Tikėtina, kad iš šio kiekio kiekvienoje iš Baltijos šalių būtų dislokuota įrangos, reikalingos apginkluoti vienai kuopai (100–150 karių) – tai yra keletas tankų ir šarvuočių, kažkiek lengvosios ginkluotės, amunicijos ir kitų atsargų. Realiai vertinant, tai nėra toks įrangos kiekis, kurio pakaktų įvykus net ir nedideliam kariniam konfliktui ir jis niekaip nepakeis esamo jėgų balanso regione. Juolab kad ši įranga greičiausiai būtų perkelta iš JAV pajėgų dislokacijos vietų Europoje, todėl bendras NATO pajėgų ir technikos kiekis kontinente liks nepakitęs.
Tačiau tai būtų dar vienas svarbus žingsnis įgyvendinant 2014 m. rugsėjo 4–5 d. Velse įvykusiame NATO vadovų susitikime priimtus sprendimus, skirtus labiausiai pažeidžiamų NATO valstybių saugumui stiprinti. Jau anksčiau buvo padidintas NATO oro policijos misijoje Baltijos šalyse patruliuojančių naikintuvų skaičius. Ši misija dabar vykdoma ne tik iš Zoknių aerodromo, bet ir iš Amari oro pajėgų bazės netoli Talino. Taip pat vyksta nuolatinė NATO sąjungininkų sausumos pajėgų rotacija Baltijos šalyse, joje jau dalyvavo ne tik JAV, bet ir Vokietijos, Belgijos, Portugalijos pėstininkų kuopos. Nuo šių metų rudens regione turėtų pradėti veikti ir vadinamieji NATO pajėgų integravimo vienetai – Aljanso mini vadavietės. Baltijos šalių saugumui tai yra svarbūs pokyčiai, kurie buvo Aljanso įgyvendinti per labai trumpą laiką.
Šių metų gegužės pabaigoje žiniasklaidoje buvo pranešta apie Lietuvos, Latvijos ir Estijos kariuomenių vadų kreipimąsi į Vyriausiąjį NATO pajėgų vadą Europoje generolą Philipą Breedlove‘ą, kad kiekvienoje iš Baltijos šalių būtų dislokuota po NATO šalių batalioną, tai, pridėjus brigados lygmens paramos dalinius, leistų mūsų regione suformuoti papildomą brigadą. Tokiam sprendimui pagrįsti galima rasti svarių argumentų, tačiau sunku tikėtis, kad sąjungininkai sutiktų prisiimti keleriopai didesnius įsipareigojimus, nei numatyta dabar. Juolab kad didinant pajėgas Baltijos šalyse atsirastų politinis spaudimas jas didinti ir Lenkijoje bei kitose regiono valstybėse.
Ilgalaikis didesnių pajėgų išlaikymas „priešakinėse pozicijose“ gali pasirodyti per brangus ne tik pajėgas siunčiančioms, bet ir jas priimančioms šalims, kurios turi parengti visą reikalingą infrastruktūrą tokioms pajėgoms įsikurti ir treniruotis. Skirtingai nei Lietuvoje, daugumos NATO šalių gynybos biudžetai vis dar mažėja arba, geriausiu atveju, yra įšaldyti neaukšto lygio.
Kita vertus, kyla pagrįstas klausimas: kiek svarbus yra NATO kontingento Baltijos šalyse dydis? Ar didesnis personalo ir technikos kiekis Baltijos šalių teritorijoje padidintų saugumą ir sumažintų agresijos tikimybę? Šia prasme NATO pajėgų buvimo Baltijos šalyse reikšmę galima vertinti pagal du kriterijus: priešininko atgrasymo – tai išties yra pagrindinė į regioną siunčiamų NATO pajėgų funkcija, ir (tuo atveju, jei atgrasymas nepavyktų) jų kovinio pajėgumo stiprinimo ginant šią Aljanso teritoriją.
Atgrasymo prasme skirtumas tarp NATO kuopos (100–150 karių) ir NATO bataliono (500–600) kiekvienoje Baltijos šalyje išties nėra žymus. Abiem atvejais priešininko vertinimas dėl pajėgų, su kuriomis tektų susidurti operacijos prieš Baltijos šalis atveju, bus panašus, t. y. kad nuo pat pirmos dienos bus susiduriama ne tik su Lietuvos, Latvijos ar Estijos kariuomenėmis, bet ir su kitų NATO šalių pajėgomis su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Taigi, nepriklausomai nuo to, ar Baltijos šalyse bus dislokuotos kuopos, ar batalionai, į išorę siunčiamas atgrasomasis signalas bus faktiškai to paties stiprumo.
Kovinio pajėgumo prasme batalionas yra keleriopai didesnis ir pajėgesnis už kuopą. Tačiau šis skirtumas, turint omeny tikėtino priešininko karinį pajėgumą, nėra itin reikšmingas. Abiem atvejais prieš Baltijos šalis priešininkas sugebėtų pasiųsti daug kartų pranašesnes pajėgas. Konflikto atveju pastarosioms atremti/išstumti į regioną turėtų būtų mestos kur kas didesnės pajėgos negu tos, kurias NATO šalys galėtų nuolat laikyti Baltijos regione.
Kitas svarbus aspektas yra tai, kad kuo daugiau NATO šalių dalinių bus perkelta į Rytų ir Vidurio Europos šalis, tuo mažiau jų liks priskyrimui NATO greitojo reagavimo pajėgoms. Kaip žinia, NATO vadovų susitikimas Velse įpareigojo sukurti „itin aukštos parengties pajėgas“, kurios galėtų būti išsiųstos į krizių regionus per keletą dienų. Tokios aukštos parengties palaikymas yra išties brangus, todėl ne vienai sąjungininkei tektų rinktis – siųsti savo karių kuopą ar batalioną kur nors į Lietuvą ar Latviją ar priskirti šį padalinį NATO greitojo reagavimo pajėgoms. Išties karinio konflikto atveju NATO greitojo reagavimo pajėgos Baltijos šalių apginamumui gali būti net svarbesnės negu tos pajėgos, kurios bus nuolat dislokuotos regione. Pastarosios vien dėl savo geografinės dislokacijos visuomet bus labiau pažeidžiamos pirmo priešininko smūgio. Todėl NATO greitojo reagavimo pajėgų parengtis ir komplektavimas Baltijos šalims turėtų rūpėti ne mažiau nei sąjungininkų karių buvimas regione.
Sprendimą perkelti į regioną JAV karinės įrangos reikėtų vertinti kaip efektyvų ir labai pragmatišką kitų Aljanso šalių pastangų papildinį. Viena vertus, vietoje esanti įranga leis per trumpą laiką ir nedidele kaina padidinti NATO šalių pajėgas regione. Jeigu tam iškils poreikis, tereikės atskraidinti reikalingą personalą. Kita vertus, nuolatinis įrangos buvimas Baltijos šalyse labai pasitarnaus bendriems NATO šalių mokymams, kurių intensyvumas regione šiuo metu yra smarkiai išaugęs. Iki šiol kiekvienoms tokioms pratyboms sąjungininkai veža, plukdo arba skraidina visą įrangą, įskaitant sunkiąją techniką. Tai yra labai brangu ir/arba užima daug laiko. Todėl, be minėtų saugumo stiprinimo aspektų, technikos laikymas Baltijos regione yra ekonomiškai pagrįstas sprendimas.
Galima neabejoti, kad mūsų kaimynės Rusijos politikai šią situaciją matys ir vertins kiek kitaip. Nesvarbu, kiek tos įrangos JAV atgabens, Kremliaus propagandos ruporai savai publikai jau ištrimitavo apie NATO eskaluojamą įtampą, Rusijos pašonėje telkiamas pajėgas ir dar labiau išaugusią grėsmę iš Vakarų. Galima prisiminti, kad NATO baubu Maskvoje buvo teisinama ir Krymo aneksija, ir separatizmo Ukrainos rytuose kurstymas, ir beatodairiškas karinio biudžeto didinimas. Tikriausiai ir šiuo atveju netruksime išgirsti sunkaus metalinio girgždesio kupiną Kremliaus atsaką. Tokie laikai.
