Teoriškai gyvename taikos metais. Lietuva su niekuo nekariauja, Europa santykinai rami, tačiau pasaulyje karai nesibaigia. Nors jie toli ir atrodo beprasmiai, politikai ir diplomatai niekaip negali numaldyti žmogiškos prigimties savybės problemas spręsti ginklu, o ne žodžiu ir vadovaujantis įstatymais. Galime palinkėti, kad prasidedančiais 2014 m. karai liautųsi, tačiau nelabai patys tikime, kad mūsų palinkėjimas išsipildys.
Pradėkime nuo vadinamojo „pozityvo“. Ekspertai tvirtina, kad šiais metais yra vilties baigti pilietinę nesantaiką Kolumbijoje – karą, kuris tęsiasi jau 60 metų. Yra vilties baigti etninę pilietinę nesantaiką Birmoje (Mianmare), galbūt pavyks nutolinti karo su Iranu grėsmę. Gerėja padėtis Pakistane. Tikėtina, kad prasidės Turkijos valdžios derybos su kurdais. Skeptikai, tiesa, įspėja, kad Pakistane tarpgentinius konfliktus gali pakeisti miesto terorizmas, o susitarimas su Iranu kol kas tik „popieriuje“.
Kur kas mažiau gerų naujienų Sirijoje, Irake, Kongo Demokratinėje Respublikoje, Sudane, Centrinėje Afrikos Respublikoje, Pietų Sudane. Iš esmės nepasikeitė situacija Šiaurės ir Pietų Kaukaze, Somalyje, Afganistane, Libijoje, Egipte. 2014 m. kariaujančių šalių sąrašą tikriausiai papildys Bangladešas ir Hondūras.
Kodėl šiems karams negalima užkirsti kelio? Kodėl esame bejėgiai ir ką reikėtų daryti? Žinovai nurodo mažiausiai tris priežastis. Pirma – norintys kariauti XXI a. nepaiso jokių vadinamųjų tarptautinės ir humanitarinės teisės normų ar Jungtinių Tautų rezoliucijų, antra – konfliktų priežastis sunkiai bepaaiškina tradicinė politologija ir tradicinė vertybių sistema, trečia – tarptautinė bendrija turi vis mažiau valios imtis reguliuoti šiuos konfliktus ir investuoti į jų sprendimo būdus. Toli eiti nereikia. Mielas skaitytojau, pripažink, ar entuziastingai skirtum NATO narės Lietuvos biudžeto lėšas taikai Centrinės Afrikos Respublikoje, kurią žemėlapyje ne kiekvienas surastų, palaikyti.
2014 m. Sirija jau seniai nebe dviejų priešiškų jėgų karo laukas. Kažkada bandžiusi įvesti tvarką Libane, pati Sirija „libanizuojasi“ – atskiros grupuotės turi savo ginkluotąsias pajėgas, savo teritoriją ir „savus“ piliečius. Diktatorius Asadas, turintis pakankamai karinės galios, dar bando atstovauti „tikrajai“ valdžiai, tačiau Sirijos kaip vientisos valstybės jau nebėra. Reikia pastebėti, kad Asado valdžia laimi diplomatiniame fronte – įrodė, kad vienintelė galėtų kaip nors suvaldyti šalyje tvyrantį chaosą, tai valdžiai „linkčioja“ Maskva, o Vakarai tik skėsčioja rankomis. Jei tik Asadas kaip nors baigtų kraujo praliejimą (nors ir tvirta ranka), ne vienas gerbiamas Vakarų šalių vadovas lengviau atsidustų. Panašu, kad ir Konge tai išnyksta, tai atsiranda ginkluotos ir nepriklausomos savivaldos, kariaujančios ir prieš sostinės pajėgas, ir tarpusavyje. Mažai kas gali paaiškinti, kas atsitiko Pietų Sudane, tačiau jei atsitiko, tai ilgam.
Irako karas vyksta ne prieš kokius nors įsiveržėlius, o vidinis, rodantis, kad nesutarimai tarp sunitų ir šiitų ilgainiui gali tapti panašūs į kažkada Europoje vykusius religinius karus. Rinkimai tokiais atvejais nieko nepadės, veikiau tik parodys, kad visi dar turi jėgų kovoti už savo vėliavas. Rinkimų laukia ir Libija, tačiau ten dar painiau: islamistai prieš liberalus, konservatyvios jėgos prieš radikalus, centras prieš periferiją… Bangladeše rinkimai nesutarimus ne išsprendė, o sukėlė. Beje, tai viena didžiausių pasaulio valstybių. Jei kam nors atrodo, kad Malis jau yra taiki ir stabili valstybė, turėtų galvoti kitaip, nes rinkimai Afrikoje mažai ką reiškia. Mažai ką reiškia, kas balsuoja ir kas skaičiuoja, daug reiškia, ar rezultatus priima, ar juos paneigia ginklu. Tarptautinė bendrija norėtų ne padėti, o veikiau nesikišti, nes galų gale jau nebeaišku, kas ten geriečiai, o kas – blogiečiai.
Centrinės Afrikos Respublika, kurios „imperatorius“ Bokassa kažkada pagarsėjo kanibalizmu, vis labiau klimpsta į Somalio scenarijų – valstybė be jokios aiškios valdžios. Islamiškos grupuotės, kurias remia tikėjimo broliai Čade ir Sudane, bandė pakeisti prezidentą Bozize‘ą savo statytiniu Djotodia (vardų atsiminti nebūtina), tačiau dabar kovoja prieš jį patį, tiksliau sakant, kovoja vieni prieš kitus. Kadangi saugoma valstybės siena jau nebegalioja, šis gentinis karas vyksta ir formalioje kaimyninių valstybių teritorijoje.
Hondūras pirmauja pasaulyje pagal žmogžudysčių skaičių. 2013 m. čia 100 tūkst. gyventojų teko 80 žmogžudysčių (Lietuvoje mažiau kaip 7), demokratinės institucijos sunkiai valdo situaciją, policija korumpuota, dažnai talkinanti nusikaltėliams ir narkomafijai, kuri kontroliuoja kai kuriuos jūrų ir oro uostus. Taip kur kas lengviau nei pagal įstatymus. Gal jau senieji gerieji demokratijos rinkos ekonomikos ir žmogaus teisių įstatymai nebereikalingi?
