Neseniai pasirodžiusi lietuviška licencinė vaizdajuostė “Nuostabus protas” ir pavadinimu, ir herojaus parinkimu, ir filmo profesionalumu įkvepia optimistiškai. Gal ta proga apskritai paaukštinkime kriterijus?
Proto vingiai
Taip sutapo, kad pernai visur gerai įvertinto, premijuoto Rono Howardo filmo pasirodymą vaizdajuostėmis Lietuvoje lydi kitas įvykis, siejamas su pilkąja mase.
Vilniaus kino teatras “Vingis” ką tik tapo neaiškaus pavadinimo “Coca-Cola Plaza” multipleksu, o jo reklamai sumanytas šūkis “Revolution in Mind” (“Proto revoliucija”) irgi kelia visokiausių klaustukų. Kieno protus revoliucionizuos “Coca-Cola”? Tų, kurie ten vaikščios? Kuo gi - pradžioje parodytu “Kietu karštu biču-2”, apdainuojančiu pubertatinio amžiaus paauglių instinktus, o skaičiuku “2” dar apeliuojančiu į “antrojo ešelono” filmus? “Žiedų valdovais”, premjeroje surinkusiais žymiausių mūsų politikų gretas ir dar kartą įtikinusiais, kad pagrindinis šių įkvėpimo šaltinis - deja, “fantasy”?
Man regis, minimas šūkis - tai labiau pačių steigėjų savireklama. Juk tikrai kažkas keista turi dėtis su protu, tikintis milijonų Vilniaus žiūrovų, kurie iki tol nevaikščiojo į kino teatrus, nepatenkinti vien tik per maža bilieto kaina. Ot kai bus 20 litų - nepaprastai pagausės ir žiūrovų! Tokia “proto revoliucija” labai primena 1917 metus Rusijoje, jų tęsinį ir jų, deja, dramatišką baigmę.
Holivudinis filmas revoliucijų lyg nerodo, jos tik numanomos ir ne tokios išoriškai įspūdingos. Dar prieš pamatydamas šį garsų kūrinį, abejojau - kaipgi autoriai, pasirėmę realia matematiko, Nobelio premijos laureato Johno Forbeso Nasho biografija, sugebės įveikti jau visiškai nekinematografišką teorinę medžiagą. Bet gali būti visiškas nenusimanėlis šioje srityje ir šūsniai formulių, herojaus akies mirksniu rašomų kreida, tau gali būti tik dekoratyvus kadro papuošalas. “Nuostabiame prote” svarbiausia - žmogus, kurio išskirtinumu aktorius Russellas Crowe įtikina be išlygų, labai dramatiškas to žmogaus likimas, jo sugebėjimas įveikti save, patekus net į, regis, visai beviltišką situaciją.
“Nuostabus protas” - ir intelektualus, ir emocionalus (genialusis herojus suserga paranoidine šizofrenija ir be gabios studentės, tapusios jo žmona, pagalbos gal ir nebeišsikapstytų) kinas vienu metu. Tokių retenybių šiandien būna nedaug. Antai įtemptas garsaus vokiečių režisieriaus Volkerio Schlöndorffo filmas “Tyla po šūvio”, kurio kitas pavadinimas - “Ritos legendos” (kabelinės televizijos, pirmadienį, sausio 27 d., 21.00 val.) - protingai, bet labiau racionaliai analizuoja nesenus Rytų ir Vakarų santykius, pasitelkdamas jaunos vakarietės teroristės Ritos, besislapstančios to meto VDR, istoriją. O kitas to paties režisieriaus filmas, labai diskutuota “Svano meilė” (ateinančią savaitę ją rodo ir Ukraina - šeštadienį, sausio 25 d., 16.50 val., ir “Balticum TV” - trečiadienį, sausio 29 d., 23.30 val.) buvo kine apskritai pirmasis bandymas prisilytėti Marcelio Prousto netradicinės prozos. Matyt, Schlöndorffas jau tokio kirpimo žmogus, kad logika jam svarbiausia, tad ir “Svano meilė” tapo ne įnoringa kaip romane, bet gerąja prasme akademiška XIX amžiaus pabaigos prancūzų aukštuomenės kronika, o Jeremy Ironso (Svanas), Ornellos Mutti (Odetė) ir ypač Alaino Delono, labai nelauktai suvaidinusio baroną de Šarliusą, vaidmenys - šiandien jau klasikos fonde.
Kartais iš šalies geriau matyti ir to geriausias įrodymas (kaip ir to, jog pramoginės formos filmas irgi gali būti nekvailas) - per TV4 (pirmadienį, sausio 27 d., 15.00 val.) rodoma italų meistro Sergio Leone epinė saga “Kartą Laukiniuose Vakaruose”, griaunanti daugybę pačių amerikiečių prasimanymų, įtvirtintų vesterno žanro. Leone irgi nelengvai išsibrovė iš itališkųjų vesternų, niekinamai vadintų “spageti vesternais”, aplinkos, bet kai jis sukūrė minimą galingą juostą, o po jos - ir savo gulbės giesmę “Kartą Amerikoje”, visi aiktelėjo, priblokšti niūrios jo epų jėgos.
Tą žvilgsnio iš šalies šviežumo teoriją gerai patvirtina australų režisieriaus Peterio Weiro “Trumano šou” (“Rossija”, penktadienį, sausio 31 d., 19.55 val.), visą amerikietišką televiziją sarkastiškai traktuojantis kaip šleikščiai nugludintą, bet su realybe nieko bendra neturintį spektaklį. Čia galima prisiminti, kad J. F. Nasho charakterį “Nuostabiame prote” irgi piešia ne “tikras” amerikietis, o toks pat ateivis iš Australijos. Ar ne per daug sutapimų? Ir ar nebūtų įdomu pamatyti ekrane lietuvio charakterį, nupieštą, tarkim, kokio švedo. Bet dabar, kai nacionalinio kino finansavimas - toks nestabilus, geriau neprisišaukti.
Perspėjimai
Kadangi tarptautinę šlovę Russellas Crowe įgijo suvaidinęs pagrindinį vaidmenį kostiuminiame epe “Gladiatorius”, vien pastabos teisėmis norisi pabrėžti, kad tokio pavadinimo filmas, rodomas šią savaitę per LNK (šeštadienį, sausio 25 d., 21.45 val., ir antradienį, sausio 28 d., 13.00 val.), su ana garsiąja juosta nieko bendra, išskyrus pavadinimą, neturi ir yra greičiau dar vienas “Rembo” variantas.
Dar jus klaidins pavadinimas “24 valandos”. Eilinis tokio pavadinimo amerikiečių serialas (pradedamas rodyti per TV3 ketvirtadienį, sausio 30 d., 22.20 val.) - tai ne rusų šiuolaikinis to paties pavadinimo trileris, kurį demonstruoti pasirinko “Tango TV” (šeštadienį, sausio 25 val., 21.45 val.), ir kuris, ko gero, viršija vidutinį tokių filmų lygį.
Naujieji rusai
Rusiškos “24 valandos” - apie naujuosius šalies verslininkus, juos supančius pavojus, keršto motyvą, kriminogeninę šalies atmosferą - na, beveik kaip kino teatruose šiuo metu demonstruojamas “Oligarchas”. Panašios medžiagos, tik labai paviršutiniškų, pagal Holivudo kurpalį suremtų juostų čia buvo jau labai daug. Tik pastaruoju metu imta domėtis specifiškai rusiška trilerių motyvacija, socialiniu pagrindu, meniniu lygiu.
Gal meniškiausias iš filmų su “naujaisiais rusais” - režisieriaus Valerijaus Todorovskio “Kurčiųjų šalis” (1 Baltijos kanalas, sekmadienį, sausio 26 d., 23.10 val.), gerai žinomas ir už krašto ribų metaforinis pasakojimas, jau pačiu pavadinimu pasakąs nemažai. Geros jo aktorės - ekscentrikė Dina Korzun ir tarptautinį garsą pelniusi Čiulpan Chamatova - kuria merginas, bandančias išgyventi šiame drumstame vandenyje, o kurčnebylį mafijozą vaidinantis Maksimas Suchanovas (Vachtangovo teatre jis - karalius Lyras) apskritai tapo kone dabarties rusų kino, neišvengiančio “naujųjų rusų” temos, simboliu. Jis pasirodo ir minėtose “24 valandose”, ir panašios temos, tik melodramiškesnio atspalvio juostoje “Moterų skriausti nerekomenduojama” (TV4, ketvirtadienį, sausio 30 d., 20.15 val., ir kitądien, 11.35 val.).
Būtent susidurdama su nuvorišais, samdomais žudikais, naująja socialine tikrove, jau išaugo talentinga jaunųjų rusų kinematografininkų karta. Kad ir toks skustagalvis aktorius Goša Kucenko, vaidinantis ir nepaprastai juokingoje, kad ir kriminalinėje, absoliučiu slengu pagrįstoje komedijoje “Mama, neliūdėk” (“RTV International”, šeštadienį, sausio 25 d., 21.00 val.), ir naujame “lyriškame” trileryje “Balandis” (1 Baltijos kanalas, trečiadienį, sausio 29 d., 21.45 val., ir kitądien, 14.20 val.). Pirmajame epizodinį jūreivėlį, dėl kurio charakterio užvirė visa košė, kuria irgi labai gabus Andrejus Paninas, o “24 valandose” jam atiteko jau pagrindinis vaidmuo. Konstantinas Murzenka rašė “Mamos...”scenarijų, o “Balandį” režisavo jau pats. Kad šių filmų meninė kalba visiškai skiriasi nuo senųjų trilerių, galima įsitikinti, pamačius naują, bet ganėtinai senovišką “Klasiką” (Baltarusijos TV, pirmadienį, sausio 27 d., 18.20 val.), mums tegalintį imponuoti tuo, kad profesionalaus biliardininko vaidmenį čia gyvai kuria senas pažįstamas Juozas Budraitis.
Prie senoviškesnių priskirtinas rusų ir amerikiečių bendrai kurtas kriminalinis filmas “Atlikim viską greitai” (TV3, šeštadienį, 11.35 val.), kur “sekso simbolis” Vladimiras Maškovas, tas pats “Oligarchas”, rodo, kaip sunkiai gyvenasi rusų turtuoliui, net išvykusiam į Ameriką ir pasistačiusiam vilą paties Holivudo pašonėje. Tai profesionalus Sergejaus Bodrovo filmas ir vien tik nedidelis sūnaus - Sergejaus Bodrovo jaunesniojo, šiomis dienomis pagaliau oficialiai pripažinto žuvusiu, vaidmuo negali nelemti kūrinio sėkmės. Bet man artimesni jaunieji rusų maištininkai, kurių ne tokiuose tvarkinguose filmuose yra daugiau gyvybės.
Apie kiną
Galiu kirsti lažybų, kad šeštadienį, sausio 25 d., 1 Baltijos kanalo retransliuojamoje (22.25 val.) “Auksinio erelio” kino prizų ceremonijoje bus pagerbti vien rusų “klasikai” ir tai tik tie, kurie draugauja su Nikita Michalkovu.
Keistas atvejis - turbūt nėra kitos tokios šalies, kur būtų trissyk skiriamos įvairios nacionalinės metų kino premijos: “Nika”, “Auksinis avinas”, ir pono Nikitos susikurtos Rusų kino akademijos “Auksiniai ereliai” (ar jums toji simbolika neprimena nieko lietuviška?). Kaip gerai, kad yra savų pretendentų: N. Michalkovo brolis Andrejus Končialovskis sukūrė “Kvailių namus”, o sūnėnas Jegoruška - “Antikilerį”. Kada nors jie ateis ir į vaizdajuostes, mūsų teleekranus, o šiandien įmanoma tik pasidžiaugti tikrai puikia dar jauno ir ne tokio kryptingo paties Nikitos Michalkovo čechoviška improvizacija “Nebaigta pjesė mechaniniam pianinui” (“Naše kino”, trečiadienį, sausio 29 d., 21.20 val., ir kitądien, 14.20 val.).
Šeštadienį (per 1 Baltijos kanalą, 15.15 val.) dar tebešmėkščioja baigiamoji, tiesą pasakius, kiek nuvylusio serialo apie Vladimirą Vysockį “Vysockis gyvas” dalis, bet gal įdomiausią besidomintiems pačiu kinu, jo virtuve, pažintį žada TV3 (ketvirtadienį, sausio 30 d., 14.25 val.). Čia demonstruojamas dokumentinis filmas “Montanas” remiasi autentiškais garsiojo prancūzo Yves’o Montand’o interviu, jo dainomis ir filmų fragmentais.
Ciklai
Kito žymaus aktoriaus - amerikiečio Humphrey Bogarto retrospektyvoje šį kartą pamatysime savitą “Suakmenėjusį mišką” (“RenTV”, trečiadienį, sausio 29 d., 0.40 val.). Nors Bogartas, kaip dažniausiai, ir čia vaidina gangsterį, filmas šiek tiek skiriasi nuo jam įprastų amerikietiškų “juodojo kino” pavyzdžių. Subtiliai priešinama Amerika ir Europa (jai atstovauja rašytojas, suvaidintas tikros britų žvaigždės Leslie Howardo), o talentinga, bet egocentriška aktorė Bette Davis, kaip tai jai jau įprasta, bando visomis išgalėmis nustelbti partnerius ir užkariauti pirmąjį kūrinio planą.
Bet džiugiausias reiškinys - kad nacionalinė televizija pagaliau šio to išmoko iš kitų ir pradeda mano aną kartą jau anonsuotą didžiojo švedo Ingmaro Bergmano filmų ciklą.
Tiesa, režisieriaus Alfo Sjöbergo 1944 metų filmo “Pjudymas” (LTV, antradienį, sausio 28 d., 21.30 val.) titruose jauno Bergmano pavardė minima dar tik kaip scenaristo. Tačiau debiutanto rašinyje koncentruojasi nemažai tolesniojo Bergmano, greitai tapsiančio režisieriumi, motyvų - miesčioniškai suvoktos laimės melagingumas, geležinės disciplinos artumas totalitarizmui bei iškrypimui, kankinančios savo vietos po saule paieškos. Jaunuolis maištininkas, net išoriškai Himmlerį primenąs lotynų kalbos dėstytojas, pravardžiuojamas Kaligula, ir miglotų užsiėmimų mergina (ją suvaidinusi Mai Zetterling vėliau pati tapo maištaujančia režisiere) - šio raiškaus, retai kur beužtinkamo ekspresionistinio filmo pagrindiniai herojai.
1946 metais vykusiame I Kanų tarptautiniame kino festivalyje “Pjudymas” buvo premijuotas. Jis ir šiandien istorikų yra vertinamas kaip vienas ryškiausių to meto skandinavų kino pavyzdžių.
Man regis, daug įdomiau žiūrėti raritetinį “Pjudymą” negu normaliai sukaltą šiuolaikinį švedų trilerį neiššifruojamu originaliu pavadinimu “Lithivm” (“Tango TV”, trečiadienį, sausio 29 d., 22.00 val.), profesionaliai, bet be didesnio polėkio įtikinėjantį, kad beatodairiškas karjeros siekimas - o tai būdinga jaunai šio filmo žurnalistei - gali būti net pavojingas.
Jei netgi matėte
Nedaug būna filmų, kuriuos norisi žiūrėti pakartotinai. Bet šią savaitę tokių pasitaiko, kad ir netelpančių į jokius ciklus, rubrikas - savarankiškų ir tuo žavinčių.
Mane, pavyzdžiui, visuomet žavi vienas geriausių niujorkiečio Woody Alleno kūrinių “Manhetenas” (TV3, šeštadienį, sausio 25 d., 11.35 val.), nes čia kūrėjo humoras nėra susmulkintas, kaip dažnai, nesibaigiančio ironiško plepėjimo, kad čia yra vietos ir ironijai, ir poetiškam atokvėpiui, ir neapčiuopiamai vilčiai.
Tie, kurie dar nespėjo “Skalvijos” kino centre pamatyti japonų vunderkindo slapyvardžiu Sabu keisto filmo “Pirmadienis”, gali tą padaryti, šeštadienio vakarą įsijungę Baltarusijos kanalą (sausio 25 d., 21.45 val.), nors mažasis (juolab baltarusiškas) ir didysis ekranai - netapatūs dalykai. Žinoma, nemėgstantiems alogiško veiksmo, nemotyvuotų poelgių, juosta patikti neturėtų. Bet kad apie Sabu dar ne kartą išgirsime - irgi faktas. Tie patys baltarusiai (ketvirtadienį, sausio 30 d., 0.55 val.) demonstruoja garsiojo kinų režisieriaus, daugiausiai Honkonge dirbančio Wong Kar-wai “Meilės laukimą”, buvusį Lietuvos ekranuose ir mačiusius labai nustebinusį tuo, kad ir šiandien apie gražiausius jausmus įmanoma prabilti santūria, nutylėjimų, reto subtilumo kino kalba. Būtų tik noro ir sugebėjimų!
