Ko gero, daugeliui studentiškas gyvenimas asocijuojasi su vakarėlių maratonu, bemiegėmis naktimis ir alumi. Taip, tai neatsiejama studento gyvenimo dalis, bet yra ir kita medalio pusė: dideli reikalavimai, sesija ir pastangos išlikti savo vietoje, kad ji neatitektų kam nors kitam. Bet ar šitie du kardinaliai besiskiriantys dalykai suderinami tarpusavyje? Ir kodėl verta pabandyti juos suderinti? – klausia jaunimogidas.lt.
Kraštutinumas Nr. 1: nesibaigiančios linksmybės
Nemažai daliai studentų įstojimas į aukštąją mokyklą yra visiškai naujas gyvenimas: nauja gyvenamoji vieta, nauji pažįstami ir draugai, visiška laisvė ir savarankiškumas. O juk taip nelengva atsispirti pagundoms, juo labiau, kad didžiuosiuose miestuose yra begalė galimybių smagiai praleisti laiką, o ir niekas nekontroliuoja, kada išeini ir kada sugrįši. Pasitaiko, kad begalinės linksmybės taip įtraukia, jog nebeprisimeni, kada paskutinį kartą buvai paskaitose ir neturi už ką nusipirkti maisto. „Juk negaliu visą laiką kalti ir dėl to pradanginti pačius smagiausius savo gyvenimo metus“ – gimsta pasiteisinimas. „Sesija dar toli, o ir jos datą iš anksto žinosiu, tad puikiai suspėsiu pasiruošti ir viską išmokti.“ Tuomet kyla klausimas: kokiu tikslu įstojai į aukštąją mokyklą? Jeigu dar nesi pasiruošęs savarankiškam gyvenimui ar tiesiog nenori įsipareigoti, tęsti mokslus galima ir vėliau, kai jau būsi daug ką išbandęs ir linksmybės neužgoš mokslų.
Kraštutinumas Nr. 2: mokslas ir tik mokslas
Pildydamas stojimo prašymą, tikriausiai kiekvienas susimąsto apie tai, jog pagrindinis dalykas įstojus į nurodytą vietą bus mokslas. Mokytis tikrai teks, ir daug. Begalė skaitinių, kuriais teks apsikarstyti, ne mažiau naktų, kai reikės sėdėti prie knygų ir skubėti pabaigti praktines užduotis. „Jeigu įstojau čia, tai privalau mokytis. Negaliu praleidinėti paskaitų dėl kažkokių nesąmonių“ – tipinė paties sąžiningiausio studento frazė. Juo labiau, kad nuolatos reikia konkuruoti su kitais studentais dėl savo vietos, kitaip būsi perkeltas į mokamą vietą, arba – blogiausiu atveju – apskritai pašalintas iš įstaigos. Vis dėlto, jeigu vieną kitą kartą neperskaitysi kažkokio straipsnio ar nepabaigsi praktinės užduoties, kuri yra tikrinama bendrai su grupe, pasaulis nesugrius. Juk besigilindamas į kiekvieną dėstytojo patikėtą papildomą užduotį, gali bereikalingai iššvaistyti laiką, kurį galėtumei skirti kitiems dalykams ir, pagaliau, sau. Juk jaunystės, palaidotos kažkur tarp storų knygų, nesugrąžinsi.
Kompromisas
Taigi, kaip pasiekti harmoniją? Visų pirma, reikia sudėlioti prioritetus: ar tau reikia tik diplomo tėvams nuraminti, ar iš tikrųjų nori kažko išmokti, kad vėliau gyvenime galėtum tai pritaikyti. Visų antra, laikui bėgant (beje, paprastai tai įvyksta jau po mėnesio-dviejų) išmokstama atskirti „svarbu“ nuo „nebūtina arba visai nesvarbu“. Tuomet atskiri, kokie dalykai tau yra iš tikrųjų įdomūs ir privalomi, o į kuriuos galima sau leisti ypatingi nesigilinti ir išmokti tik tiek, kad gautum patenkinamą pažymį. Tada viskas taps kur kas paprasčiau ir bus žymiai lengviau paskirstyti darbus ir susiplanuoti laiką. Savo ruožtu bus derinamas ir mokslas, ir visa, ką viliojančiai siūlo studentui miestai ir miesteliai. Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti paprasta, bet iš tikrųjų perprasti tą sistemą reikia ir laiko, ir tvirto apsisprendimo bei pastangų. Bet ar yra kažkoks kitas būdas padaryti taip, kad būdamas jaunas, protingas, kartais nerūpestingas ir tuo pačiu rimtai nusiteikęs, gautum viską viename ir nepraleistum nieko, kas studentui yra taip svarbu?
