Nauja lietuviška licencinė vaizdajuostė “Įspėjantis pranešimas” - Steveno Spielbergo (o dar Tomo Cruise’o ir kino fantastikos) gerbėjų džiaugsmui. O vis dėlto manęs nepalieka mintis, kad yra du skirtingi Spielbergai...
Pervertintos galimybės
Vienas Spielbergas, man regis, yra gerai įsisąmoninęs, ką jis geriausiai gali. Kino pasakininkas, sukūręs “E.T.” ir Indianos Džounso trilogiją, mažai (kodėl?) žinomą žavią juostą apie žuvusius ir tapusius angelais lakūnus (“Visada”) ir baisią “Dvikovą”, apdainavęs dinozaurus ir dinozauriukus arba “Artimus trečiojo laipsnio kontaktus” su ateiviais, - puikus “šeimyninio” kino meistras.
Antrasis Spielbergas, panašu, nori pasitempti ne vien tiktai fiziniu savo ūgiu (kukliu). Kartkartėmis jis pradeda tartis esąs dar ir superpatriotas, o tuomet pasirodo tokie naivūs nelogiški filmai kaip “Amistadas” ar “Gelbstint eilinį Rajaną”. Abejotinos ir Spielbergo pretenzijos į filosofiją. Kadangi ja jis paprastai spalvina fantastinius siužetus, tardamasis esąs baisus futurologas, na, beveik tokia kelnėta ponia Lenočka, žiūrime sentimentalų ateities vaizdą “Dirbtinis intelektas”, kurio mintis galiausiai apsiriboja, perfrazuojant lietuvių klasikę, teiginiu: “Robotėlis turi karštą širdį”.
“Įspėjantis pranešimas”, prabylantis apie nusikaltimų prevencijos pavojus, irgi galėjo būti labai aktualus. Deja, išoriniai efektai čia kur kas svarbesni (pasakininko prigimtis ne taip jau lengvai įveikiama), o stebėti, kaip aukščiausių technologijų amžiuje, 2054-aisiais, lemia vis dėlto ne jos, o T. Cruise’o mokėjimas greičiau už kitus bėgioti bei tiksliau smūgiuoti, - gana linksma, ne daugiau.
Prie pervertintų galimybių temos šią savaitę šliejasi ir televiziniai rodymai. Aktoriai būtinai nori dar ir režisuoti, kaip Matas Dillonas trileryje “Vaiduoklių miestas” (“RenTV”, ketvirtadienį, gegužės 8 d., 0.45 val.), dainininkai, kaip rusas Igoris Sukačiovas, - taip pat (“Šventė”, 1 Baltijos kanalas, penktadienį, gegužės 9 d., 22.25 val.). Labai vidutinių gabumų vokiečių veteranas Josephas Vilsmaieris - atkurti viso XX amžiaus legendos Marlene Dietrich likimą, jos žmogiškąją bei artistinę prigimtį kukliame filme “Marlena” (kabelinės televizijos, pirmadienį, gegužės 5 d., 21.00 val.). Havajuose gimusi, Australijoje pradėjusi karjerą puikioji Nicole Kidman - dar ir pabūti ekrano Nadia; apie šį rusų mafijos tema spekuliuojantį filmą rašiau ryšium su jo vaizdajuoste, išsaugojusia originalų pavadinimą “Jubiliatė” (“Birthday Girl”), bet LNK klaidina, vadindama juostą “Nuotaka iš Rusijos” (pirmadienį, gegužės 5 d., 20.55 val.).
Liūdniausia, kai tenka pripažinti didelių ekrano meistrų ne visai objektyvų požiūrį į savo galimybes. Vengrų režisieriaus Istvano Szabo epas “Saulės šviesa” (1 Baltijos kanalas, ketvirtadienį, gegužės 8 d., 20.40 val.), pasakojantis apie tragiškus Europos žydų Zonenšainų (tai ir reiškia “saulės šviesą”) dinastijos likimus, autentiškumu nuvilia, nes visus pagrindinius vaidmenis kuria amerikietiškos žvaigždės, o dramatizmo įtampa toli nepasiekia Szabo šedevrų - “Mefistofelio”, “Hanuseno”, “Pulkininko Redlio” - lygio. Laimė, apie didžio talento degradavimą čia ne vieta kalbėti, nes naujausiuoju savo filmu “Dialogas” I. Szabo vėl patvirtino aukščiausią kūrybinę formą.
O štai dėl kaimynų menininko, praėjusią savaitę viešėjusio Vilniuje Krzysztofo Zanussi kūrybinę raidą galima ginčytis. Pagarsėję ankstyvi jo filmai “Ketvirčio ataskaita”, “Šeimyninis gyvenimas”, “Apsauginės spalvos” traukė pirmiausia nepagražintais žmonių, nelengvai gyvenančių socialistinėje Lenkijoje, bet randančių jėgų nepalūžti, paveikslais. Ko gero, 1984-ųjų “Ramios saulės metai” (“TV Polonia”, trečiadienį, gegužės 7 d., 14.10 ir 22.05 val.), apdovanoti Didžiuoju Venecijos kino festivalio prizu, - vienas paskutinių šioje gretoje. Majos Komorowskos vaidinama moteris tuojau po karo turi galimybę išvykti, bet pasiaukoja dėl kitų žmonių. Atsakomybė ne tik Dievui, bet ir aplinkiniams - tokia anksčiau buvo kataliko Zanussi nuostata. Dabar, kaip per III lenkų kino savaitę Vilniuje parodė ir naujausias jo filmas “Suplementas”, menininkui tapo svarbesnės grynai teologinės dilemos, atnešančios į jo kiną nepageidautiną scholastiką. Bet Zanussi - ne Bergmanas, gebantis analizuoti ir žmogaus psichologiją, ir religines tiesas...
Televizijos užsakyta
Priešpaskutinis Ingmaro Bergmano lietuviškojo ciklo filmas “Ritualas” (LTV, antradienį, gegužės 6 d., 22.15 val.) sukurtas kaip tik specialiai televizijai. Tai jam nesukliudo būti tikru “bergmanišku” kūriniu apie artistus, vadinasi, tuos, kurie keičia savąjį veidą, nebūtinai naudodami kaukes, - nors jas irgi. Kadangi filmo herojų pasirodymas stipriai nuspalvintas erotizmo, jiems tenka net aiškintis policijai. Ingridos Thulin, Gunnaro Bjornstrando, Anderso Ekko ansamblis čia, - kaip visuomet I. Bergmano kūryboje, - nepakartojamas.
Besidomintieji kino istorija galės šią savaitę pažiūrėti televizinių šviečiamųjų filmų. Apie amerikietiško (ir pasaulinio taip pat!) kino pradininkus režisierių Davidą Worką Griffithą ir jo nuolatinę aktorę Lillian Gish (LTV-2, ketvirtadienį, gegužės 8 d., 22.30 val.). Apie “stilingiausią ano rusų kino aktorę”, tapusią “pavyzdinga amerikietiška žmona”, Jeleną Solovej (TVS, sekmadienį, gegužės 4 d., 15.00 val.). Kadangi šioji gabi emigrantė (“Nebaigta pjesė mechaniniam pianinui”, “Oblomovas”, “Meilės vergė”) filmavosi ir Lietuvoje, o vaidmuo Almanto Grikevičiaus “Fakte” jai net atnešė Kanų festivalio prizą, manyčiau, tai dar vienas motyvas prisiminti aktorę, Amerikoje, tiesa, praradusią fizinę formą, bet vis dar įdomią asmenybę.
Tie, kurie neturi nieko prieš seno kirpimo detektyvą, manau, mielai pasižiūrės 1 Baltijos kanalo rodomą naują rusų miniserialą “Moteriška logika” (I serija - pirmadienį, gegužės 5 d., 21.45 val., ir kitądien, 10.00 val.; II serija - antradienį, gegužės 6 d., 21.45 val., ir kitądien, 10.05 val.). Puikus duetas: dabartinė rusų “misis Marpl” Alisa Freindlich ir jos galantiškas kolega Stanislavas Govoruchinas. Pastarojo atvejis primena, kad meno žmonėms ir reikia vaidinti arba režisuoti, o kai Govoruchinas pasirodo Valstybės Dūmoje - jis tik dirbtinas, ir nieko daugiau...
Kitoks mąstymas
Kadaise, užversti vien sovietiniais filmais, manėme pažįstą visą didelę šalį kaip penkis savo pirštus. Na, tu galėjai didžiuotis, kad mąstai truputėlį kitaip negu masė, ir atrodė: daugumos tų kaimynų - ir laiptinės, ir respublikų prasme - mentalitetas paprastas kaip nulis.
Dabar, kai kino rodymo taktika pasikeitė ir žiūri beveik tik amerikiečių filmus, darai tą pačią klaidą, įsivaizduoji, kad gerai pažįsti Ameriką, nors ten nė karto ir nebuvęs. Krizės nualintos Amerikos, save apgaudinėjančios kažkokiais šokių maratonais, kaip mes dabar save - loterijomis, vaizdas, pamatytas klasikiniame filme su Jane Fonda “Nuvarytus arklius nušauna, tiesa?” (TV3, šeštadienį, gegužės 3 d., 11.35 val.), atrodo toks retas ir nebūdingas.
O štai pasižiūri kokią paprastą gero stilisto Toddo Hayneso melodramą, tradiciniu iki patyčios pavadinimu “Toli nuo dangaus” (“RenTV”, trečiadienį, gegužės 7 d., 21.05 val., ir kitądien, 8.15 val.), nustembi: pasirodo, amerikiečių visuomeninei nuomonei Julianne Moore herojės flirtas su simpatišku juodaodžiu sodininku atrodo kur kas labiau smerktinas nei jos respektabilaus vyro homoseksualumas. Įdomu, kaip būtų Lietuvoje: atvirkščiai ar abi nuodėmes sulyginant?
Šiandien dažnam kino žiūrovui atrodo, kad turkų vykdytas genocidas Armėnijoje kadaise vyko būtent taip teatrališkai, kaip šiandien rodo Kanados filmas “Araratas”. O kas prisimena, kad dar 1977 metais patys armėnai Maskvoje prastūmė scenarijų “Nahapetas” (“RTR Planeta”, VTV, šeštadienį, gegužės 3 d., 22.30 val.; antradienį, gegužės 6 d., 14.00 val.) ir kad patys armėnai galbūt geriau žinojo psichologinę tų žaizdų kainą?
Gegužės 9-ąją daugelis rusų TV kanalų demonstruoja II pasauliniam karui skirtas juostas. Daugumoje - elementarus patriotizmas, kaip tame Spielbergo “Eiliniame Rajane”. Bet yra ir išsiskiriančių. Per “RenTV” - sąjungininkų amerikiečių 1943 metų “Daina apie Rusiją” (trečiadienį, gegužės 7 d., 0.55 val.), reiškusi palaikymą, o jį savo ruožtu išreiškusi amerikiečių dirigento (Robertas Tayloras) ir rusų kolūkietės (Susan Peters) meilės romanu. Nors režisieriaus Gregory Ratoffo pavardėje girdimi tolimi rusiškos kilmės atgarsiai, vis dėlto filmo idėja tokia absurdiška, kad linksmina kone iki ašarų. O Amerikoje šį “gražų vaizdelį” turbūt laikė autentišku. Tada jau autentiškesnis Europos ir JAV romano vaizdas, sukurtas 1960 metais ir pavadintas prancūzų milijonieriaus (Yvesas Montand’as) kvietimu užjūrio dainininkei (Marilyn Monroe): “Pasimylėkime” (“RenTV”, šeštadienį, gegužės 3 d., 16.30 val.).
Bus ir nestandartinė Marleno Chucijevo juosta “Buvo gegužis...” (“NTV Mir”, penktadienį, gegužės 9 d., 21.15 val.). Čia - jau nebe mūšiai, o spengianti pavasario tyla po jų. Sovietų kareiviai ilsisi stebuklu išlikusioje pasiturinčių vokiečių sodiečių Raškių sodyboje. Jau tai, kad šeimininką ir jo dailią, aukštai parištomis kasomis žmoną Gerdą puikiai vaidina Vaclovas Blėdis ir Eugenija Pleškytė, skatina šį kanalą matančiuosius būtinai pasidomėti juosta. O kartu ir pasvarstyti: ar standartinį vokiečių bei lietuvių kaimo žmogaus mentalitetą skiria tokia jau gili praraja.
Eroto pokštai
Didele dalimi jie irgi priklauso nuo nacijos, nuo tradicijų, o tai verčia įsivaizduoti Erotą daugiaveide būtybe, ne vien graikų meilės dievu.
Nesu tiek susipažinęs su korėjiečių erotine tradicija, kad tvirtai teigčiau, kur naujame Pietų Korėjos filme “Blogas vaikinas” (“RenTV”, šeštadienį, gegužės 3 d., 23.20 val.) - vien autentika, o kur - šiandien pasaulyje nepaprastai madingo, tikrai talentingo jų režisieriaus Kim Ki-duko pramanas. Šiaip ar taip, tarp dailios studentės ir to “blogojo vaikino”, gal net impotento, kalinančio heroję raudonų žibintų kvartale, užsimezga kažkas tokio, kas europiečiui turbūt gali priminti sadomazochistinį ryšį.
Esame girdėję ir apie homoseksualizmą. Kad jis ypač klestįs uždarose vyrų bendruomenėse, kaip šiuo atveju - tarp paskutinių samurajų. Japonų metras Nagisa Oshima - apskritai erotizmo (ir “hetero”, bet kraštutinio) dainius. Toks terminas iš tiesų tinka vienam naujausiųjų senyvo režisieriaus filmų “Tabu” (LNK, ketvirtadienį, gegužės 8 d., 22.35 val.), nes čia, nepaisant to “tabu”, į vyrų meilę žiūrima ambivalentiškai, ją ir poetizuojant, ir traktuojant, kaip šiurpiausios išdavystės įnagį. Įdomu, koks kitas meistras išdrįstų susieti rizikingą medžiagą su pačiu Japonijos simboliu - žydinčiu vyšnios medžiu. Įspėk, kad gudrus, kokius kompleksus reiškia įnirtingas samurajiško kardo smūgis per liauną šio medelio kamieną.
Nors abu filmai nepaprastai gražūs plastiškai, o australų “Auksinė sruoga” (TV4, penktadienį, gegužės 9 d., 22.45 val.), kurta pagal Guy de Maupassant’o novelę, nepasižymi nei tuo, nei kokiais painesniais erotiniais rebusais, Paulo Coxo, vieno Australijos kino atšviežintojų, linksmą juostą irgi vertėtų pamatyti. Kad kolekcionuoti įmanoma ne tik antikvarinius daiktus, bet ir geismo objektus - jokia čia naujiena, bet po pirmųjų juostų niūrumo jums bus bent jau garantuota žaisminga nuotaika. Apsilankys įžūlokas pavasaris.
