Iš Estijos grįžęs Šiaulių architektas Algimantas Černiauskas neslepia pasigėrėjimo kaimynų architektūriniais sprendimais. Estų urbanistikos plėtra jį nustebino. Net ir mažuose miestuose skelbiami tarptautiniai architektūros konkursai, o socialinis būstas primena jaukias vilas. A. Černiauskui ramybės neduoda klausimas: kodėl taip atsiliekame nuo estų?
Klesti, nes kitaip mąsto
„Atgavę nepriklausomybę startavome tuo pačiu metu kaip estai, turėjome tas pačias galimybes, bet Estijoje jaučiamas didžiulis skirtumas šiuolaikinės statybos, miestų plėtros, viešųjų erdvių tvarkymo srityse. Jie padarė akivaizdžią pažangą“, – įsitikinęs A. Černiauskas.
Anot jo, pagal urbanistiką galima spręsti ir apie kaimynų ekonomikos bei verslo augimą. Šiuolaikiškai sutvarkyti estų miestai – jų mentaliteto, vidinių nuostatų, gyvenimo būdo ir mąstymo atspindys.
„Estai nelaukia, kad valdžia jiems ką nors duos, o imasi ir daro. Ypač aktyvios bendruomenės. Veikiama ne po vieną, o kartu, kreipiant dėmesį į visuomeninį interesą, kad naudos gavėjas būtų visa visuomenė“, – pasakojo A. Černiauskas.
Jo žodžiais, estai patys nori tvarkytis ir nemano, kad viską galima padaryti tik už pinigus.
„Šeštadienį Taline patekome į vietos bendruomenės susirinkimą. Mediniame name žmonės turi patalpėlę susirinkimams, sendaikčių parduotuvę – ten nuolat dūzgia gyvenimas. Bendruomenė svarsto, kaip tvarkyti atskirus miesto kvartalėlius, sprendžia eismo ir kitus svarbius klausimus. Architektams ten dirbti lengviau, nes bendruomenė aiškiai suvokia, ko nori, ir suformuluoja užduotį“, – pasakojo A. Černiauskas.
Pribloškiantis sąmonės šuolis
Bendravimas, nuoseklus planavimas, racionalus mąstymas padeda rastis ypač įdomiems ir moderniems statiniams, kurių pagrindiniai bruožai – funkcionalumas, tarnavimas visuomeniniam interesui ir dermė aplinkoje.
Būtent toks A. Černiauskui pasirodė esąs šiuolaikinis KUMU meno muziejus Taline. Įspūdingas suomių architekto Pekka Vapaavuori statinys leisdamasis pajūrio šlaitu įsirėžia į šlaitą. Kartu jis perskrodžia ir kultūros vartotojo sąmonę.
Penkių aukštų muziejaus ir šiuolaikinio meno centro junginys iki šiol vadinamas reikšmingiausia investicija į meną per visą trijų Baltijos šalių nepriklausomybės laikotarpį.
„Estų architektūros mokykla yra aukšto lygio, bet kiekvienam statiniui vis tiek skelbiami tarptautiniai konkursai“, – įspūdžiais dalijosi šiaulietis.
Ne tik Taline, bet ir kituose miestuose akį traukė unikalių statinių kiekis ir įvairovė, bet už ką estai juos pasistatė, A. Černiauskui liko mįslė. Svarstė, kad greičiausiai ir vėl „kaltas“ estiškasis mentalitetas.
Jis prisiminė pavyzdį su lietuviškais Valdovų rūmais, kuriuos lydėjo abejonės ir dėl pačios statybos, ir dėl jos skaidrumo.
„Korupcinė sistema, pažįstamų klanai, kai be konkurso gaunami užsakymai, kurti nepadeda“, – sakė architektas.
Net Kelmės dydžio estų miestelis Rakverė skelbia tarptautinį architektūros konkursą aikštei sutvarkyti. „O konkursai Šiauliuose baigiasi šnipštu“,– priminė A. Černiauskas.
Šalia dera paveldas ir moderni architektūra
Požiūris į paveldą, architekto teigimu, Estijoje racionalesnis negu Lietuvoje. Aiškiai apibrėžiama, kas saugoma, o kas – ne. Išlikę paveldo fragmentai – pamatų ar sienų liekanos – konservuojamos, kad toliau neirtų, bet čia pat leidžiama komponuoti modernius priestatus, statyti pastatus. „Už tai pas mus greičiausiai sodintų į kalėjimą“, – ironizavo A. Černiauskas.
Net į Talino senamiestį įsileista šiuolaikinės architektūros pavyzdžių – modernūs pastatai natūraliai įsilieja į istorines gatveles. Bet nesiekiama atkurti to, kas neišliko.
„Vengiama dirbtinumo, skirtingai nei lietuvių Valdovų rūmuose, kurie yra lyg muliažas, atstatytas iš gelžbetonio“, – lygino architektas.
Jo žodžiais, mūsų Valdovų rūmai atkurti be dvasios, turinio, todėl primena diktatorių inicijuotus „šedevrus“ Baltarusijoje ar kitose totalitarinėse šalyse. „Žmonės jaučia tą dirbtinę pompastiką, jų neapgausi, supranta, kad rūmai yra vieno vadovo užgaida, kuri bendruomenei netarnaus“, – mano A. Černiauskas.
Idealus socialinis būstas
Vargani, kai kurie avarinės būklės – tokie yra dauguma socialinių būstų, kuriuos savivaldybės siūlo Lietuvoje.
Estijoje socialinis būstas nuo lietuviškojo skiriasi kaip diena nuo nakties. Pavyzdžiui, daugiavaikė šeima gauna 90–120 kvadratinių metrų pastatytą ir įrengtą namą su sklypu. Aplink – sutvarkyta infrastruktūra su vaikų žaidimo aikštelėmis. Ilgainiui šeima šį būstą gali išsipirkti.
Tokio namo statyba savivaldybei atseina apie 60–80 tūkstančių eurų, dar vietos valdžia skiria žemės sklypus socialiniam būstui statyti. Aišku, ne apleistuose užkampiuose, o šalia privačių vilų ir panašiai.
„Didžiausią įspūdį palieka tai, kad vaikai gali augti saugioje, sveikoje aplinkoje“, – susižavėjimo neslėpė A. Černiauskas.
Jo teigimu, Estijos miestuose nesiekiama kuo daugiau pinigų išspausti iš kiekvieno žemės lopinėlio – paliekama nemažai erdvės aplinkai, ši sutvarkoma ir tik po to žmonės keliasi ten gyventi.
Atskira pastatų grupė – darželiai, mokyklos ir kiti visuomeninės paskirties objektai. Pastarieji taip pat pasižymi netradiciniais architektūriniais sprendimais, o svarbiausia – funkcionalumu.
„Aikštynai, baseinai, sporto kompleksai, SPA centrai – viskas veikia, modernu, puikiai įrengta ir mėgstama lankytojų – panašiai kaip Skandinavijos šalyse“, – įspūdžiais iš kaimyninės šalies dalijosi architektas.
A. Černiausko žodžiais, kalbant apie Estijos miestų viešąsias erdves belieka tik aikčioti. Puikiai sutvarkyti žalieji plotai ir parkai Estijos miestuose užima reikšmingą dalį.
Apmaudas dėl atsilikimo
Architektui apmaudu, kad vartotojiškas požiūris ir beatodairiškas naudos siekimas lemia lietuvių atsilikimą ir menką dėmesį savo gyvenamajai aplinkai. „Nebelieka vietos estetikai, tvarkingumui – mes to nevystome“, – liūdnai konstatuoja A. Černiauskas.
Jis nuogąstavo, kad 80 milijonų litų europinės paramos, kuri ateina Šiauliams infrastruktūrai tvarkyti, greičiausiai bus pravalgyti.
„Nereikia dangstytis figos lapeliu – Šiaulių tie milijonai neišgelbės, nes trūksta sisteminio mąstymo. Jeigu pinigai bus išskaidyti atskiriems projektėliams, efekto nepavyks pasiekti“, – sakė architektas. Jo nuomone, reikėtų ieškoti ir kitų finansavimo būdų.
Irena BUDRIENĖ
