Jungtinėje Karalystėje gyvenanti moteris papasakojo, ką reiškia atlikti mamogramą ir kokios emocijos apima apsilankius ligoninėje, kurioje daugybė vėžiu sergančių ligonių.
„Jau vien laukimas klinikoje buvo viena iš labiausiai mane sukrėtusių patirčių.
Gyvenu Anglijoje, todėl dauguma žmonių laukiamuosiuose tyli – gal tik nusišypsome puse lūpų, kai kas nors kitame koridoriaus gale sukryžiuoja kojas, ar nežymiai linktelime, kai kas patraukia rankinę nuo laisvos kėdės mums atsisėsti.
Skirtingai nei kituose gydytojų laukiamuosiuose, visos čia atėjome dėl tos pačios priežasties, todėl jaučiausi kitaip. Buvo keista.
Nuskambėjus kiekvienos moters vardui ir jai besirenkant daiktus, visos kitos tyliai į ją žiūrėdavo, linkėdamos sėkmės, savaip tyliai besimelsdamos, kad tik jai nereikėtų išgirsti blogų naujienų, kad į tą kabinetą išgirsti rezultatų ji pasiimtų mūsų stiprybę ir palaikymą.
Aš stebėjau visas ir kartais labai suskausdavo širdį.
Čia buvo jaunų moterų su savo partneriais, apsimetančių stipriomis, kad tik ji nesijaudintų, nors buvo matyti, kad jis visai persigandęs.
Kai kurios moterys su savimi atsivedė draugę, kad prasiblaškytų kartu besijuokdamos ir besistengdamos tvardyti pusiau isterišką, keistą kikenimą.
Moterys, atėjusios vienos – lyg verslininkės, viskam vadovaujančios pačios.
Moterys su kūdikiais, besistengiančios juos nuraminti, kad žaistų žaislu kamputyje, bet tuo tarpu pačios galvojančios apie ką kitą.
Net keletas vyrų, kurie laukė ne žmonų, bet jiems patiems skirtų naujienų - nepamirškime ir jų.
Viena moteris rimtai ir susikaupusi studijavo lankstinuką „Vėžys ir darbas“, akmeniniu veidu, lyg norėtų pasiruošti tam, kas gali būti toliau.
Negaliu nustoti apie ją galvoti. Kokia ji buvo stipri. Žinoma, būna ir visai komiškų akimirkų.
Kai stovi su savo blogiausiomis trumpikėmis, kol slaugytoja įspraudžia didžiulę tavo krūtį į aparatą ir lauki, kol pradės skaudėti, bet tada supranti, kad nuolat atsitiktinai kur nors krūtį užsigauni daug stipriau, nei čia, ir apie ką jie visi čia kalba.
Kai grįžti pasiimti rezultatų ir pašoki iš vietos kiekvieną kartą, kai pašaukiamas į tavąjį bent kiek panašus vardas (atsiprašau, Fatima ir Fiona).
Kai gydytojas šaukia vardą tos, kuri neatėjo, ir tu jau tiesi kalta, lyg pati nebūtum atėjusi sutartu laiku, todėl papurtai galvą, lyg sakytum „aš taip nedarau...“
Sakau jums, tai tikra emocinė karuselė. Mano rezultatai buvo geri ir iš klinikos išėjau su dideliu palengvėjimu ir krūva emocijų, su skaudančia širdimi dėl visų tų moterų, kurioms pasisekė mažiau. Taip pat gailiuosi, kad neužsimoviau gražesnių trumpikių.“
