Seimo tinklalapyje skelbiama: „2011-ieji – Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimo metai“. Dėl netekčių viskas aišku, o štai dėl laisvės gynimo vis dar yra abejojančiųjų.
Birželio 14 dieną paminėjusi sovietinių trėmimų 70 metų sukaktį, vadinamą Gedulo ir vilties diena, Lietuva pasitinka ir birželio 23-iosios įvykių 70-metį. Valstybės mastu bus minima iškili sukaktis - numatyta daugybė oficialių renginių.
Vyriausybę suformavo
Kai 1941 metais birželio 22 dieną prasidėjo nacių Vokietijos ir bolševikinės Sovietų Sąjungos karas, bėgant sovietų kariuomenei, Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) sukilėliai, kuriuos sovietų istoriografija ir propaganda vadino „banditais“ arba „buržuaziniais nacionalistais“, ėmėsi ginkluotųjų veiksmų prieš besitraukiančius raudonuosius ir tuos, ką žinojo ar įtarė su jais kolaboravus.
Savo 1940 metais „išvaduotoje“, o iš tiesų okupuotoje Lietuvoje ir patys sovietai nesitikėjo vietinių gyventojų palankumo karui prasidėjus. Apie tai, pavyzdžiui, byloja ir istoriko Marko Solonino knygoje „Birželio 22-oji: katastrofos anatomija“ paviešintas dokumentas. „Koviniame raporte, kurį Šiaurės vakarų fronto vadas birželio 22 d. 9.35 val. išsiuntė SSRS gynybos komisarui, buvo pranešama, kad „5-oji tankų divizijaNemuno rytiniame krante Alytaus rajone užtikrins 128-osios šaulių divizijos (esančios prie pat sienos 11-osios armijos divizijos. – M. S.) atsitraukimą ir pridengs 11-osios armijos užnugarį nuo Lietuvių, taip pat neleis priešui persikelti per Nemuną šiauriau Druskininkų“ (19, p. 37).
Įsidėmėtina, kad uždavinys „pridengti 11-osios armijos užnugarį nuo Lietuvių“ (turėta galvoje dvi Raudonosios armijos 29-ojo šaulių korpuso divizijos, suformuotos 1940 m. „išvaduotos Lietuvos“ ginkluotųjų pajėgų pagrindu) yra pirmoje vietoje, o užduotis „neleisti priešui persikelti į Nemuno rytinį krantą“ suformuluota kaip papildoma („taip pat“).“
Tiek iš Lietuvos, tiek iš kitų, pagal Ribentropo-Molotovo paktą „išvaduotų“ teritorijų (Baltijos, šalių, Vakarų Ukrainos) partiniai organai ir NKVD aparatas pabėgo nelaukdamas ne tik vokečių, bet ir vietinių gyventojų keršto už represijas bei terorą.
Tą pačią dieną sudarytos Lietuvos laikinosios Vyriausybės vadovas Juozas Brazaitis-Ambrazevičius vėliau tvirtino: „Ko negalėjo Lietuva padaryti 1940 metais, tą ji padarė 1941-aisiais.“
Antrąjį pasaulinį karą lydėjo holokaustas – masinis ir kryptingas žydų naikinimas, kuriame, deja, „sėkmingai“ sudalyvavo ir Lietuvos piliečiai. Jis prasidėjo tomis pat dienomis, kai sukilėliai mojavo trispalvėmis vėliavomis.
Nemažai Lietuvos intelektualų kelia klausimą, ar teisėta ir teisinga vadinti sukilėliais pajėgas, kurios šaudė vieniems okupantams į nugaras ir laukė kitų. Taip klausiant galbūt pamirštamas 1944 metų Paryžiaus sukilimas, vykęs bėgant jau Adolfo Hitlerio kariuomenei.
Daug ginčijamasi ir dėl Lietuvos sukilėlių dalyvavimo holokauste, kuris prasidėjo su nacių okupacija.
Nacių agentai?
Egzistuoja dvi nesutaikomos pozicijos, kurių atstovai teigia priešingus dalykus. Izraelio istoriko Dovo Levino nuomone, sukilimas teturėjo būti skirtas susidoroti su žydais, vadinamieji „sukilėliai“ (D. Levinas veikiausiai rašytų kabutes) tiesiog žudė Lietuvos žydus, o visa kita tėra dėmesio nevertos smulkmenos.
Europos parlamentaro, Liberalų sąjūdžio atstovo, Leonido Donskio požiūris irgi griežtas. „Su okupacine jėga susidėję politikai ir vieši veikėjai negali būti vertinami pagal tai, kiek jie palengvino ar apsunkino savo šalies piliečių padėtį – jei ši jėga buvo priešiška jų šalies piliečiams, jie išdavė juos susidėdami su okupacine jėga. Ir nesvarbu, kada ir kuri po kurios atėjo ta jėga. Taškas.
Todėl ir nesuvokiu šios moralinės logikos, teigiančios, kad turime būti atlaidūs politikams ir viešoms figūroms, jeigu per trumpą buvimo valdžioje laiką jie nespėjo pakenkti savo piliečiams arba jeigu labiau kenkė okupantai“, – rašė jis savo tinklaraštyje.
Laisvės kovotojai?
Kitokią poziciją dėsto radikaliomis tautinėmis pažiūromis žinomas Ričardas Čekutis: „1941-ųjų birželio sukilimas šiandienėje Lietuvoje yra dirbtinai sumenkintas iki vienos tautos tragedijos lygmens, dažniausiai nė nebandant pastebėti milžiniškos šio neeilinio įvykio reikšmės lietuvių tautinės savimonės, patriotizmo raiškai ir sklaidai.
Šiuolaikiniams kosmopolitams, kaip velnias kryžiaus bijantiems net žodžio „tauta“, žinoma, patriotizmas ar tautinė savimonė nėra joks argumentas, nors būtent šie dalykai buvo, yra ir visada bus pasaulio varomoji jėga, stipriausia ir kūrybiškiausia būsena, pajėgi nuversti didžiausias kliūtis kelyje į tautos ir valstybės gerovę.
Lietuvių tauta ir nepriklausoma Lietuvos valstybė – štai tie du svarbiausi stimulai, 1941-ųjų birželį privertę tūkstančius lietuvių paimti ginklą į rankas ir išsivaduoti iš bolševikinių kosmopolitų jungo“.
Istoriko komentaras
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas Algirdas Jakubčionis „Balsas.lt savaitei“ sakė siūląs skirti sukilimo faktą ir idėją nuo realių to meto galimybių. „Vienaip ar kitaip, sukilimas buvo, nes sukilti prieš okupavusią valstybę yra galima ir būtina, bet tam reikia pasiruošti. Ruoštasi jam buvo nuo 1940 metų lapkričio. Diplomatas Kazys Škirpa subūrė Lietuvos aktyvistų frontą ir su Vokietijos karine žvalgyba, vadinamuoju Abwehru, siuntė apie 150 žmonių į Lietuvą, kad paruoštų dirvą sukilimui“, – priminė istorikas.
A. Jakubčionis siūlo sutikti, kad Lietuva jokiu būdu negalėjo tuomet viena išsivaduoti nuo sovietinės kariuomenės, tad sukilimui logiškai reikėjo pasirinkti „valandą X, kai puls vokiečiai.
Istorikas primena, kad septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje laikinosios Vyriausybės vadovas J. Brazaitis-Ambrazevičius buvo kviečiamas net į klausymus JAV Kongrese, kur nutarta, jog laikinosios Vyriausybės padėties krašte niekaip negalėjo sukontroliuoti. „Tai, kad Leonas Prapuolenis per Kauno radiofoną paskelbė apie siekį atkurti valstybę, nereiškia, kad jis buvo pripažintas ir įvykęs“, – klausimą apie atsakomybę už tragiškus įvykius šalyje mėgino užbaigti A. Jakubčionis.
Anot A. Jakubčionio, sukilėlių, optimaliausius variantu, galėjo būti iki 16 tūkst., bet jis teigia nematąs jokio marginalumo. „Tai nebuvo kažkas naujo arba kažkas, kas nebuvo panaudota vėliau. Prisiminkime „Armija Krajowa“ sukilimą Varšuvoje. Jie irgi mėgino artėjant sovietų armijai išsikelti vėliavas ir pasakyti, kad išsivadavome, o jūs dabar eikite toliau“, – nurodė istorikas. Tiesa, kur kas kruvinesnis Varšuvos sukilimas nepavyko, nes Josifas Stalinas palaukė, kol vokiečiai su sukilėliais susidoros.
****
Nuo 1941 metų birželio 23-ios dienos iki 1941 metų rugpjūčio 5-os dienos gyvavusi, niekieno nepripažinta ir šalies teritorijos de facto nekontroliavusi Juozo Ambrazevičiaus vyriausybė oponentų nuolat kritikuojama už bendradarbiavimą su naciais. Lietuvos žydų bendruomenė primena, kad antižydiški potvarkiai, įskaitant „Žydų padėties nuostatus" (svarstyta rugpjūčio 1 dieną, likus 4 dienom iki vyriausybės veikos sustabdymo) buvo paklusniai priimami.
Istorikas į klausimus apie sukilimą atsako Vaizdo konferencijoje:
