Amerikos Prezidentas Barack'as Obama prieš dvejus metus gegužės mėnesį Prahoje iškėlė savo įsivaizduojamą mintį apie pasaulį be branduolinių ginklų. Lygiai prieš metus, tame pačiame mieste buvo pasirašyta strateginė ginklų sutartis tarp Rusijos ir JAV. Šiandien pasaulinė palaikymo banga dėl branduolinių ginklų uždraudimo (kitaip vadinamo „branduoliniu nuliu“) paverčiama į debatus apie branduolinį atgrasymą.
Iš tiesų, keturi Amerikos strategai – Henry Kissinger, George Shultz, William Perry, ir Sam Nunn – kurie pirmieji tai pavadino „branduoliniu nuliu“ – dalinai traukiasi atgal, ir bemaž skelbia pabaigą „abipusiai užtikrintos destrukcijos" doktrinai.
Deja, jų pasiūlymai tam, kad tai įgyvendintų, dar nėra aiškūs. Vienintelis konkretus pasiūlymas yra Rusijos ir JAV taktinių branduolinių ginklų kiekio mažinimas. Nors taktiniai ginklai nėra didelis pavojus, Rusija net nesvarsto šios arsenalo dalies sumažinimu. Šie ginklai – tarsi atsvara NATO vyravimui Šaltojo karo metu, be to, Rusija šiuos ginklus traktuoja kaip apsisaugojimą prieš pranašesnę Kiniją.
Branduolinio ginklo turėjimas sėkmingai „veikė“ dešimtmečiais: beprecedentinis geostrateginis Šaltasis karas niekada nevirto atvira tarpusavio kova. Branduolinių ginklų egzistavimas taip pat sustabdė įprastinių ginklų varžybas.
Svarbiausia branduolinio ginklo funkcija Šaltojo karo metu (nors ir mažai tuomet apie tai buvo kalbėta) – savęs sulaikymas. Žinoma, kiekviena pusė laikė save taikia ir niekada nebūtų pripažinusi, kad jai reikia susilaikyti, bet mintis, kad bet koks konfliktas gali peraugti į branduolinę konfrontaciją, ne vieną kartą sustabdė šalis nuo neapgalvotų ir skubių poelgių.
Branduolinis atgrasymas ir „abipusiai užtikrinta destrukcija“ būtų gera idėja, jei visa žmonija bei šalys taptų tokie idealūs ir humaniški, kad daugiau nebereikėtų „savęs sulaikymo“. Bet, deja, mes nesame tokie, ir branduoliniai ginklai kaip gyvavo, taip ir gyvuos, o jų naudojimas bus toks siaubingas, kad savo elgesiu atitinkamai prie to prisitaikysime. Galbūt, todėl ir neturime rimtos baimės dėl trečiojo pasaulio karo, tačiau greiti globaliniai pokyčiai kuria sąlygas tam, kad šį karą sukeltų.
Galų gale, branduolinio ginklo turėjimas, net jeigu ir „nutaikytas viena prieš kitą“, nepaverčia šalių priešėmis. Rusijos ir Kinijos strategai mano, kad dalis jų branduolinio potencialo gali būti nukreipta į kitą pusę, bet tai negadina puikių dvišalių santykių, priešingai, net gerina juos. Rusija, turėdama branduolinį pranašumą, neturi rimtų nuogąstavimų dėl Kinijos kariuomenės augimo.
Taigi, galima teigti, kad branduolinis ginklas padeda sukurti normalius kaimyninių šalių santykius. Rusija ir JAV turėtų kurti tokius santykius, kokie dabar yra tarp Rusijos ir Kinijos, Rusijos ir Prancūzijos arba JAV bei Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės.
Ginkluotės mažinimas taip pat gali būti naudingas gerinant tarpusavio santykius, bet „ginklų kontrolės“ derybos remiasi jėgų pusiausvyra, kuri yra puikus būdas atgaivinti konfrontacinę ir militaristinę mąstymo sampratą.
Nors ir nėra realios grėsmės, B. Obama ir jo šalininkai yra linkę derėtis priešraketinės gynybos sistemos kūrimo klausimais. Visa Europa turi bent jau dėtis neva plėtojanti šią sistemą, kad nuramintų Ameriką ir tuos, kurie siekia atkurti pastaruosius šalies aukso amžius. O derybos dėl regioninės kooperatyvo veiklos sukūrimo gali būti naudingos užkertant kelią nuotolinėms raketoms tarp Europos kaimynių. Taip pat tai gali padėti Rusijai ir Amerikai įveikti savo seną įprotį – žiūrėti vienai į kitą kaip į priešę.
Bet svarbiausia – tinkamas bendradarbiavimas su Didžiaisiais Vidurio Rytais, užtikrinantis, kad Afganistanas nevirs dar viena grandininės reakcijos dalimi, branduolinio ginklo platinime.
Iki šiol tik JAV ir Rusija – su Kinijos, Indijos ir ES parama, – gali tikėtis išspręsti šias problemas efektyviai. Anksčiau ar vėliau bus siekiama taikos tarp izraeliečių ir palestiniečių, kurie jau įrodė, kad patys nesugeba priimti taikaus susitarimo.
Be to, Rusijai ir JAV reikia bendradarbiauti vystant naujus jūrų kelius, bei kaupiant energijos atsargas Arktyje; glaudūs santykiai ne tik su Kinija, bet ir kitomis Azijos–Ramiojo vandenyno šalimis padės plėtoti išteklių potencialą Sibire ir Tolimuosiuose Rusijos Rytuose. Rusija negali viena išvystyti šio regiono, o tai daryti tik su Kinijos pagalba būtų pernelyg pavojinga strategija.
Tačiau jei abi šalys negali pakeisti įtaraus požiūrio viena į kitą, branduoliniai ginklai ir toliau tarnaus kaip atgrasinimo priemonė. Jei mes visi negalime mąstyti ir elgtis civilizuotai – kaip iš tiesų privalėtumėm – turim būti užtikrinti, kad bent jau netapsime barbariškais.
Sergejus Karaganovas yra Pasaulio Ekonomikos ir Tarptautinių Ryšių, nacionalinių mokslinių tyrimų universiteto aukštosios ekonomikos mokyklos dekanas.
