Toks idiliškas vaizdas vis rečiau Lietuvoje tepastebimas. Dažniau, jeigu namuose televizorius tėra vienas, abi kartos kaip tik ginčijasi, kuri užgrobs kitai neįdomų kanalą. O kodėl nepadarius eksperimento, drauge nepasižiūrėjus kokios Lietuvai naujos amerikietiškos vaizdajuostės “Kvaileliai” (gal tiksliau - “Pramuštgalviai”). Gal nemarus Stevenas Spielbergas visus sutaikytų?
Kas tas “šeimyninis kinas”?
Žinoma, ne meninis žanras. Tai tiesiog sociologų išskaičiuota sfera, kurioje gali sutapti vaikų potraukis šauniam nuotykiui ir tėvų - gal net tyliai įslaptinta - vaikystės nostalgija. Kad šiuo atradimu dabar kuo aktyviausiai remiasi Holivudas, nereikia nė įrodinėti: pakanka pažvelgti, kokios įvairialypės auditorijos užpildo “Harį Poterį” ar “Žiedų valdovą”.
1985 metais - net ne paties Spielbergo, o tik jo studijoje gero režisieriaus Richardo Donnerio kurti “Kvaileliai” - aišku, ne gigantiškas, kartais jau atrodo sprogsiantis nuo savų ambicijų “Žiedų valdovas”, bet visai nuotaikingas, priimtinas visiems pasakojimas apie paauglių grupės pramuštgalviškus žygdarbius. Kontroliuojantis, net kai pats nestato, savo kūrėjų darbus, Spielbergas pasistengė, kad ekrane būtų ir mažosios publikos išsvajotų piratų lobių, ir įvairiausių spąstų, ir pabaisų, ir požeminių urvų, kad mamytes paveiktų trupinėlis sentimentų, o tėvelius - vos juntama ironija. Laimingi visi.
Į “šeimyninio kino” sąvoką sėkmingai telpa ir nuotykių žanras, ir buitinė pažintinė juosta, ir ne pačių laisviausių papročių komedija. Įspėju: kartų santykiams skirtą prancūzų komediją “Tiesiog pasaka”, plačiau žinomą “Paleistuvių” pavadinimu, kurią šeštadienį, vasario 1 d., 21.00 val. rodo LTV, geriau bendrai žiūrėti toms šeimoms, kur atstumas tarp kartų nebėra labai pastebimas, jau yra pasiekęs draugiškumo lygį! Panašus įspėjimas praverstų ir “Kaukės” (TV3, šeštadienį, vasario 1 d., 22.50 val.) - bet anaiptol ne to paties pavadinimo kompiuterinės kvailystės su komiku Jimu Carrey, o jaudinančios Peterio Bogdanovichiaus dramos apie sudėtingus motinos (Cher) ir sūnaus, nelaimingo paauglio (Ericas Stoltzas), santykius.
Man regis, savotiškas “šeimyninis kinas” - tai ir lietuviškai išleisto Peterio Hoego bestselerio “Panelės Smilos sniego jausmas” ekranizacija (LNK, ketvirtadienį, vasario 6 d., 22.5 val.), imponuojanti ir sportiniais, ir truputį mistiniais motyvais, ir Šiaurės egzotika. Kadangi Billės Augusto filmas - deja, daug silpnesnis už literatūrinį šaltinį, gal tai būtų graži proga pagaliau pasodinti jūsų atžalą prie knygos, kad paskui įvyktų pirmoji šeimyninė - pagal galimybes - įvairių menų aptarimo diskusija.
Kadangi pats, būdamas pavargęs, labai mėgstu stebėti ekrane mažųjų mūsų brolių gyvenimą (ir, sprendžiant iš unikalaus “Migruojančių paukščių” pasisekimo kino teatruose, nesu čia vienišas), tokių filmų gali nesunkiai rasti ir televizijų kanaluose. Australų ir britų “Letenos” (TV3, šeštadienį, vasario 1 d., 19.05 val.) šmaikščiai papasakos apie neįprastą šunį, elementaresnė Disney’aus studijos juosta “Lokių karalius” (TV3, sekmadienį, vasario 2 d., 10.40 val.) - apie indėno ir grizlio draugystę, “Troškimas gyventi” (TV4, sekmadienį, vasario 2 d., 12.15 val.) - apie Zimbabvės egzotiką, apie našlaičio drambliuko likimą.
Kartais, žinoma, apgauna pavadinimai. “Šuo vaiduoklis: samurajaus kelias”, kurio toks pat gerbėjas, kaip ir aš, įsisuko į 1 Baltijos kanalo programų sudarinėtojus ir rodo jį kone kiekvieną savaitę (šį kartą - šeštadienį, vasario 1 d., 0.30 val.), su disnėjiškais šunyčiais nieko bendra neturi, lygiai kaip ir “Žmogus dramblys”, apie kurį dar pakalbėsiu. Pasakiškas pavadinimas “Princesė ir karžygys” (kabelinės televizijos, pirmadienį, vasario 3 d., 21.00 val.) - irgi apgaulingas, nes šis vokiečių filmas kaip tik pateikia labai negailestingą dabarties gyvenimo versiją.
Minėjau romaną apie Smilą, bet drauge su mažesniais piliečiais visai galima drauge pasidžiaugti nebe tokios moderniškos, o klasiškai paprastos literatūros kino variacijomis. Šią savaitę tarp jų - spalvingai perkeltos į ekraną nemariosios H. Rider-Haggardo “Karaliaus Saliamono kasyklos” (“RenTV”, ketvirtadienį, vasario 6 d., 8.15 val.), Marco Twaino “Princas ir elgeta” (TV4, ketvirtadienį, vasario 6 d., 14.45 val.), tiesa, ekrane gal kiek ir per puošnus, palyginti su didžiojo satyriko maniera, taip pat ir įdomi sovietinė Bret-Harte’o ekranizacija “Ginkluotas ir labai pavojingas” (“Naše kino”, antradienį, vasario 4 d., 21.25 val., ir kitądien, 14.25 val.).
Lietuviai - nelietuviai
Dinamišką bei spalvingą filmą Bret-Harte’o, paties jaunystėje buvusio aukso ieškotoju, sukūrė mažai kam žinomas rusų režisierius Vladimiras Vainštokas, įsigudrinęs per visą gyvenimą nedalyvauti sovietinėje propagandoje, o statyti tik tokius filmus kaip “Kapitono Granto vaikai”, “Lobių sala”, “Raitelis be galvos” arba minėtąjį.
Pagrindinį demokratiško, gudraus, išradingo, savaip išdidaus naftos ieškotojo Gabrielio Konrojaus vaidmenį filme “Ginkluotas ir labai pavojingas” atlieka tautietis Donatas Banionis, neriantis į truputį butaforinį XIX amžiaus pabaigos Laukinių Vakarų pasaulėlį su regimu pasitenkinimu, besijaučiantis jame kur kas jaukiau negu neseniai jautėsi tame pačiame “Mosfilme” sufantazuotose kosminėse A. Tarkovskio “Solario” platybėse. Tiesa, vieną “blogiečių” šiame patraukliame filme kuria ir Algimantas Masiulis, bet kokiu laipsniu visa tai vadintina Lietuvos kultūros faktais - ginčytinas dalykas.
Dar labiau tai ginčytina kalbant apie Vytauto Žalakevičiaus “Nežinomo žmogaus pasakojimą” (“Naše kino”, šeštadienį, 19.50 val., ir kitądien, 12.50 val.). Bret-Harte’o kino versija - vis dėlto Vakarai, o Sovietų Sąjungai tuomet ir Lietuva buvo “mažaisiais Vakarais”. Tuo tarpu “Nežinomo žmogaus pasakojimas” - tai Antonas Čechovas, vadinasi, kuo charakteringiausia specifinė rusų medžiaga. Ir titruose - tik viena, tiesa, pagrindinė lietuviška pavardė, mūsiškių nėra nei tarp personalo grupės, nei tarp aktorių (tarp pastarųjų - tik moldaviška: Jonas Ungurianu, vaidinantis epizodą).
Čechovo dramaturgija ir proza visuomet teikia didžiules interpretacijos galimybes. Bet toks ledo šaltumo filmas, šiek tiek lendantis į politiką (herojus - buvęs narodovolcas), bet daugiausiai su kažkokiu keistu mazochistiniu pasimėgavimu fiksuojantis visišką žmogiškųjų ryšių apmirimą, - turbūt išimtis ir gausioje A. Čechovo filmografijoje. Matyt, V. Žalakevičius tuomet, 1980 metais, pats išgyveno kažkokią asmeninę krizę, jautėsi nuskriaustas. Ne veltui jau ano meto interviu jis keistai teisinosi: “Pirmąkart per daugelį metų aš dirbau be savojo “teatro” (suprask, be tautiečių aktorių - S. S.). Tų skyrybų pirmiausia reikalavo pati medžiaga”. Ar ne todėl, po poros metų grįžęs į Lietuvą, kažką svarbaus suvokęs menininkas vėl griebėsi savojo “teatro”, net, stodamasis į sūnaus paklydėlio pozą, pavadino naują juostą “Atsiprašau”? Apie visa tai dabar įmanoma nebent spėlioti.
Jaunieji - tik suaugusiems
Pradėjęs apie “šeimyninį kiną”, grįšiu prie savo gana solidoko amžiaus, prie būtinybės kartais pabūti drauge su kino ekranu vien “akis į akį”.
Pirmiausia tenka vėl pasidžiaugti, kad galime - tegul ir ne visiškai nuosekliai - stebėti didžiojo švedų kinematografininko Ingmaro Bergmano kūrybinę raidą. Praėjusį antradienį LTV demonstravo patį pirmą filmą, kito režisieriaus sukurtą pagal jo scenarijų, šį (LTV, antradienį, vasario 4 d., 21.30 val.) - jo paties režisuotą (tegul ir ne pirmąjį) kino kūrinį “Troškulys”. Jaunystė visuomet pavaldi įtakoms; matytas “Pjudymas” turėjo ekspresionistinio filmo bruožų, po to I. Bergmaną kiek veikė prancūzų poetinio realizmo mokykla, o “Troškulyje”, rodydamas jaunus, bet konformizmo visuomenėje nesurandančius vietos personažus, jis tarsi kiek linko į italų neorealizmo pusę. Švedų neutralitetas per neseniai praūžusį karą paliko neišdildomų moralinių traumų: ta 1949 metų filmo scena, kurioje jauni herojai už traukinio langų regi griuvėsiuose gulinčią Vokietiją, iki šiol priskiriama prie esminių šiam nelinksmam kūriniui.
Šią savaitę labiausiai ir domina jaunų (nebūtinai šiandien dar jaunų) kinematografininkų nekonformistiniai darbai arba net visos negirdėtų kraštų kinematografijos, kurias dėl nežinojimo, o kartais ir tiksliai pavadini jaunomis.
Štai pačioje Islandijoje režisierius Fridrikas Toras Fridrikssonas vadinamas “nekarūnuotu kino karaliumi”, bet mums pati sąvoka “islandų kinas” vis dar tebelieka visai neįprasta. Tačiau minėto menininko “Visatos angelai” (Baltarusijos TV, ketvirtadienį, vasario 6 d., 0.20 val.), pasakojantys apie trijų psichikos ligonių vidinį pasaulį ir jų bandymus pabėgti, pasaulyje yra plačiai žinomas ir ne kartą premijuotas kartus kūrinys.
Ta pati Baltarusija pirmadienį (vasario 3 d., 0.20 val.) demonstruoja, beje, jau ir mūsų “Skalvijoje” parodytą Tailando kino kūrinį - kruviną komediją “6/9”, turinčią ir nelengvai įžvelgiamų budistinių motyvų. Kas anksčiau girdėjo apie tokias talentingas, savitas juostas kuriančią nacionalinę kinematografiją?
Australijoje kinas - senų tradicijų, bet vos tik ten išplaukia kokia “nauja banga”, tuojau pat, besiremdamas kalbos bendrumu, ją pasiglemžia Holivudas. Taigi mūsų sąmonėje jis vis tebeišlieka “jaunas”, kaip ir labai skeptiškas, iš paiko kairuoliškumo besityčiojantis Peterio Duncano filmas “Revoliucijos vaikai” (TV4, sekmadienį, vasario 2 d., 20.40 val.), kurio pagrindinius vaidmenis sukūrė nuostabūs australų (taip, jie - ne Holivudo armija!) aktorystės meistrai: Judy Davis, Samas Neillas, Geoffrey Rushas bei kiti.
Na, ir, žinoma, taip retai kur pasirodantis bei šiame rašinyje kiek anksčiau jau minėtas “Žmogus dramblys” (Ukrainos TV, šeštadienį, vasario 1 d., 23.35 val.; tik, kadangi vieno jo kanalas visai neanonsuoja, neduok Dieve, kad šiuo pavadinimu iššoktų kokia pačių ukrainiečių premjera!) - vienas pačių pirmųjų šiandieninio klasiko Davido Lyncho kūrinių, po kurio jis buvo kaltinamas kuo tik nori - nesveiku interesu išsigimimui, dekadansu, žiaurumu, siekiančiu sadizmą, ir panašiais dalykais. Šiandien galėsime įvertinti, kaip nepriekaištingai ekrane atkuriama karalienės Viktorijos epocha su jos prastuomenės balaganais, su kokiu skausmu autorius prabyla apie minios smerkiamą bet kokį išskirtinumą. Taigi įdomių kino retenybių suaugusiems, nuo kurių pradėjo jaunimas, šią savaitę irgi pakanka.
