Tuo metu, kai Prancūzija deportuoja čigonus iš šalies, Žagarėje (Joniškio rajonas) čigonai darniai gyvena su lietuviais. Ir taip jau daugiau nei 300 metų. Keitėsi santvarkos, pinigų maišus keitė nepritekliai. Tik niekada nesikeitė meilė arkliams, ištikimybė saviems įstatymams. Žagarės čigonų pavardės ir vardai lietuviški. Jie prisitaikė ir prie lietuviško sunkmečio — paėmė į rankas šluotas ir eina atidirbti už pašalpas.
Vietoj kortų — šluota
„Blogai, ponia, čigonėliams dabar. Darbų nėra“, — linguoja galvą pusamžė čigonė, sutikta Žagarės centre prie mažojo turgelio. Dėl viso pikto paprašo “paskolinti“ 10 litų. Bet negavusi, palinki ilgo, šviesaus ir turtingo gyvenimo.
„Visoj Lietuvoj darbų nėra, ką dabar padarysi“, — antrina vyresniajai Lida Kleinytė.
Išpučiu akis — nesu mačiusi, kad čigonas dirbtų.
„Oi, čia prie rusų laikų taip buvo. Lengvai galėdavom užsidirbti pinigų. Po kaimus eidavom pardavinėdami, kortas varažydavom. Mūsų vaikai su pinigais žaisdavo. O dabar čigonėlis prašo valdžios darbo, bet nėra. Gaunam pašalpėlę ir gyvenam“, — nenustoja stebinti Lida, prieš trisdešimt metų iš Akmenės atvažiavusi gyventi į Žagarę.
„Dar pernai rudenį buvo priimta nuostata atidirbti už socialines pašalpas. Čigonai valo visą Žagarę ir visai noriai tai daro. Įsivaizduojat vaizdą — centriniame Žagarės parke leidome ganyti regioninio parko žirgus, o aplink juos čigonai mosuoja su šluotomis“, — pasakojo seniūnė Stasė Eidukienė.
Seniūnė ką tik buvo grįžusi iš tvarkomo miestelio: „Vienas devyniolikmetis čigonas man taip linksmai pasigyrė: “Aš, seniūne, ir kirsti krūmus išmokau! Ir beržą nuo karklo jau atskiriu!“.
Seniūnė skaičiuoja, kad Žagarėje pastaruoju metu vis daugėja čigonų. 64 čigonų tautybės asmenys iš seniūnijos gauna socialines pašalpas. Žagarėje, seniūnės skaičiavimu, gali gyventi apie 100 čigonų tautybės žmonių.
Gražiausios sodybos šeimininkė
Žagarės centre — gražus mūrinis namas, išpuoselėta aplinka. Neseniai ši sodyba buvo išrinkta ir seniūnijos apdovanota kaip gražiausiai tvarkoma Žagarės sodyba.
Namų šeimininkė Rita Simonavičienė skėsteli rankomis — neturi kada plepėti: slaugo kaimynystėje gyvenančią senutę, užkuria krosnį, gamina valgį, tvarko namus.
„Negi aš pragyvensiu iš 315 litų pašalpos ir sėdėsiu rankas susidėjusi? Baigėsi tie laikai, kai prisikrovę didžiulius ryšulius važiuodavom į Rusiją, Ukrainą ir su ryšuliais pinigų grįždavom. Ką aš galiu šiais laikais, baigusi tris klases? Moku tik pasirašyti ir pinigus labai gerai skaičiuoti. Einu atidirbti už pašalpas. Namie tvarkausi, o ko man miesto nepašluoti, ko man sniego nepakasti?“ — sako Rita.
Ritos vyras Vytautas — lietuvis. Jiedu gyvena jau daugiau, nei dvidešimt metų. Judviejų dukrai — 18, sūnui — 19 metų.
Šešiolikmetė Rita buvo ištekėjusi už čigono iš Jelgavos. Sugyveno sūnų ir dukrą. Santuoka truko aštuonerius metus. Rita parbėgo su vaikais ir „pasoga“ į Žagarę pas mamą.
„Čigonai muša savo žmonas. O su lietuviu gyvenu labai draugiškai. Čigonai labai gerbia mano vyrą, nes jis labai geras žmogus“, — atvirai pasakoja Rita.
Baigusi dvylika klasių Ritos dukra išvažiavo į Angliją, sūnus — vienuoliktokas, baigęs mokslus irgi rengiasi emigruoti. Vytautas irgi išvažiuoja keliems mėnesiams dirbti užsienyje ir parveža šeimai pinigų.
Aplankę nemažai čigonų namų sužinojome, kad čigonai lygiai taip pat, kaip ir lietuviai, važiuoja dirbti į užsienį. Nemažai jaunų šeimų emigravo vien dėl darbo stygiaus Lietuvoje.
Savi įstatymai — gyvi
Keturios Ritos giminės kartos — Žagarėje. Rita rodo mamos Renės (Irenos, o pagal dokumentus — Liudvikos) nuotrauką. Įspūdinga Žagarės ponia. Ji mirė 2005 metais, sulaukusi 72— ejų, palaidota Žagarėje. Renė — čigonų barono Karkos (lietuviškai — Karolio), gimusio Kaliningrade, dukra.
„Nesvarbu, kad mūsų vardai ir pavardės lietuviški. Mes savo įstatymų laikomės griežtai“, — sako Rita.
Žagarės čigonai neturi čia gyvenančio barono, todėl, kai vyksta čigonų teismai, jiems vadovauti kviečiami čigonų baronai arba vyresnieji iš Šiaulių, Vilniaus, Rygos.
Dėl ko vyksta čigonų teismai? „Jeigu, pavyzdžiui, koks nors čigonas išniekino čigonėlę, apsivogė, susimušė — viskam savas teismas. Mes neturime teisės kviesti policiją. Viską išsprendžiame patys. Negražu nešti į viešumą, gėda visai čigonų giminei“, — pasakojo Rita.
Teismai vyksta kurio nors iš čigonų erdvesniuose namuose, prie stalo su vaišėmis. Sukviečiami visi miestelio čigonai. Bausmė nusikaltėliui — metus ar dvejus, priklausomai nuo nusikaltimo sunkumo, su juo niekas iš čigonų nebendrauja. Jeigu jis paskirtą bausmės laiką gyvena dorai, jis vėl gali sugrįžti į čigonų bendruomenę.
„O jeigu geria, chuliganavoja, taip jis ir lieka visam gyvenimui atstumtasis. Žinokit, baisu, kai tave tavo tauta atstumia“, — sakė Rita. Jos teigimu, iki šiol čigonai griežtai laikosi įstatymo, kad nuotaka turi būti skaisti.
Rita prisimena, kaip dar „rusų laikais“ vienas čigonas išprievartavo savo dukrą. Čigonų teismas išvijo prievartautoją iš Žagarės su baisiomis muštynėmis visam gyvenimui.
„Kai čigonė ištekėjo, jos vyrui čigonų teismas pasakė: jeigu ją paėmei į žmonas, neturi teisės niekada gyvenime užsiminti, kas su ja buvo atsitikę“, — pasakojo Rita.
Žagarės čigonai viešai prie seniūnijos buvo sukilę tik tada, kai nugirdo, kad į Žagarę esą norima perkelti Vilniaus Kirtimų taborą, garsėjantį prekyba narkotikais.
Gražus gyvenimas tik kortose
Lionės Marcinkevičienės tėvai, seneliai ir proseneliai — iš Žagarės. Lionė kaičia didelį puodą barščių su mėsa. „Nevalgysi — numirsi. Tik šiandien labai sunku rasti darbo. Gerai buvo mūsų tėvams. Mano tėvas, pavyzdžiui, Žagarėje dirbo antrinių žaliavų supirkėju. Ir garbės raštą už darbą yra gavęs“, — didžiuodamasi pasakojo moteris.
Iš vienos tėvo algos būtų buvę sunku šeimai su aštuoniais vaikais.
„Pavaražiji ir yra pinigėlis. Nemoku aš to amato, bet kad reikia kartais. Argi sunku žmogui pasakyti, kad laukia geras gyvenimas, meilė ir pinigai?“ — juokiasi Lionė, su vyru užauginusi septynis vaikus, sulaukusi keturiolikos anūkų.
Lionė irgi eina šluoti gatves, tvarkyti Žagarės. „O ką, ar mes kokie išskirtiniai? Reikia atidirbti už pašalpas. Juk po miškus jau nebeklajosi, kaip protėviai, todėl turim prisitaikyti prie lietuviškų įstatymų“, — tikina Lionė.
Klajūnų gyvenimą baigė Žagarėje
Vyriausias Žagarės čigonas — šešiasdešimt penkerių metų Mykolas Matulevičius. Jį sutikome prižiūrintį tris anūkus. Sūnus su lietuvaite žmona kažkur išvykę.
Mykolo seneliai buvo klajūnai, iš Latvijos atkeliavo į Žagarę dar ano amžiaus pradžioje, nusipirko čia namus ir baigė klajūnišką gyvenimą. „Buvome kažkada klajūnai, o dabar — vietiniai“, — sakė Mykolas.
Mykolo seneliai ir tėvai gyveno iš arklių. „Važiuodavo į jomarkus. Parduodavo, mainydavo, išgerdavo magaryčių ir buvo laimingi. Ir aš pamatau arklį — širdis suvirpa, kraujas nepaleidžia“, — sakė Mykolas, užaugęs septynių vaikų šeimoje.
Pats su žmona susilaukė trijų vaikų. Viena duktė emigravo į Angliją.
Mykolas pasakojo, kad vasaromis ravėdavo cukrinius runkelius Latvijoje — ten geriau mokėdavo, nei Lietuvoje.
„Vogdami neidavom, nevogė nei mano tėvai, nei seneliai, nei aš“, — pasakojo Mykolas.
„Mus dabar kažkas sugalvojo vadinti romais. Mes — čigonai. Nors kaip pavadinsi, taip nepagadinsi, koks paukštis, tokią ir giesmę gieda“, — lietuviškomis patarlėmis kalbėjo Mykolas. Paprašytas prisiminti senovinių čigoniškų dainų, nusišypsojo ir atsakė lietuviška patarle: “Ant sauso nieks neklauso“.
Mykolas nemoka nei rašyti, nei skaityti. „Aš pokario vaikas. Raidžių pažinti nebuvo sąlygų“, — sakė vyriausias Žagarės čigonas.
Vaikus spaudžia prie mokslo
Virginija ir Jonas Bagdonavičiai su garuojančiais pietumis laukė pareinant iš mokyklos savo anūkų.
„Kodėl taip vėlai iš mokyklos grįžai?“ — stebisi Virginija.
„Ar nežinai, kad jie bibliotekoje sėdi, prie kompiuterio?“ — už anūką žmonai atsako Jonas.
Ir Virginija, ir Jonas yra lankę mokyklą, išmoko skaityti ir rašyti.
„Čigonai nustojo klajoti tik apie 1950 metus. Prieš tai gyveno ant ratų. O kaip ant ratų gyvendamas gali lankyti mokyklą? Dabar visos sąlygos yra mokytis ir čigonai dabar labai spaudžia savo vaikus prie mokslo,“ — pasakojo Jonas.
„Labai norim, kad anūkai baigtų mokyklas ir gautų gerą darbą. Dabar be mokslo niekam nereikalingas nei Lietuvoje, nei užsienyje. “Perki— parduodi“ nebeišeina išgyventi, kaip gyvenome mes“, — sakė Virginija.
„Pirmą kartą per dvidešimt aštuonerius savo darbo metus Žagarės gimnazijoje (anksčiau — vidurine mokykla) mokau čigonaitę septintoje klasėje — labai guvi, graži, žingeidi, labai stengiasi mokytis. Anksčiau tikrieji čigonai sugebėdavo baigti vos kelias klases“, — patvirtino dabartinių čigonų norą mokytis Žagarės gimnazijos mokytoja Alma Kančelskienė.
Arkliai — kraujo šauksmas
Vytautas Matulevičius du kartus pokalbio metu nusiima kepurę. Pirmąkart, kai pasakoja apie du nuskendusius sūnelius, ėjusius per netvirtą pavasario ledą namo. Antrąkart — atsisveikindamas su savo pievoje besiganančiais arkliais.
Vytauto ir Rasmos Matulevičių šeima vienintelė iš Žagarės čigonų šeimų užsiima arklių verslu. „Kraujas šaukia, prigimtis. Arkliai — čigono silpnybė. Nėra arklio — nėra gyvenimo“, — degančiomis akimis pasakoja Vytautas.
Vytautas juokiasi, kai klausiu, kodėl kartais iš čigono jomarke nupirktas dailus, pūstašonis arkliukas jau kitą dieną tampa paliegusius kuinu.
Vytautas žino paslaptį: „Yra tokių, kurie miltus sumaišo su druska. Arklys priėda druskos ir labai daug geria. Nuo vandens išsipučia, šonai blizga. Nupirktas ir parvestas namo išsišlapina ir — po viso gražumo“.
Vytauto neapgausi ir dėl arklio metų: „Aš galiu pasakyti iš karto, kur arkliukas dviejų, trejų, o kur dešimties metų. Aišku, daug kas priklauso ir nuo arklio šeimininko. Jeigu tas savo arkliuką nuvarys, kaip dviratį, tai irgi iš karto pamatysi, jei esi patyręs“.
„Sarta! Geroji!“, — jau iš tolo Vytautas šaukia širmąją kumelę. Sarta tiesia snukį su begaliniu pasitikėjimu, leidžiasi glostoma ir apkabinama.
Staiga Vytautas nusiima kepurę, švilpteli ir Sarta grakščiai pasileidžia ratu po pievą. Nuo Vytauto veido nedingsta pasitenkinimo ir meilės kupina šypsena.
Lygiai taip pat pademonstruoja kumeliuko Žaibio ir kumelės Palmos eiklumą ir gražumą. Kepurę Vytautas užsideda tik atsisveikinęs su savo arkliais, perbridęs pievą.
Neatskiriama miestelio dalis
Kai pašaukia kraujas, Žagarės čigonai sėda į dengtus čigoniškus vežimus ir patraukia į čia pat, Žagarėje, esantį pušyną, kad prisimintų savo protėvių klajoklišką gyvenimą. Jodinėja arkliais, sukuria laužą, verda čigoniškų vaišių, šoka ir ilgesingai dainuoja.
Didžiausias įvykis Žagarės čigonams — praėjusios vasaros Vyšnių festivalis. Jie pirmą kartą buvo pakviesti dalyvauti. Buvo pastatyta čigoniška palapinė, visi — nuo mažo iki seno — išsipuošė, pasikinkė arklį į čigonišką vežimą.
„Pardavinėjom skrybėles, vyšnias, varažijom — ir mums, ir šventės svečiams labai patiko“, — pasakojo R. Simonavičienė, pati paraginusi miestelio čigonus dalyvauti šventėje.
Žagarės seniūnė S. Eidukienė neatsidžiaugia, kad čigonai vis labiau įsilieja į miestelio gyvenimą. „Jie jau dabar pradėjo manęs klausinėti, ar kitą vasarą vėl bus pakviesti dalyvauti Vyšnių festivalyje“, — sakė seniūnė.
„Mūsų čigonai neturtingi, bet labai tvarkingai gyvena.O jaunimas jau auga kitoks... Bet ir lietuvių vaikai jau auga kitokie. Seniau girtą čigoną miestelyje sutikti buvo retenybė. Dabar ir tai keičiasi“, — priduria seniūnė.
