Politiko kelias iki mero posto buvo ilgas ir ganėtinai spalvotas. Viskas prasidėjo nuo dalyvavimo studentų ir jaunimo organizacijų veikloje, nes turėjo norą keisti jaunimą ir požiūrį į jį. Vėliau, baigęs mokslus, pradėjo dirbti Alytaus kolegijoje. Iš pradžių buvo papildomo ugdymo organizatorius, vėliau karjeros centro vadovas, o dešimtmetį prabuvo kolegijos direktoriaus pavaduotoju.
„Aišku, buvau dėstytojas ir dėsčiau marketingą ir atsinaujinančią energetiką. Tų veiklų turėjau vienokių ar kitokių visada. Didžėjaudavau, buvau didžėjus. Tų veiklų gyvenime turėjau pakankamai nemažai. Vienu metu vedžiau nemažai mokymų, nes esu profesionalus lektorius.
Gaisras buvo geras pavyzdys ar tai, ko aš pats mokiau, aš pats moku pritaikyti realybėje. Aš mokiau, kaip reikia elgtis krizės atveju, ką daryti, kaip užsiimti lyderyste, kaip vadovauti. Tuo metu tiesiog reikėjo prisiimti atsakomybę ir eiti drąsiai, nors galbūt pats ir bijojai. Reikėjo eiti ir sakyti „darom“ ir kai kažkas imasi lyderiauti, tada kiti žmonės pradeda galvoti, o ką jie toje situacijoje gali padaryti geriausio“, – pasakoja jis.
Auskarai ir suvelti ragiukai – maištas
Galbūt sunku įsivaizduoti, kad mero kėdėje sėdintis vyras, kurį visada puošia kostiumai, anksčiau turėjo auskarus abejose ausyse, liežuvyje ir bamboje, o plaukai buvo sutašyti ir susukti į mažus ragelius. Dabar apie tai kalbėdamas Alytaus meras šypsosi.
„Visa tai buvo kažkokia maištavimo forma. Pankai, hiphoperiai, emo... Buvo daug žmonių, kurie turėjo tam tikrą stilių ir mąstymą. Būna amžius, kai jaunimas nori išsiskirti, būti kitokiais. Mes tada klausėme ir visiškai kitokios muzikos, labai nemėgome rusiškos. Nepatiko popsas.
Mes buvome tokios progresyvios muzikos nešėjai, vieni draugai ją kūrė, o kiti ją grojome. Taip atsitiko, kad pradėjome groti vakarėliuose. Per tuos vakarėlius lipome į sceną ir tapdavome matomais žmonėmis, visi žiūrėdavo, ką darai, klausydavo, ką leidi“, – prisimena N. Cesiulis.
Groti muziką sekėsi taip gerai, kad galėjo iš to užsidirbti ir su draugais tapo itin geidžiamais visų vakarėlių svečiais. Politikas šypteli, kad laikotarpis, kai norėjosi išsiskirti užsitęsė ir auskarai pabuvo ilgiau.
„Pradėjau atstovauti studentus ir man vis dažniau reikėdavo važiuoti į visokias ministerijas, Seimą. Atvažiuodavau susivėlęs, su ragiukais, barzdele ir auskarais. Seniau nebuvo įprasta atrodyti kažkaip panašiai ir nors kalbėdavau protingai, tačiau vis tiek į mane žvelgdavo kreivai.
Kai pradėjau dirbti kolegijoje ir vienyti studentus, jau buvo praėjusi visa ta jaunystės banga ir atsirado kiti poreikiai: jau nesinorėjo išsiskirti, galėjau daryti ką noriu ir lipau laipteliu aukštyn. Viskas galiausiai išnyko“, – pasakoja meras.
Dabar N. Cesiulio dienotvarkė itin įtempta. Kasdien su juo susitikti ir pasikalbėti apie savo problemas nori daugybė žmonių. Kartais jam atrodo, kad paroje neužtenka valandų. Apie didžiausią mero silpnybę, laiką šeimai ir ateities planu pokalbis su naujienų portalu tv3.lt.
Esate prisipažinęs, kad su vienu sunkumu susiduriate beveik kasdien. Tai – kėlimasis anksti ryte. Kaip ir kada prasideda Jūsų diena?
Sudėtinga man ryte keltis, sudėtinga (juokiasi). Man vėliu paros metu labai gerai dirbasi. Pavyzdžiui, aš galiu skaityti knygą pirmą valandą nakties ir peržiūrinėti planus ar laiškus, nes man yra gerai. Ryte keltis sudėtinga, bet keliuosi, nes žinau, kad reikia ir niekas nelaukia.
Atsikeliu, kai telefonas dažniausiai jau neberodo, kad galima atidėti, o rodo, kad signalą jau reikia išjungti. Tai tris kartus išjungiu ir žinau, kad jeigu ir ketvirtą kartą išjungsiu jau vėluosiu į darbą.
Jau diena tampa man per trumpa, mažėja sporto, mažėja užsienio kalbos kursai, kuriuos lankiau 13 metų. Tiesiog jau turi kažko atsisakyti, kad turėtume laimingą miestą.
O kaip atrodo įprasta miesto mero diena? Ar tai iš tiesų tik kalno dokumentų tvarkymas?
Iš viso nėra tokio dalyko, kaip įprastinė mero diena. Daugelis įsivaizduoja, kad ateini 8 valandą ryte ir 17 valandą eini namo, tai taip nėra. Niekada nebuvo tokios pačios dienos šiame darbe, kiekviena iš jų buvo kitokia.
Kiekvieną dieną mieste kažkas vyksta. Nežinau kitur galbūt kitaip, bet mūsų mieste daugybė renginių. Reikia ir apsitarti posėdyje, pasižiūrėti, kas yra padaryta, o kas ne. Žmonės ateina pas mane aptarti darbus. Būna įvairių susitikimų, išvykų į Vilnių ar Kauną, reikia derėtis, priimti biudžetą. Dabar buvo laikotarpis, kai dvi savaites nebuvau patikrinęs elektroninio pašto, nes nebeužteko dienos laiko. Kartais būna, kad vos spėji nurinkti nuo stalo dokumentus ir jau iš karto atsiranda kiti.
Be abejo, turiu jauną šeimą, mažus vaikus, dar norisi nueiti ir į sporto klubą. Pirmadienis ir penktadienis man visada atrodo, kad net nepajuntu, kaip jie praeina.
Jūs esate politikas, tačiau žmonės jus gerbia ir mėgsta. Kaip manote, kodėl?
Reikėtų klausti žmonių, kodėl jie mane mėgsta ir kodėl išrinko mane mylimiausiu. Keista, tikrai keista, kodėl Lietuva pradėjo mylėti politikus, nes dažniausiai jie yra nemylimi. Manau, kad tai yra labai geras dalykas, nes tai yra progresyvu ir parodo jaunajai kartai, kad nuėjęs į politiką nebūtinai būsi blogas.
Prisimenu, kai mane prieš 12 metų pirmą kartą išrinko į tarybą, dar nebuvau net davęs priesaikos. Aš nuėjau į vieną susitikimą ir mane pavadino vagimi. Sakau, kad aš dar nieko nespėjau. Sako, bet vis tiek jūs visi vagys. Sakau, kad aš net rankos pakelti nespėjau. Man atsakė, kad vis tiek vogsi. Yra toks žmonių nusistatymas, tačiau dabar žmonės ten kur tamsu gali įžvelgti ir kažką šviesaus, kitokio.
Aš manau, kad svarbu atvirai kalbėti su žmonėmis. Jeigu kažkas blogai – nemuilink. Sakyk, kaip yra. Mes sakėme, kaip buvo. Mums norisi pakelti regioną, miestą, nes Lietuvoje yra ne tik Vilnius ir Kaunas. Aš noriu Alytų matyti kitokį. Žinoma, jeigu nori, gali tuos 4 metus tik panešioti gėles ir sėdėti mero kėdėje.
Ar pats dažnai sulaukiate kritikos?
Be abejo. Politikoje taip ir yra. Kritikos sulaukiu iki tol, kol nepasikalbu su žmonėmis. Man reikia nuspręsti asfaltuoti vieną ar kitą kelią. Vieno kelio kaimynai sako, kad mūsų svarbesnis, o kito – kad jų. Kitas pavyzdys, šiandien teko kalbėti apie biudžetą, kur septynios frakcijos pareiškė pasiūlymus už 7 milijonus. O mes turime tik milijoną. Dabar vis tiek kažkas bus nepatenkintas. O jeigu visiems duosi po šiek tiek vis tiek nepatiks.
Čia svarbu parodyti prioritetus. Yra kelias vedantis į 3 namus ir yra kelias vedantis į 103 namus. Tai kuris yra svarbesnis? Kai pradedi aiškinti žmonėms, kodėl priėmei tokį sprendimą, jie supranta.
Svarbiausia, niekada nereikia bijoti pasakyti, kad suklydai. Dažnai tenka matyti, kad yra teisinamasi, kad administracija suklydo, frakcija nepadarė ir visi kiti kalti, bet tik ne pats. Aš prisiimu atsakomybę ir nebijau to. Visi žino, kad jeigu mieste bus gerai, meras bus geras, o jeigu bus blogai, nesvarbu, kas priims sprendimus, tai irgi bus mero kaltė.
Aš nebijau suklysti. Esu jaunas žmogaus, mokausi. Svarbu nebijoti prisipažinti, kad nežinote ir paklausti pas tuos, kurie žino.
Tapęs mylimiausiu metų žmogumi už paramą dėkojate ne tik savo padėjėjams ir miestelėnams, bet ir žmonai Aurelijai. Kokia Jūsų meilės istorija?
Mūsų istorija prasidėjo labai elementariai – naktiniame klube. Man ji patiko iš pirmo žvilgsnio. Mes šiek tiek pabendravome, bet aš vedžiau tą renginį, tad ilgai kalbėti negalėjome. Mano kolegos dar ir grojo. Po renginio mes pradėjome bendrauti internetu. Visiškai paprasta istorija. Pasipiršau užsienyje ant jūros kranto ir dabar mes turime du gražius vaikučius Ąžuolą ir Liepą. Gyvename 7 metus kartu laimingai.
Kodėl pasirinkote tokius vardus – Ąžuolas ir Liepa?
Iš tikrųjų, mes tikėjomės, kad pirmas vaikas bus mergaitė. Turėjome numatę vardą, bet tai nebuvo nei Ąžuolas, nei Liepa. Galvojome, kad pavadinsime Barbora. Net nežinau, kodėl.
Bet gimė berniukas. Pažiūrėjome į vaiką, pamatėme, kad stiprus berniukas ir nusprendėme, kad bus Ąžuolas. O Liepa jau greta Ąžuolo. Gal dar bus Eglė ar Uosis. Pažiūrėsime. (šypteli)
Ar toks pat tvirtas esate ir savo namuose? Kas yra Jūsų šeimos galva?
Šeimoje yra daug klausimų, kur žmona kompetentingesnė už mane, pavyzdžiui, vaikų auginime. Ji žino, ko reikia. Man yra patikėta statyti namus, rūpintis technika ar kitais dalykais. Tiesiog mes pasiskirstę tam tikromis atsakomybėmis ir sritimis.
Mano sritis šiukšles išnešti. Juokauju, žinoma. Nors iš tikrųjų dažniausiai man ir tenka jas išnešti. (juokiasi) Nėra pas mus šeimos galvos. Darbe gali vadovauti, bet namuose yra vaikai, kurie lipa ant rankų.
Namuose tu nesi meras – namuose tu esi Nerijus, paprastas žmogus. Bendrauju su kaimynais. Darbe, taip – turiu atstovauti miestą. O namuose yra šeima, kur reikia priimti ir sprendimus. Būna gražių ir akimirkų, būna ir ne tokių. Nors nesipykstame, nes gal po darbų būname per daug pavargę.
Koks tėtis esate? Ar vaikams lengva palenkti Jus į savo pusę?
Tėtis yra geras tiek, kiek gali skirti laiko. Jeigu dirbčiau kitokį darbą, tikrai galėčiau savo vaikams skirti daugiau laiko. Mano atsakomybė yra didelė ir žmonės nesupranta, kad dar esi tėtis, vyras. Kartais atrodo, kad turi dirbti visą parą ir visus renginius lankyti.
Šioje vietoje mes turime ieškoti tam tikrų kompromisų. Vaikams, kiek galiu, stengiuosi duoti kuo daugiau dėmesio, nes vaikai greitai užaugs. Jiems atsiminimai iš vaikystės yra patys didžiausi: kai tėtis vežėsi motociklu, kai tėtis vežėsi grybauti, kai su tėčiu ėjo žvejoti.
Vaikai tuos dalykus labai gerai atsimena ir tai yra potyriai, kuriuos stengiuosi vaikams suteikti, bet aš manau, kad vėliau vaikai supras, kad viskas, ką darau yra ir dėl jų pačių.
Ar prieš siekdamas mero posto kalbėjotės su žmona, kad šeimai laiko gali ir šiek tiek pritrūkti?
Asmeniškai, tai žmona nepritarė, kad eičiau į merus. Sakė ne, mes pakankamai gerai gyvename, ar mums to reikia. Žmona labai nenori šeimos viešumo. Ji nenorėjo, kad būčiau meru.
Kai dirbau taryboje, jau turėjau mylimą darbą, netgi uždirbau daugiau nei dabar. Tiesiog turėjome viską, ko mums reikia. Bet vėliau ji sakė, kad žino, jog manęs nesustabdys ir palaikė mane. Tačiau, jeigu turėtų galimybę paspausti mygtuką „vyras meras“ arba „ne meras“ – būtų paspaudus mygtuką „ne“.
Ar dabar susitaikė?
O ką daryti? Nėra kito pasirinkimo. Jau esu išrinktas meru, prisiekiau prieš tautą, kad turiu dirbti ir dabar nebėra kito pasirinkimo.
Kaip atrodo Jūsų laisvalaikis?
Stengiuosi bent porą kartų per savaitę nueiti į sporto klubą. Kartą per savaitę nueiti į baseiną. Žiemą ir vasarą skiriasi laisvalaikis. Dabar, kai žiemą tamsiau, atiduodu duoklę vaikams. Skaitau daug knygų, žurnalų. Domiuosi investicijomis. Mėgstu gaminti. Be abejo, sodyboje mėgstu žvejoti, medžioti, važinėti motociklu. Tikrai reikia tų dalykų, kad galėčiau atitrūkti nuo dokumentų.
Kadangi mano laikrodis matuoja žingsnius, tai pastebėjau, kad anksčiau nueidavau bent po 10 tūkst. žingsnių, o dabar jau 5 tūkst. yra pakankamai daug, nes visas veiksmas vyksta kabinete. Keičiasi laisvalaikis. Labai mėgstu gamtą – ir uogauti, ir grybauti arba kažkur eiti paturistauti.
Galbūt kelionių dabar nesumažėjo, bet padaugėjo. Tačiau jos yra darbinės, nes važiuoji į konferencijas, parodas, kur turi pristatyti savo miestą ar valstybę. Anksčiau kelionė reikšdavo, kad nuvažiuosi ir gulėsi prie jūros, o dabar jau pamiršau, ką tai reiškia. Manau, kad dar prisiminsiu.
Sakėte, kad gaminate. Tai koks Jūsų firminis patiekalas?
Troškinta vištiena. Mano žmonai ji yra skaniausia. (šypsosi) Turiu tokį receptą su daržovėmis. Bet dažniausiai būna taip – ką sugalvoju, tą ir dedu. Visai skaniai gaunasi.
Kaip reaguoja žmonės, kai į sporto klubą ar baseiną įeina meras?
Tam pačiam sporto klube sportuoju jau beveik 6 metus. Ten sukasi tie patys žmonės, tai jie pripratę mane matyti, nesvarbu ar meras, ar ne. Bet pastebėjau, kad dabar daugiau laiko praleidžiu kalbėdamas, o ne sportuodamas. (juokiasi)
Kai kurie žmonės ateina net pasibėdavoti, papasakoti savo problemų, bet matau, kad žmonės nori kalbėti, bendrauti, o aš negaliu nebendrauti. Anksčiau sporto klube buvo lengviau, o dabar nuėjus į sporto klubą tenka spręsti ir miesto klausimus.
Bet Alytus yra pakankamai mažas miestas ir žmonės tiesiog mato mane gatvėje. Galbūt Vilniuje ar Kaune, kai jie yra didesni miestai, sunkiau sutikti merus. Alytuje žmonės žinojo, ką renka, kas čia per vaikinas ir ką jis veikia.
Aišku, dabar matau žmonių veiduose šypsenas, spaudžiu rankas. Kartais net užleidžia eilėse, nors aš šia privilegija nepasinaudoju. Galų gale aš vedu vaikus į darželį, į parką. Nėra taip, kad manęs neįmanoma pamatyti.
Jeigu savo gyvenime galėtumėte kažką pakeisti, kas tai būtų?
Nieko. Visiškai nieko. Aš manau, kad taip, kaip aš gyvenau, ką noriu daryti... Aišku, nesakau, kad nedariau klaidų. Klaidos grūdino ir išmokė jų daugiau nebedaryti. Kiti mokosi iš svetimų klaidų, bet geriausiai mokomės iš savų. Nenorėčiau nei trupučio pakeisti gyvenimo.
Po išbandymo ugnimi žmonės pradėjo kalbėti, kad norėtų pamatyti jus prezidento poste. O kaip jūs matote savo ateitį?
Nemeluosiu, kad negavau pasiūlymų eiti į Seimą. Nemeluosiu, kad negavau pasiūlymų užimti tam tikras pareigas, jeigu palankiai susiformuos vyriausybė ar ministerijos. Buvo pokalbių, buvo siūlymų. Bet žinote, aš esu tas žmogus, kuris pasakė, kad keturis metus rūpinsis savo miestu ir stengsis jį kurti. Aš turiu to laikytis.
Politikai žinoma planuoja. Aš irgi planuoju, tačiau mano planai – dar keturis metus likti Alytuje ir jį keisti. O kaip bus ateityje – mes pažiūrėsime. Gyvenimas ir yra įdomus, kad nežinau, kas bus ateityje. Vieną dieną tu gali būti mylimas, o kitą – labai nemylimas. Kaip ir gyvenime, nuo meilės iki neapykantos tik vienas žingsnis.
Taip, aš internete matau tuos siūlymus ir premjeru būti, ir širdžių premjeru, ir ministru, ir prezidentu. Yra įvairių pasakymų. Bet taip galvoja žmonės. Aš gal galvoju kitaip. Negali pasirodžius labai gerai progai iškart paskui ją ir šokti. O valstybė turi išsirinkus gerą prezidentą, manau.
