Studentų nuomonę apie mitingus ir demonstracijas išgirdome pirmojoje straipsnio dalyje. O šioje, antrojoje, galite susipažinti su studentams atstovaujančios organizacijos – Lietuvos studentų sąjungos – prezidento Dainiaus Dikšaičio pozicija.
Ar esate dalyvavęs kokiame nors mitinge, demonstracijoje? Jei taip, tai kokiame ir koks pagrindinis klausimas jame buvo iškeltas? Ar mitingo organizatoriai buvo studentų organizacija?
Esu dalyvavęs protesto akcijoje, kuri buvo skirta paraginti Seimą bei Vyriausybę kuo greičiau priimti Aukštojo mokslo plėtros planą. Tai buvo dokumentas, kurį Vyriausybė svarstė labai ilgai, o jis buvo svarbus tuo, kad nubrėžtų viziją, tikslus ir uždavinius, kaip Lietuvoje Aukštasis mokslas galėtų atrodyti, pavyzdžiui, po dešimties metų. Toje akcijoje dalyvavau kartu su Lietuvos studentų sąjunga. Tuo metu buvau savanoris šioje organizacijoje. Mums pavyko atkreipti dėmesį tiek Vyriausybės, tiek Seimo ir Aukštojo mokslo plėtros planas dar vadovaujant, amžiną atilsį, Algirdui Mykolui Brazauskui buvo patvirtintas, nors iki tol dėl jo buvo diskutuota apie penketą metų. Taip pat esu dalyvavęs įvairiuose inscenizuotose, teatralizuotose akcijose. Tačiau niekada nedalyvavau ir niekada nenorėčiau dalyvauti, tokioje protesto akcijoje, kuri būtų paremta smurtu, prievarta, fizinės jėgos panaudojimu ir aplinkos bei turto niokojimu. Todėl pats esu prieš tokias akcijas ir neraginu kitų žmonių nei dalyvauti, nei organizuoti jas, nes tikiu, kad blogiu prieš blogį nenugalėsi.
Ar manote, kad mitingai ir demonstracijos yra efektyvios priemonės studentams išreikšti savo poziciją ar nesutikimą tam tikru klausimu?
Aš manau, kad mitingai, demonstracijos turėtų būti paskutinės vilties priemonė. Tačiau dažnai tenka pastebėti, kad kai kurie žmonės linkę iš karto mestis į kovą, iškart traukt pagalius, laužtuvus, kitus daiktus ir rėkti. Tokie dalykai dažniausiai primena ne ką kitą, o nevaldomos bandos, minios emocijas. Kalbėti apie bendrystę tarp proto ir jausmų tokiose situacijose nebegalima. Taigi, aš manyčiau, jog dažniausiai tokios nepamatuotos, neapsvarstytos, neproporcingos priemonės yra tiesiog neatsakingos ir dažniausiai neatnešančios rezultatų. Gali būti, jog tokių protestų, mitingų organizatoriai turi labai gerus ketinimus, bet vien dėl to, kad pasirenka netinkamas priemones, jie pasiekia priešingą rezultatą.
Jūsų nuomone, kodėl Lietuvoje studentai bei studentų organizacijos nėra aktyvūs mitingų organizatoriai bei dalyviai?
Aš tikiu, kad jie nėra aktyvūs mitingų bei protestų organizatoriai dėl viso to, ką aš pasakiau prieš tai. Tačiau studentų nedalyvavimas mitinguose dar nereiškia, kad studentai yra pasyvūs. Lapkričio 16 d. LSS inicijuota protesto akcija, kurios metu per mažiau nei penkias valandas Kauno, Klaipėdos bei Vilniaus aukštosiose mokyklose buvo surinkta virš penkių tūkstančių studentų pasirašytų laiškų. Ir visi tie laiškai buvo masiškai siunčiami valdžios institucijoms faksu. Tokiu būdu buvo paralyžiuotas šių institucijų darbas. Ši akcija parodė, jog per rekordiškai trumpą laiką dėl bendro tikslo Lietuvos studentai gali susivienyti ir yra aktyvūs reikšdami savo pilietinę poziciją. Nereikėjo daužyti langų, nereikėjo eiti į gatves ir rėkauti, klykauti. Užteko parašyti protingą laišką, panaudoti protingą ir tinkamą priemonę ir, kaip bebūtų, Vyriausybė išgirdo klausimą, dėl kurio kilo protestas, ir išbraukė iš trečiadienio posėdžio dienotvarkės. Dabar Vyriausybė inicijuoja diskusiją, kaip vis dėlto išspręsti šią problemą taip, jog studentai nenukentėtų. Tai štai jums pavyzdys, kaip jauni, mąstantys, išsilavinę, pilietiškai aktyvūs žmonės gali išreikšti savo protestą ir pasiekti juos tenkinančių rezultatų.
Kaip jūs manote, kokiais būdais studentams yra geriausia ir efektyviausia išreikšti savo problemas, pasiūlymus?
Tai pirmiausia dialogu ir pokalbiu. Jei nepasiteisina šios priemonės, galima galvoti apie įspėjamąsias, taikias priemones. Tarkim, ir mūsų lapkričio 16 d. akcija ir yra įspėjamoji, taiki protesto forma. Turint fantazijos, tokių priemonių galima sugalvoti labai daug. Galima uždegti žvakutę ir tam tikrus sprendimus pagerbti tylos minute. Tereikia fantazijos. O studentai fantazijos turi tikrai daug. Bet, jeigu valdžia išvis nekreipia dėmesio į studentus bei jų pasiūlymus, tada nebelieka kito kelio, kaip imtis radikalesnių protesto formų. Bet mes juk gyvename demokratinėje, teisinėje valstybėje ir galvoju, kad turi būti nepaprastai trumparegė bei kvaila valdžia, jeigu ji pati norėtų išprovokuoti tokį studentų elgesį.
Ar pats esate kada bandęs kelti tam tikras problemas dėl studijų, studijų tvarkos bei kitų problemų, susijusių su studentais? Jei taip, tai kokiomis priemonėmis ir kur kreipėtės?
Taip atsitiko, kad aš gana anksti prisidėjau prie studentų savivaldos veiklos. Vilniaus universitete nuo pirmo kurso įsitraukiau į Teisės fakulteto studentų atstovybės veiklą ir pagrindinius klausimus bandžiau spręsti per šios organizacijos veiklą. Tačiau tuo neapsiribojau ir, matydamas poreikį, galimybę, pats asmeniškai įsitraukdavau į, mano nuomone, kitas svarbias iniciatyvas, pavyzdžiui, dėl elektroninių peticijų, parašų rinkimo akcijas. Galų gale, dalyvavau bei organizavau akcijas, kuriomis siekiama atkreipti visuomenės dėmesį. Niekada neužmiršiu, kaip pirmame kurse pasiėmęs armoniką kartu su draugais keliavau per Vilniaus troleibusus ir taip mes raginome visuomenę domėtis jų teisėmis bei skaityti Konstituciją.
Kokias būdais LSS stengiasi atkreipti valdžios dėmesį į studentų problemas, pasiūlymus?
Pirmiausia, tai yra kasdienis darbas – atkreipti valdžios dėmesį. Siekiame kartu su Vyriausybe ieškoti sprendimo, kuris galėtų pagerinti studentų padėtį Lietuvoje. O būdus mes naudojame įprastus demokratinei ir teisinei valstybei. Mes diskutuojame organizacijos viduje, atliekame įvairiausius tyrimus, studentų apklausas, siekiame išgirsti jų nuomonę. Apie mūsų pastebėtas problemas, pasiūlymus mes informuojame valdžios institucijas raštu. Į tuos siūlymus yra dažnai atsižvelgiama, bet kartais ir ne. Kai yra atsižvelgiama, paprastai yra sudaromos darbo grupės, į kuriais mes esame kviečiami kaip studentų atstovai. Tose darbo grupėse dirbame kartu su valdžios atstovais ir ieškome bendrų sprendimų. Tais atvejais, kai į mūsų nuomonė nėra atsižvelgiama, mes ieškome kitų būdų. Buriam studentus akcijoms, bandome išreikšti savo nuomonę pasitelkdami žiniasklaidą, kitas visuomenines organizacijas ar rengiame, siekdami tam tikro pozityvaus spaudimo, susibūrimus. Visi šie būdai yra Vakarų Europos šalyse seniai žinomi.
Ar Vyriausybė dažnai klausia studentų organizacijų nuomonės?
Na, dėl Aukštojo mokslo reformos, Aukštojo mokslo studijų įstatymo įgyvendinimo vien per praeitus metus turbūt tiek teisės aktų buvo derinta su LSS, kiek anksčiau per kokį penketą metų nebuvo. Kitaip sakant, įstatymų kūrimo procese mes pradedame dalyvauti kaip socialiniai partneriai ir tai yra labai pažangus dalykas. Į tą procesą mes esame tikrai įtraukti ir meluočiau, jei sakyčiau, kad yra priešingai. Be abejo, kyla klausimas: koks iš to rezultatas? Aišku, rezultatas nėra visada toks, kokio mes norim, nes mes nesame vieninteliai su kuriais Seimas, Vyriausybė bei Švietimo ir mokslo ministerija privalo šnekėtis. Valdžios institucijos privalo šnekėtis su visais, kurie dalyvauja Aukštajame moksle – universitetų rektoriais ir kolegijų direktoriais, studentų atstovais, darbuotojų profsąjungomis. Vyriausybės uždavinys yra daug sunkesnis negu mūsų, nes mums užtenka išreikšti studentų poziciją, o valdžios atstovams tenka suderinti visų pozicijas ir pateikti bendrą visiems tinkantį sprendimą. Šitos misijos aš jiems nepavydžiu.
Ar dabartiniai studentų organizacijų ir vyriausybės santykiai jus tenkina?
Aš pavadinčiau juos konstruktyvaus dialogo santykiais. Pats studentų sąjungoje veikiu jau bemaž šeštus metus, tai iš tiesų gal ir anksti džiaugtis, nes dar yra neišspręstų klausimų. Bet su šiuo metu esančia Vyriausybe santykiai yra bene rezultatyviausi. Gal tie santykiai pagerėjo, nes šioje koalicijoje veikia labai skirtingų ideologijų partijų. Kas galėjo sapnuoti, kad į vieną krūvą susibėgs liberalai ir konservatoriai – dvi visiškai priešingos politinės srovės. O ką reiškia, kai turi du kraštutinumus? Tai reiškia, jog turi ieškoti aukso vidurio. Taigi, šioje situacijoje jie yra priversti klausti, ką galvoja studentai, kitų interesų grupių žmonės. Todėl tokia situacija yra mums palanki ir siekiame ja rezultatyviai pasinaudoti studentų labui.
