Netrukus šalies vidurinėse mokyklose nuskambės paskutinis skambutis, o dar po poros mėnesių šalies aukštųjų mokyklų duris pravers „šviežiai iškepti“ studentai. Pasibaigus valstybiniams brandos egzaminams būsimieji studentai turės vos keletą dienų rimtai pasvarstyti, kokias studijas pasirinks, deja, pastebima tendencija, kad dalis jaunuolių savo stojimą į aukštąsias mokyklas „motyvuoja“ argumentais „nes visi kažkur stoja“ arba „nes tėvai taip nori“.
Savo galimybės vertina objektyviai
Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti prezidentas Pranas Žiliukas, paklaustas, kas lemia jaunų žmonių sprendimą dėl būsimų studijų, kalbėjo: „Artimųjų spaudimas būtų tik vienas iš studijų pasirinkimą lemiančių veiksnių, bet kiek jis svarbus ir kurioje vietoje atsidurtų po asmeninio žmogaus pasirinkimo – sunku pasakyti. Šiais laikais žodis „spaudimas“ jaunam žmogui kuo mažiau, tuo labiau tinka. Jaunuoliai – savarankiški, ambicingi, tad pirmoje vietoje atsiduria asmeniniai motyvai, savo gabumų vidinė samprata.“
Pašnekovo teigimu, matyti, kad jauni žmonės gana objektyviai įvertina savo galimybes: „Iš prašymų pateikimo ir vėliau atliekamo jų kooreagavimo matome, kad jauni žmonės gana realistiškai vertina savo galimybes. Pasirinkimą lemia tai, kaip pasiseka išlaikyti egzaminus, kokius metinius įvertinimus pavyksta gauti. Žinoma, įtakos studijų pasirinkimui turi ir kolegų, draugų pavyzdžiai ir tėvų norai.“
Vyresni studentai labiau motyvuoti
P. Žiliuko teigimu, jauni žmonės, kurie renkasi studijas Lietuvos aukštosiose mokyklose, yra motyvuoti, tai galima spręsti ir pagal tai, kokie pageidavimai įrašomi stojimo prašyme: „Gal kai kam gali atrodyti, kad toks didelis galimų specialybių skaičius nereikalingas, bet dažniausiai visi pageidavimai būna susiję su viena studijų sritimi, o prašymo eilutės tik žymi aukštąją mokyklą, kurioje jaunuolis studijuos. Daugiau kaip pusė stojančiųjų savo prašymus pildo labai kryptingai.“
Specialisto teigimo, tvirtai savo apsisprendimą žinantys būsimieji studentai iš viso kartais prašymo lape pažymi vos vieną ar dvi specialybes.
Apie tai, kaip reikėtų vertinti tendeciją, kad Lietuvoje po mokyklos baigimo abiturientai masiškai plūsta į universitetus, pašnekovas sakė: „Vakaruose jauni žmonės dažnai po mokyklos baigimo padaro pertrauką ir per tą laiką įgauna darbinės patirties, praktikos, labai dažnai net tokiose išsivysčiusiose šalyse kaip Šveicarja, jaunuoliai pirmiausia įgija profesiją – stoja į profesinę mokyklą ir tik vėliau priima sprendimą dėl studijų universitete. Tokiu atveju prieš stodamas žmogus jau turi profesiją ir atitinkamą mokymosi motyvaciją.“
Po kelerių metų grįžtama į auditorijas
P. Žiliukas atkreipė dėmesį į tai, kad doktorantūros studijas Lietuvoje renkasi labai jauni žmonės, vos baigę magistro studijas. „Vakaruose po magistrantūros dažniausiai kurį laiką žmogus dirba pagal savo turimą specialybę ir tik po to kryptingai pasirenka tolesnį kelią.
„Jauni žmonės turi tam tikro naivumo, ko negalima pasakyti apie tuos, kurie studijuoja būdami truputį vyresni. To pavyzdys žmonės, kurie įgiję vieno aukštojo mokslo diplomą, po kelių metų grįžta į kitos specialybės studijų pirmąjį kursą. Gyvenime tokie dalykai nepagerina turimos specialybės kokybės, bet sugaišina metus“, – kalbėjo P. Žiliukas.
Kur stoti, pirštu parodo tėvai?
Lietuvos studentų sąjungos vadovas Dainius Dikšaitis, paklaustas, ar tiesa, kad dažnai jauni žmonės praveria aukštųjų mokyklų duris ne kupini noro įgyti žinių, bet dėl to, kad studijuotų bet ką, tik būtinai universitete, nes juos ragina tėvai, sakė: „Lietuvoje atlikta keletas tyrimų, susijusių su šia tema. Neseniai mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras prie Švietimo ir mokslo ministerijos, atliko pirmakursių apklausą, kuri atskleidė, kad didžioji dalis panorusių studijuoti aukštosiose mokykloje, studijas renkasi ne pagal tai, ką jie patys gyvenime nori veikti, o pagal tai, ką jiems studijuoti nurodo tėvai, giminės.“
Pasak pašnekovo, tokia tendecija labai akivaizdi jau keletą metų: „Iš tiesų yra problema dėl stojančiųjų į aukštąsias mokyklas jaunuolių susieorientavimo. Tėvai savo argumetus išsako gana skirtingai: vieni norėtų, kad jų vaikai rinktųsi tas studijas, kurias yra baigę patys tėvai, kiti atsižvelgia į giminių nuomonę, ir, jeigu giminėje yra daug medikų, norima, kad šias studijas jaunas žmogus pasirinktų. Jaunimas Lietuvoje studijas renkasi ne pagal tai, ką tos studijos gali duoti, bet eina mokytis ten, kur tėvai baksteli pirštu.“
Studijos – „drenažo“ sistema?
Pašnekovas neslėpė, kad dažnai stojimas vyksta pasikliaujant „bandos instinktu“: „Į tas specialybes, kurios yra „ant bangos“ – ekonomiką, teisę - jauni žmonės stoja per daug nesusimąstydami, ką veiks iš tikrųjų. Tik pastudijavę metus ar dvejus supranta, kad sėdi ne savo rogėse.“
Pasak D. Dikšaičio, jau prieš porą metų buvo atkreiptas dėmesys į „drenažo sistemą“, kai po vidurinės iš karto puolama studijuoti bakalauro studijų pakopoje, o po šios iš karto keliaujama į magistrantūrą. „Pabaigę mokyklas jauni žmonės jaučia socialinį spaudimą ir tėvų įpareigojimą iš karto stoti į aukštąją mokyklą. Ši tendencija nebūtinai yra gera. Pastaruoju metu su šia problema aktyviai bando kovoti estai ir jų šalyje iš karto po mokyklos baigimo stojančių jaunuolių skaičius sumažėjo.“
Pašnekovo teigimu, Estija nėra vienintelė šalis, kuri ėmėsi priemonių: „Moksleiviams dar mokykloje reikia konsultacijų karjeros planavimo klausimais, reikia padėti jauniems žmonėms suvokti, ko jie nori iš gyvenimo. Lietuvoje šiuoje strityje veiksmai labai vangūs.“
Nereikia bijoti klausti
Į klausimą, ką patartų jauniems žmonėms, kurie jaučia spaudimą dėl būsimos specialybės, pašnekovas sakė: „Patarčiau labai atsakingai galvoti savo galva, nes tai jų gyvenimas, jų ateitis ir atsakomybė. Juk, kad ir kaip tėvai mylėtų savo vaikus, jie negali už juos padaryti visko. Jaunas žmogus turi domėtis studijomis – susirinkti visą įmanomą informaciją, atsakyti sau į visus rūpimus klausimus, dažnai labai pravartu pasikalbėti su jau studijuojančiais žmonėmis - jie pateiks gana objektyvios informacijos apie studijų privalumus ir trūkumus.
Pašnekovo teigimu, būsimi studentai neturėtų bijoti užsukti ir į aukštųjų mokyklų studentų atstovybes.
Psichologė: tėvai turėtų vaikų sprendimą gerbti
Psichologė Laura Bratikaitė, kalbėdama apie dažnai šeimai sudėtingą laikotarpį, kai vyksta brandos egzaminai, o paskui jauni žmonės renkasi profesijas, sakė: „Mokyklos baigimas ir ruošimasis stojimui yra tam tikras pereinamasis periodas. Mokyklos baigimas ir tolimesnio kelio rinkimasis yra labai svarbus dėl to, kad tai pirmasis savarankiškas sprendimas jauno žmogaus gyvenime, kuris turės didelės įtakos jo ateičiai. Kai sprendimą priima keletas žmonių, atsakomybė pasidalijama, o kai priima vienas žmogus – atsakomybė tenka vienam. Jaunam žmogui mokymasis priimti sprendimus ir atsakomybę už juos yra labai svarbus ir reikalingas. Tėvai, kurie net ir tokiu momentu negali nustoti daryti savo vaikams įtakos, užkerta jiems galimybę vystytis, kaip savarankiškoms asmenybėms. Vaikai, kurie neišmoksta patys priimti sprendimų, vėliau tampa tarsi gležni pomidorų stiebeliai, kurie ateityje negali augti be kuolelio“.
Pašnekovės teigimu, dabar, kai egzaminų sesija įpusėjo, tėvai tikrai neturėtų perkalbinėti savo vaikų dėl būsimo sprendimo renkantis studijas ir nesiekti, kad nuomonė būtų pakeista: „Nereikia stengtis atvesti vaiko į protą, dabar jau ne tas laikas. Bet koks bandymas pakeisti jauno žmogaus sprendimą jam sukelia papildomą stresą. Jauni žmonės ir taip retai kada būna tikri dėl savo priimto sprendimo, tad tėvai turėtų savo vaikų nuomonę gerbti ir palaikyti juos šiuo laikotarpiu.“
Į klausimą, kodėl jauni žmonės dažnai į aukštąsias mokyklas stoja ne dėl noro studijuoti, o tik dėl to, kad taip daro kiti ir vengiama savo sprendimu išsiskirti, psichologė sakė: „Tai noras atitikti socialines normas. Tai normalus reiškinys, kuris rodo adekvatų jaunų žmonių požiūrį ir norą būti konkurencingais toje aplinkoje, kurioje jie auga ir gyvena. Žinoma, tai susiję ir su tėvų lūkesčių pateisinimu, jie skatina mokytis toliau ir taip užsitikrinti geresnę ateitį. Būna atvejų, kai tėvai tikisi savo svajones turėti vieną ar kitą profesiją realizuoti per vaikus. Dažnai tėvai pastebi, kokios specialybės itin perspektyvios ir gali užtikrinti saugesnę ateitį, todėl bando jaunuolį skatinti rinktis būtent tokią profesiją.“
