsnio „Panevėžio balse“ mano gyvenime atsirado žmonių, nesavanaudiškai ištiesusių pagalbos ranką. Tų žmonių dėka galėjau įstoti mokytis į Dailės mokyklą ir pasinerti į dailės paslaptis. Svajonės pildosi su kaupu!“ – plačiai šypsodamasis pasakoja vaikinas.
Vitalijui finansinę ir moralinę paramą suteikė verslininkai ir JCI Panevėžys organizacijos nariai.
„Jų dėka galiu ne tik mokytis dailės, bet ir įsigyti mokslams būtinų reikmenų. Esu laimingas, nes, gaudamas iš kitų žmonių, jiems už jų gerumą galiu atsidėkoti piešiniais. Be to, jų suteikta parama padėjo surengti parodą Panevėžio mokslo technologijų parke. Tokia paroda – mano piešinių paroda – pirmoji, eksponuojama viešoje erdvėje. Tiesa, dvi parodas esu surengęs Profesinio rengimo centre, kur mokausi amato.“
„Ateityje planuoju surengti ne vieną parodą ir manau, kad tą svajonę pavyks įgyvendinti“, – nesipuikuodamas priduria jaunasis menininkas.
Tėvų neieškos
Vitalijaus gyvenimas nebuvo iš lengvųjų, tačiau jis nevengia pasakoti savo istorijos.
Į Panevėžį mokytis staliaus dailidės amato Profesinio rengimo centre jis atvažiavo prieš porą metų iš Pakruojo rajono.
„Tada Profesinio rengimo centre mokėsi metais vyresnis brolis Egidijus, todėl ir atvažiavau mokytis į Panevėžį, – paaiškina pasirinkimą. – Ir visiškai nesigailiu. Juolab kad šitoje mokymosi įstaigoje ir mieste mane lydi sėkmė. Džiaugiuosi ir profesija: iš pradžių mokiausi staliaus dailidės amato, o dabar gilinuosi į apdailininko profesiją. Mokslai patinka, o ir gyvenime šios profesijos man pravers.“
Vitalijus, jau atšventęs 20-ąjį gimtadienį, užaugo taip ir nepažinęs tikrųjų motinos ir tėvo. Vaikinas prisipažįsta apie juos žinąs tik tiek, kad jį, vos gimusį, po trijų dienų paliko.
„Pakliuvau į Pakruojo rajono vaikų globos namus, – sugrįžo į praeitį jaunuolis. – Ten augau iki pat mokyklos. Tuose pačiuose namuose gyveno ir metais vyresnis brolis Egidijus bei aštuoneriais metais vyresnė sesuo Jurga.“
Pasiteiravus, ar kada buvo susitikęs su tikraisiais tėvais, Vitalijus purto galvą: „Nebuvau ir nenoriu jų sutikti. Turiu ką vadinti mama ir tėčiu – tai mano globėjai Olga ir Petras Sipavičiai. Pas juos augau nuo septynerių metų.“
Tikrųjų tėvų ieškoti Vitalijus nesiruošia. „Kam? Jeigu jie nesiteikė manęs auginti, jeigu jie mane paliko, tai kodėl turiu jų ieškoti? Ir ką jie man pasakytų? Juk nematė nei kaip augau, nei kas man skaudėjo ir net nežino, kad moku piešti... Jie nieko nežino apie mane. Jeigu jiems nereikia manęs, tai ir man nereikia jų.“
Vaikinui ypač skaudu, kad abu tikrieji tėvai turėjo galimybę pažinti savo sūnų. „Nustatant globą, jie buvo kviečiami į teismo posėdžius, – aiškino Vitalijus, – tačiau nepasirodė. Taip ir neteko nė karto jų pamatyti.“
Išgirdęs klausimą, kaip pasielgtų, jei staiga vieną dieną išgirstų beldžiant į duris, o atvėręs jas pamatytų moterį, kuri ištartų „Esu tavo motina“, vaikinas kraipo galvą ir nuoširdžiai prisipažįsta: nežinotų, kaip elgtis ir kokius žodžius ištartų.
„Apie tai niekada negalvojau. Manau, kad taip niekada neatsitiks. Jeigu neatsitiko iki šiol, netikiu, kad taip galėtų atsitikti rytoj, poryt ar užporyt... Nelaukiu tokios dienos. Be to, man labai pasisekė. Pakliuvau pas labai gerus žmones, kuriuos laikau savo tėvais. Drąsiai galiu sakyti: tėvai yra ne tie, kurie pagimdė, bet tie, kurie užaugino. Ir šį savaitgalį, per pačią gražiausią pavasario šventę – Velykas, važiuosiu pas globėjus į Pakruojo rajoną. Žinau, kad jie manęs laukia. Turėtų būti gražios ir linksmos šventės“, – sako Vitalijus ir teigia, esą važiuodamas pas globėjus niekada jų taip nevadina: sako, važiuoja pas tėvus.
Talentą galėjo paveldėti?
Dar gyvendamas globos namuose Vitalijus suprato, kad jam labai patinka tapyti. Su įkvėpimu jis tuomet imdavo kopijuoti dailų raštą, piešti. Vėliau Rozalimo mokykloje ėmė drožinėti iš medžio dailės dirbinius. Tuometei jo mokytojai atrodė, kad berniuko didelis trūkumas tik tas, kad jis kairiarankis. Kiek įmanoma stengęsis išlavinti dešiniąją ranką dabar Vitalijus sako galintis beveik vienodai piešti ir rašyti abiem rankomis.
Metams bėgant, jo polinkis į tapybą neblėso, vis dažniau pagaudavo įkvėpimas, talentingas kairiarankis liejo savo kūrybinius išgyvenimus ant kartono ar drobės.
Žinant tokį didelį vaikino potraukį menams, teiraujamės, iš kur tai – gal pradingę tėvai buvo meniškos prigimties?
„Vargu, ar jie menais domėjosi, – gūžtelėjęs pečiais prataria Vitalijus. – Taip sakau todėl, kad sesė ir brolis prisimena tėvus, nes į globos namus jie pateko būdami vyresni. Apie savo polinkį dailei šnekėjomės su sese. Tai ji mano, kad galbūt galėjo menais domėtis kas nors giminėje. Gal seneliai, gal proseneliai, o aš paveldėjau tą polinkį. Man sunku paaiškinti, teigti, kad taip yra, irgi negaliu – juk senelių akyse nesu regėjęs. Galų gale ne taip svarbu, iš kur tas noras tapyti. Mėgstu piešti ir tuo labai džiaugiuosi.“
Planuose – studijos Londone
V. Pališkevičius mokslus Profesinio rengimo centre baigs kitąmet.
„Baigsiu ne tik dvylika klasių, bet ir įgysiu apdailininko specialybę. Planuoju tęsti mokslus toliau, tik dar nenusprendžiau kur. Galbūt bandysiu stoti mokytis į Panevėžio kolegiją. Tačiau galvoje kirba ir kita mintis – mokslus tęsti ne Lietuvoje, o užsienyje“, – išduoda svajones menininkas ir tęsia mintį: „Domėjausi galimybe mokytis Didžiosios Britanijos sostinėje Londone. Tikriausiai studijuočiau dailę ir dizainą. Jeigu tas svajones pavyktų įgyvendinti, tuomet iki studijų pradžios vasarą važiuočiau dirbti į kokią nors užsienio šalį, kad užsidirbčiau studijoms. Mano galva, planus pavyks įgyvendinti, nes kol kas viskas sekasi.“
Kad vaikinui sekasi, o sėkmės ir likimo deivė Fortūna atsisukusi į jį, įrodo faktas, jog jo tapytus paveikslus žmonės mielai perka vos išvydę.
„Mano paveikslais domimasi. Žmonės klausinėja, kiek jie gali kainuoti, prašo nutapyti tai, ką nori. Jų norus stengiuosi įgyvendinti. Kiti perka tai, kas jau nutapyta – žmonių skoniai skirtingi. Kadangi mėgstu tapyti įvairius paveikslus, tai, susidomėję mano kūriniais, atranda jiems patinkančius ir tinkančius darbus“, – pasakojo V. Pališkevičius, bet prisipažino, kad pavyksta parduoti ne tiek daug darbų, kiek norėtų.
Merginoms laiko dar nėra?
Labiausiai Vitalijus mėgsta piešti gamtos motyvus, bet patinka ir abstrakcijos.
„Sumaišau mėgstamus spalvų derinius ir bandau išgauti mintį“, – komentavo savo darbus jaunasis tapytojas. – Paveikslo mintis gimsta pasąmonėje. Atsiranda idėja, o ją belieka perkelti ant drobės. Panevėžio mokslo technologijų parke eksponuojami realistiniai darbai. Kadangi domiuosi Japonija, tai nutapiau geišą. Dar parodoje yra vienas paveikslas su gerve – jis irgi susietas su Tolimųjų Rytų šalimi. Tiesa, tuos rytietiško stiliaus paveikslus tapiau prieš įvykstant skaudžiai nelaimei Japonijoje. Šitai parodai stengiausi parinkti šiltų spalvų, džiaugsmu spinduliuojančius darbus. Juk pavasaris... Tačiau kitoje parodoje, kuri taip pat bus eksponuojama Mokslo technologijų parko pastate, bus daug abstrakcijų.“
Be tapybos, Vitalijui užtenka laiko ir kitiems pomėgiams. „Domiuosi fotografija, o kartais kuriant paveikslą ateina romantinis įkvėpimas ir susidėlioja eilės. Jos būna apie tai, ką tuo metu tapau. Tiesiog ateina žodžiai, kuriuos užrašau. Pavadinimai paveikslams irgi gimsta betapant juos. Mano kūryba plaukia iš gyvenimiškos patirties, pasąmonės gelmių“, – sako Vitalijus, o išgirdęs klausimą, ar turi draugę, nusijuokęs praneša, esą šiuo metu draugės neturįs, nes tam, deja, laiko kaip tik ir pritrūksta.
