Prieš keletą dienų Lietuvoje vėl buvo linksniuojamas žodis „fašizmas“. Žinomas veikėjas Mindaugas Murza su keliolika savo šalininkų nepasibodėjo atvykti į kasmetinį Lietuvos politinių kalinių, tremtinių ir Laisvės gynėjų sąskrydį su vėliavomis, primenančiomis fašistų ženklus. Be abejo, tai yra ciniškas mėginimas krautis politinį kapitalą panaudojant kitų žmonių kančias ir dovanėlė Kremliaus propagandai. Mat gąsdinimas Baltijos valstybių „fašizmo“ baubu tapo svarbiu Kremliaus įrankiu suvienyti rusų tautą tariamo „priešo“ akivaizdoje.
Pažiūrėjęs norėjo žudyti
Pasaulis mąsto ir, matyt, dar ilgai mąstys štampais. Žudynės, genocidas, trėmimai yra nusikaltimas, ir, vertinant objektyviai, šis nusikaltimas netampa nei didesnis, nei mažesnis pavadinus jį fašizmu ar komunizmu. Tačiau taip susiklostė ir Rusijoje, ir Vakaruose, kad sąvoka „fašizmas“ turi didelį emocinį užtaisą. Tuo ir naudojasi Kremliaus propaganda, be to, komunizmą vis dar pateikdama vos ne kaip svarbiausią fašizmo antipodą. Šiuo požiūriu tiesiai į dešimtuką šauna latvių režisieriaus Edvino Šnorės dokumentinis filmas „Sovietų istorija“, atskleisdamas ne tik sovietų nusikaltimus, bet ir komunistinės sovietų ideologijos bei praktikos persipynimą su fašizmu. Ne veltui rusų istorikas Aleksandras Djukovas pareiškė, kad peržiūrėjęs du trečdalius minėto filmo jis turėjo vienintelį norą: nužudyti jo režisierių ir padegti Latvijos ambasadą. Daugeliui vakariečių šis filmas taip pat beldžiasi į sąmonę naudodamas jiems suprantamą kalbą.
Latvių režisieriaus filme pateikiamas faktas, kad Jungtinės Karalystės įstatymai numato bausmes už nusikaltimus prieš žmogiškumą tik buvusiems nacistams: tokio pobūdžio nusikaltėliai jau pagal apibrėžimą esantys tik fašistai. Ne kitoks požiūris ir daugelyje kitų Europos valstybių, o tokios nuostatos bene aukščiausiu pasireiškimu tapo Europos žmogaus teisių teismo sprendimas Vasilijaus Kononovo byloje prieš Latviją. Sprendime sakoma, kad Latvijos teismai pažeidė tarptautinę konvenciją. Esą niekas negali būti pripažintas kaltas įvykdęs kriminalinį nusikaltimą, jeigu pagal tuo metu galiojusius įstatymus tokie veiksmai nebuvo laikomi nusikaltimu. Teisėjai pristigo įrodymų, kad Latvija tuo metu buvusi okupuota ir pažymėjo, kad nusikaltimui suėjo senaties terminas. Nereikia ir sakyti, kad Rusijoje šis sprendimas pateiktas kaip didžiausias triumfas.
Nesiimu nagrinėti teisinių šios bylos niuansų, tačiau neabejoju, kad jei prieš teismą stotų rankas krauju susitepęs nacis, jokie tarptautiniai teismai jo neišgelbėtų. Daugelis nacių nusikaltimų taip pat buvo vykdomi kaip valstybės politikos įgyvendinimas. Be to, teisėjai įsigudrino nepastebėti, kad Latvija niekaip negalėjo inicijuoti šio teismo proceso įprastais teisiniais terminais, nes tiesiog neegzistavo kaip valstybė. O tai, kad teisininkams kyla abejonių dėl Baltijos valstybių okupacijos, matyt, yra visų trijų Baltijos valstybių istorikų, teisininkų, politikų darbo spraga. Šalia daugelio smulkesnių iniciatyvų, atskleidžiančių vieną ar kitą okupacijos aspektą, derėtų sudaryti autoritetingą komisiją, kuri prabiltų svaria faktų ir teisinių argumentų kalba, analizuojant visas okupacijos pasekmes - ir pradedant nuo pat pradžių kalbėti apie tai, kas mums atrodo savaime suprantama.
Miegodami išsigimėme
Tai, kad komunizmas ir fašizmas – vieno lizdo paukščiai, nėra naujų amerikų atradimas. Šios dvi ideologijos ir atitinkami sąjūdžiai po Pirmojo pasaulinio karo formavosi kaip vieni kitų priešprieša, tačiau kartu perimdami vieni iš kitų veiklos metodus, šūkius, apeliuodami į tuos pačius nuskriaustųjų sluoksnius. 1859 m. pasirodžiusi Charleso Darwino knyga „Apie rūšių kilmę“ sužadino įvairius svarstymus, kad pritaikius gamtos dėsnius būtų galima patobulinti žmonių giminę ir reformuoti visuomenę. Stalinas sakė skaitęs ją dar būdamas paauglys, natūraliosios atrankos idėja neabejotinai darė įspūdį ir Hitleriui. Epochos dvelksmui neatsispyrė ir daugelis Vakarų intelektualų. E. Šnorės filme cituojamas britų dramaturgas, gyvūnų draugas vegetaras ir humanistas (?) Bernardas Show ragino mokslininkus išrasti be skausmo žudančias dujas, kad būtų galima atsikratyti „nenaudingomis“ visuomenės grupėmis, reiškė simpatijas Hitleriui, o po to tapo aktyvus Stalino rėmėjas.
Tačiau dabar pasaulis yra neatpažįstamai pasikeitęs. Vakarai eina visai kitu keliu, kurdami demokratiškas pliuralistines visuomenes. Prisimindami komunizmo ir fašizmo nusikaltimus, dažniausiai minime fizinį naikinimą, tačiau ne mažiau svarbu, kad komunizmas buvo pavergęs žmogaus sielą. Tai vadiname laisvės varžymu, stagnacija, visuomenės miegu, tačiau už šių žodžių slypi ganėtinai baisūs dalykai. Prisimenu gruzinų filosofo Merabo Mamardašvilio žodžius: „Mes miegojome, tačiau miegodami išsigimėme“. Stipresniojo teisė vis dar įsišaknijusi mūsų visuomenėje. Savo autoritetą gali įrodyti tik pažemindamas kitą. Jei gali smogti – smok. Nusileisdamas parodysi savo silpnumą. Tokie dėsniai dar valdo visuomenę, nepasitraukdami ir nuo jaunosios kartos – o tai rodo patyčių, „pagaidinimų“ mastas mokyklose. Šių nuostatų pakeitimas būtų svarbiausias žingsnis, suvedant sąskaitas su komunistine praeitimi.
