Šalies aukštųjų mokyklų studentai skundžiasi auditorijose dažnai arba visai nesulaukią dėstytojų, arba šie vėluoją į paskaitas, arba nekompetentingai joms pasiruošią. Universitetų atstovai neneigia esant tokių „nepavyzdingų“ dėstytojų, tačiau su jais dažniausiai užtenka draugiškai pasikalbėti ir taikiai išspręsti problemą.
Pasak Lietuvos studentų sąjungos (LSS) viceprezidento komunikacijai Dainiaus Dikšaičio, LLS dažniau sulaukia žodinių studentų skundų negu rimtų raštiškų pareiškimų. Studentai skundžiasi, jog universitete, kolegijoje nustatytu laiku nevyksta užsiėmimai, dėstytojai vėluoja į juos ar neskiria pakankamo dėmesio savo dalykui. LSS teigimu, studentai skundžiasi, kad jie moka už paslaugą, tačiau kokybiškų paslaugų negauna.
„Skundų gauname nuolat ir girdime tiesiogiai“, – sakė D. Dikšaitis.
Lietuvos studentų atstovybių sąjungos (LSAS) prezidentė Indrė Vareikytė Eltai sakė, kad daugiau sulaukiama studijuojančių valstybės finansuojamose vietose studentų skundų nei iš studijuojančiųjų savo lėšomis. „Visą kainą mokantys nėra aktyvesni už tuos, kurie nemoka už mokslą“, – sakė I. Vareikytė.
Pasak studentų sąjungų prezidentų, pagrindinė paskaitų praleidimo priežastis yra ta, kad dėstytojas yra „laisvasis migrantas“, dažnai dėl mažo atlyginimo priverstas dirbti keliose vietose ir dėl to nespėjantis laiku atvykti į paskaitas. Be to, aukštųjų mokyklų administracija neturi galimybės informuoti apie pasikeitimus. „Informuoti apie įvykusius pasikeitimus sudėtinga. Tik keletas universitetų turi duomenų bazę. Problema yra ta, kad trūksta administracijos komunikacijos su studentais“, – sakė D. Dikšaitis.
„Negalima sakyti, kad dėstytojai tai daro piktybiškai. Neabejoju, kad kiekvienoje studijų kryptyje yra sąžiningų, atsakingų žmonių. Visur yra visokių. Vienas gali miegoti per paskaitas,o kitas priverčia studentus ant pirštų galiukų ruoštis“, – sakė D. Dikšaitis.
Pasak giliausias tradicijas turinčios ir seniausios šalies aukštosios mokyklos, Vilniaus universiteto, Akademinės etikos komisijos pirmininko pavaduotojos Nijolės Lomanienės, universitete pasitaiko tokių problemų, bet jas turi spręsti fakulteto administracija.
„Esu linkusi manyti, kad studentai skundžiasi, fakultetuose tokių skundų yra, bet jie keliauja pas dekaną administracine tvarka. Nevyksta paskaitos – tai pravaikšta. Tai yra viršininko sprendimo klausimas, tam etikos nereikia“, – sakė N. Lomanienė.
Pasak jos, dėstytojų vėlavimas į paskaitas ar jų praleidimas yra pravaikštos, apibrėžtos darbo įstatymuose, ir už tokius dalykus turėtų būti baudžiama administracine tvarka.
Aukštųjų mokyklų vadovai mano, kad šiuo metu tai nėra tokia aktuali problema, kokia, tarkime, buvo prieš kelerius metus.
„Dėstytojai gana intelektualūs žmonės. Išsilavinimas įpareigoja juos būti atsakingus“, – sakė Vytauto Didžiojo universiteto akademinių reikalų tarnybos direktorė Laima Sajienė.
Kauno technologijos universiteto studijų prorektorius Pranas Žiliukas pažymėjo, kad jo vadovaujamoje aukštojoje mokykloje tokių skundų pasitaiko labai retai, ir dažniausiai jie būna tik žodiniai.
„Gink, Dieve, nėra dažni dalykai, nėra bloga situacija. Katedrų vedėjai seka darbuotojų darbą. Jei dėstytojas negali atvykti į paskaitą, jis pavaduojamas. Taip pat galime pasigirti, kad turime vos ne geriausią informacinę sistemą“, – kalbėjo P. Žiliukas.
Aukštųjų mokyklų administracijų ir studentų interesus ginančių sąjungų teigimu, sulaukus skundo apie dėstytojų pravaikštas, neatsakingą požiūrį į darbą pirmiausia bandoma pasikalbėti su juo pačiu ir geranoriškai spręsti problemą – drausminti, paskatinti. Dažname universitete dėstytojų darbui vertinti studentams pateikiamos anoniminės anketos. Jei nepadeda ir šios priemonės, kreipiamasi į dekaną, rektorių, kuris priima galutinį sprendimą.
Studentas gali bandyti ir teisiškai įrodyti, kad nesilaikoma studijų sutarties. Jis gali siekti išsireikalauti žalos atlyginimo, nors praktikoje tokių atvejų dar nėra pasitaikę.
