Etnologas profesorius dr. Libertas Klimka sako, kad rudens lygiadienis yra laiko slenkstis, nuo kurio žmonių gyvenimuose daug kas pasikeičia. Jo teigimu, senų senovėje ši data lietuviams turėjo ypatingos reikšmės.
Profesorius atkreipia dėmesį, kad tradiciniuose kalendoriuose ši data pažymėta kaip šventė, nes senų senovėje žmonės pastebėjo, kad šiuo laiku prasideda pirmosios šalnos. Tai reiškia, kad pasikeitus orams, reikia skubėti kuo greičiau užbaigti lauko darbus.
„Nuo Mataušo – ir vanduo ataušo“
Dar viena svarbi tradicinio kalendoriaus data, etnologo teigimu, yra rugsėjo 21-oji – Šv. Mato apaštalo vardadienis. Šią dieną lydi ir kelios patarlės, kuriomis vadovavosi kaimo žmonės.
„Patarlė sako, kad „nuo Mataušo – ir vanduo ataušo“. Ir iš tikrųjų, mūsų tvenkiniuose, ežeruose vanduo jau yra šaltesnis. Nuo šios dienos papročiai drausdavo žvejoti, net vėžius gaudyti, nes sušlapti pavojinga sveikatai.
Kita patarlė sako: „Nuo Mataušo – kepeliušas už pečiaus“. Tai reiškia, kad tą vasarinę, šiaudinę skrybėlę jau reikia pakeisti šiltesne kepure. Ir atrodo, kad mūsų nerūpestingoji vasarėlė labai greit prabėgo…
Dar viena patarlė ragina užbaigti rudens darbus. Sakydavo: „Nuo Mataušo – visiems barščiai ataušo“. Tad reikia padaryti tai, kas atliekama rudenį: bulviakasis, linų suvežimas į jaujas. Tuos darbus reikia skubiai užbaigti, nes pasikeitė oras, diena sutrumpėjo penkiomis valandomis“, – pasakoja L. Klimka.
Paskutiniai vasaros akordai
Etnologas sako, kad sutrumpėjusi diena turi įtakos ne tik žmonėms, bet ir augalams.
„Pirmiejį į orų permainas sureaguoja klevai. Jiems ne taip svarbu šalnos, bet dienos trumpumas atsiliepia augalo vegetacijai. Todėl klevai nusidažo įvairiomis spalvomis. Gamta mums tarsi kompensuoja tą dienos praradimą nuostabiomis spalvomis“, – sako L. Klimka.
Taip pat, jo teigimu, įsižiūrėjus į gamtos reiškinius, galima nuspėti, kokie orai bus rudenį ar žiemą.
„Šios savaitės šiltos dienos turbūt bus paskutiniai vasaros šypsniai. Reikia įsižiūrėti į daug gamtos reiškinių. Kaip skruzdėlės susuko savo lizdus, kaip šermukšniai ir ąžuolai užaugino vaisius, ar jų daug. Pagal tai žmonės ir spėdavo, koks bus ruduo ar žiema.
Taip pat kitos savaitės pradžioje, rugsėjo 29-ąją, bus minimos Mykolinės, Vėjų diena. Sakydavo, kad koks vėjas atbėga tą dieną, tokia bus ir žiema“, – atskleidžia L. Klimka.
„Alaus ragautuvės“ arba „Alutinis“
Pasak profesoriaus, po Šv. Mato šventės pamaldų, senovės lietuviai pakviesdavo gimines ir kaimynus pas save paragauti alaus. Toks apeiginis alaus paragavimas vadinamas „alutiniu“ arba „alaus ragautuvėmis“.
„Šią tradiciją išsamiai aprašė 19 a. etnografas Liudvikas Jucevičius. Tas alus būdavo ypatingas, padarytas iš devynių saujų pirmojo pjovimo rugių. Kiekviena sauja būdavo dalijama į tris dalis, maišoma su miežiais ir daromas apeiginis alus, vadinamas misa“, – pasakoja L. Klimka.
Pasak etnologo, alaus gėrimas senovės lietuviams nebuvo dirbtinės linksmybės pramoga. Šį gėrimą jie taip pat naudojo namų apsaugai nuo piktųjų jėgų.
„Alaus putų buvo užteškiama ant trobos kampų, truputį ant langų, durų. Kad griaunamoji jėga nesiartintų prie namų, nes nuo šios dienos darbai daugiausiai bus atliekami po namų stogu.
Šia apeiga numaldomos piktosios jėgos ir tai leidžia žmonės išbūti sunkesnį, šaltesnį žiemos periodą ir vėl sulaukti šviesaus pavasario, augmenijos, naujo ciklo“, – pasakoja L. Klimka.
Ypatinga diena
Profesorius pabrėžia, kad rudens lygiadienį pažymi dar kelios šią dieną minimos progos. Tai Baltų vienybės diena ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 145-oji gimimo sukaktis.
„Įdomus sutapimas, kad rugsėjo 22-oji yra sureikšminta kelių svarbių sukakčių. Vakar buvo 145-oji M. K. Čiurlionio gimimo diena. Taip pat ir Baltų vienybės diena. Prieš dvidešimt metų LR Seimas šią dieną įteisino kaip minėtiną.
Šią dieną per Žemaitiją link Latvijos nusidriekia piliakalnių sąšauka laužais. Vilniuje Baltų vienybės diena taip pat minima. Moksleiviai uždega šimtus žvakučių, sudėliotų į tautinius ornamentus. Taip primenamos mūsų tautos kultūrinės šaknys. O juk šie metai yra paskelbti tautodailės metais“, – akcentuoja L. Klimka.
