Lietuvos radijo laida “Kultūros savaitė” tęsia ciklą pokalbių, skirtų 2004 metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatams. Premijos laureatą fotomenininką Stanislovą Žvirgždą laidoje “Kultūros savaitė” kalbino žurnalistės Jolanta Kryževičienė ir Gailutė Jankauskienė.
Vienas žymiausių lietuviškosios fotografijos mokyklos atstovų, daugybės parodų dalyvis, įvairiausių fotografijos meno bei istorijos leidinių ir publikacijų autorius, ilgametis Fotomenininkų sąjungos veikėjas, šios organizacijos atsakingasis sekretorius S. Žvirgždas Nacionaline premija apdovanotas už lietuviškų peizažų tikrumą ir meninį įtaigumą, tradicijos brandumą ir atnaujinimą, taip pat autorines knygas.
Pažymėtini menininko darbai: tai fotografijos istorijos leidiniai “Fotografijos slėpiniai”, “Mūsų miestelių fotografai”, albumai “Vilnijos peizažai”, “Laiko slinktis”, “Vilniaus panoramos”, “Variacijos Vilniaus tema” ir kiti. Na, o visai neseniai pasirodė naujausias S. Žvirgždo fotografijų albumas “Lietuviški peizažai”.
Daugiau kaip tris dešimtmečius kuriantis menininkas yra pelnęs per 200 įvairiausių prestižinių tarptautinių apdovanojimų, nuo 2001 metų fotografas yra tarptautinės meninės fotografijos atstovas Lietuvoje.
Neseniai viename interviu jūs esate prasitaręs, jog apie tai, kad esi menininkas turi pasakyti kiti. Ir štai praėjusių metų pabaigoje sužinome, kad jūs tapote Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu, su tuo ir sveikiname. Turbūt neįmanoma garsiau pasakyti apie menininko kūrybą, apie jo vietą kultūroje, kaip taip aukštai įvertinti.
Manyčiau, kad taip, jūs teisi. Jis svarbus ne savo materialiomis išraiškomis ar dar kažkokiais kitais dalykais, svarbu, kad tai yra kultūros žmonių įvertinimas. Pačiam vadintis galima ir fotomenininku, ir šiaip menininku. Bet jeigu tu tik galvoji ir sakai, kad esi menininkas, tai labai klysti. Tave turi pastebėti kiti ir įvertinti. Nacionalinė kultūros ir meno premija būtent ir yra tas pastebėjimas bei išskyrimas iš kitų tarpo.
Esat taip pat paminėjęs, kad į šitą premiją ėjot net 33 metus. Turbūt turėjote galvoje visą savo kūrybinę biografiją. Ir nors mes Stanislovą Žvirgždą žinom kaip vieną ryškiausių Lietuvos fotografų, vis dėlto šiandien siūlau pasklaidyti ir jūsų biografijos knygą, kurioje iš tikrųjų yra nemažai įdomių faktų. Fotografiją pradėjote studijuoti ne iš karto. 1960-1961 metais Vilniaus universitete jūs studijavote istoriją. 0 1961-1965 metais buvote politinis kalinys. Ir tik nuo 1972 m., po 7 metų pertraukos, gilinotės į fotografijos mokslus Maskvoje… Kaip jūsų biografijoje atsirado tie keturi tragiški puslapiai?
Aš nedramatizuočiau, aišku, savo gyvenimo. Buvo visko, kaip ir kiekvieno žmogaus gyvenime - ir baltų minučių, ir juodų. Na, pradžioj gal buvo truputį daugiau juodų. Nepavyko baigti mokslų, kadangi išvažiavau, kaip aš juokiuosi, studijuoti į Saransko universitetą. Tai yra į Mordoviją. Bet tie ketveri lagerio metai man davė labai didelę gyvenimo patirtį.
O kuo jūs prasikaltote tuometinei valdžiai?
16-oje vidurinėje mokykloje mes buvom sukūrę organizaciją “Laisvoji Lietuva”. Iškabinom trispalvę Vasario 16-osios proga ant Trijų kryžių kalno, platinom lapelius, darėm įvairius antisovietinius užrašus ir pan. Net pustrečių metų išsilaikėm. Po to teko, kaip minėjau, pavažiuoti į Mordoviją. Bet ten aš labai stipriai pramokau rašyti, tuo užsiimu retkarčiais ir dabar, tyrinėdamas fotografijos istoriją. Beje, istorija - mano pirmasis pašaukimas. Jeigu būčiau baigęs universitetą, būčiau tapęs archeologu. Bet kadangi neteko, tai dabar drauge su kolegomis gvildenu fotografijos archeologiją.
O ką jūs rašėt Mordovijoje?
Tas mano rašymas buvo kaip studijų tęsinys. Tyrinėjau Lietuvos ir Pamaskvio hidronimus. Norėjau įrodyti, kad Pamaskvyje kažkada gyveno baltai. Tiesa, dabar tai jau yra įrodyta, bet tada, anais laikais, tai buvo labai eretiškos mintys. Dar ir dabar išlikę tie mano raštai.
Tiesa, lageryje bandžiau užsiimti ir vertimais, ten pramokau anglų kalbą. Esu išvertęs keletą apsakymėlių, bet tai buvo toks laikinas susižavėjimas.
Tai kaip suprasti, pusiau toks laisvas režimas buvo tame lageryje? Jūs galėdavote versti, skaityti, gaudavote knygų?..
Dėl to režimo, kaip sakyt... Ten vis dėlto buvo griežtojo režimo lageris. Bet mes gaudavome siuntinius, atsiųsdavo knygų, kuriomis keisdavomės vieni su kitais. Galėjom prenumeruoti knygas, buvo vietinė biblioteka, gaudavom visą spaudą ir buvo labai platus bendravimas tarp politinių kalinių.
Po to, grįžus iš lagerio, teko dirbti įvairius darbus. Nelengva buvo: mus visą laiką kuravo saugumo darbuotojai - nuolatos kviesdavo, šnekindavo… Kurį laiką dirbau elektriku Vilniaus elektros tinkluose, bet pašlijo sveikata ir teko visiškai keisti veiklos profilį. “Vakarinėse naujienose” perskaičiau, kad buitinis kombinatas “Paslauga” kviečia fotografų mokinius. Pagalvojau, kad man kaip tik. Tai buvo 1970 metai, sausio 7 diena. Toji data tokia simboliškai istoriška man pasirodė, kadangi būtent tą dieną prieš 166 metus pasaulyje buvo paskelbtas fotografijos išradimas! Taigi dabar jau 35 metai, kai esu profesionalus fotografas.
Taip netikėtai, galima sakyti, gyvenimo verčiamas suradote fotografiją. Tačiau fotografija visada turbūt buvo šalia istorijos. Mes turbūt drąsiai jus galime vadinti Lietuvos fotografijos istoriku. Ir tas pirmasis pašaukimas - istorija, turbūt išliko iki šių dienų? Ar galime sakyti, kad istorija ir fotografija - didžiosios jūsų meilės?
Taip! Ir meilė, ir atgaiva savotiška. Žinot, ne visada fotografinė kūryba sekasi. Pvz., norisi fotografuoti peizažą, bet tą dieną gali nebūti tinkamo oro. Pavyzdžiui, kaip šiais metais. Praktiškai juk tik dabar žiema prasideda. Tai tokiu atveju, kai negaliu fotografuoti, aš rašau. Ir todėl per visą kūrybos laikotarpį - tuos 35 metus - manęs nebuvo ištikusi jokia kūrybinė krizė. Išskyrus trumpą periodą - gal porą metų po pirmųjų personalinių parodų. Tada aš buvau taip išsisėmęs, kad neturėjau ką nauja rodyti. Kažkaip nesifotografavo man žmoniškai ir kūryba nėjo. Bet ši krizė truko labai trumpai. Džiaugiuosi, kad pradėjau intensyviai rašyti ir viskas susitvarkė.
Tai dabar turiu tas dvi veiklos sferas: kai kada viena darau, kitąkart - kita, ir taip lengviau gyventi pasidaro.
Smalsu sužinoti, kodėl, p. Stanislovai, jūs fotografuojat tik nespalvotai? Šiandien, kai yra tiek daug įvairiausių technologijų, kai meninė fotografija tiesiog stovi ant ribos su daile, o kartais net ir su kitomis meno šakomis, jūs liekate (galbūt tai irgi yra istoriko savybė?) ištikimas toms senoms tradicijoms, nuo kurių ir pradėjote, kai tebuvo tik nespalvota fotografija?
Tiesiog aš nematau spalvotos fotografijos. Ne todėl, kad būčiau daltonikas, ne! Spalvas puikiai skiriu. Bet meninė fotografija man yra nespalvota. Gal truputį esu konservatorius. Nespalvotą fotografiją aš geriausiai ir moku daryti. Aišku, sugebu padaryti ir spalvotą, jeigu reikia: profesionalus fotografas turi mokėti viską.
O iš principo jūs pripažįstate, kad gali būti ir spalvota meninė fotografija?
Tai, be abejo, gali būt. Bet kol kas jos turime labai mažai. Sakykim, spalvotus meninius peizažus kol kas sugeba kurti tik Raimondas Paknys. Ateity spalvoto meno, suprantama, daugės. Bet man mieliausia yra nespalvota fotografija. Tam tikru požiūriu jinai gal ir sudėtingesnė yra, kadangi ten viskas pasiekiama per formą, per šviesą... Spalva juk išjungiama sąmoningai ir dirbi tik su tonais bei pustoniais. Jeigu pavyksta, kad žiūrovas įsivaizduotų dar ir spalvą, tai čia ir yra toji viršūnė.
Tačiau įdomūs dalykai: jūsų nespalvotuose peizažuose mes turbūt nerasime nė vieno šių dienų atributo, jokių komercinių laiko ženklų… Nerasime ten turisto akiai mielos Lietuvos, gražios, išdailintos, kaip įprasta reklaminėse nuotraukose. Kodėl? Ar ieškote gamtoje būtent jūsų įsivaizduojamo peizažo, ar tik tokią matote Lietuvą?
Kažkada įvertindamas mano fotografiją, Skirmantas Valiulis yra pasakęs, kad mano peizažas - tai poledynmečio Lietuva, kurioje nėra jokių civilizacijos ženklų. Tik retkarčiais kokia trobelė pasimato. Ir tai - kažkokia etnografinė, kaip buities muziejuje Rumšiškėse. Arba vienas kitas stulpas, kurio jau neįmanoma išvengti. Suprantama, aš specialiai darau, kad tų ženklų nebūtų. Man neįdomūs tie civilizacijos ženklai. Man įdomu parodyti, kaip galėtų atrodyti mūsų kraštovaizdis, jeigu nebūtų civilizacijos - toks laukinis, pirmapradis… Todėl ir ieškau, kaip išvengti tų visų civilizacijos požymių - stulpų, automobilių, šiuolaikinių kotedžų Vilniaus kalvose ir pan. Nors turiu ir tokių fotografijų, kur Vilnius bent jau iš toli šmėžuoja. Miestas yra, jis egzistuoja, kartais jis labiau išryškinamas, o kartais stengiuosi rūkais pridengti. Apskritai Vilnius man yra kaip pasakų miestas. Man jis yra toks, kokį kažkada dailininkai įsivaizdavo, ypač Čiurlionis.
Toks įspūdis, kad kartais jūs stovite už upės vingio ir laukiate, kol nebus žmonių. Ar iš tikrųjų žmogus jums nėra aktualus ir jūs net nenorite jo matyti savo nuotraukose?
Specialiai šito nedarau. Bet jei pasitaiko, kad koks žmogus gražiai eina ir įeina į mano kadrą, tai kodėl ne?
O portretinė fotografija?
Esu daręs kažkada. Bet, matot, čia vėl - kam kas skirta. Vieni kuria portretus, kiti peizažus, treti imasi reportažų. Aš esu išbandęs daug žanrų, kol suradau savo. Peizažus intensyviai pradėjau fotografuoti maždaug nuo 1978 metų. Tiesa, dariau ir montažus. Už montažus turiu labai aukštų apdovanojimų tarptautinėse parodose. Bet tai buvo kūrybos etapas, norėjau išbandyti save būtent ir tame žanre, toj srity. Bet pastebėjau, kad kuo toliau užsiimu kūryba, tuo mažiau ieškau kažkokių įmantrumų ir tarsi paprastėju. Kuo paprastesnis kadras (be abejo, tik iš pirmo žvilgsnio paprastesnis), tuo jis man įdomesnis pasidaro. Tai yra lyg savotiška meditacija gamtoj. Kada įvyksta toks susiliejimas ir mintimi, ir siela, ir tuo momentu nieko daugiau negalvoji, tik matai tą vaizdą.
Kartais tai vyksta ilgesnį laikotarpį, kol prie to vaizdo prisitaikai, kol jį suvoki. Kartais į objektą tenka nuvažiuoti po 15 kartų, kol sulauki tam tikro debesies ar dar kažko... Kolegos kartais juokiasi, sako - taigi tu gali įmontuoti tą debesį... Aišku, galiu įmontuoti. Ypač šiais kompiuterinės technikos laikais tai nieko nereiškia. Bet man neįdomu! Man įdomu pačiam surasti, pamatyti...
Kažkada esate pasakęs, kad tikras fotografas, fotografijos meistras, menininkas yra tas, kuris viską daro nuo pradžios iki galo pats. Ar šiais technologijų laikais tai yra būtina ir ar įmanoma?
Na, gal aš šitoj vietoj truputį perdėjau. Kurti galima visokiais būdais. Bet man tikriausias būdas yra tas, kuris arčiausiai dailės, grafikos... Dailininkas kažkodėl viską pats savo rankom daro. Už jį juk niekas ant drobės tų dažų neužtepa. Tai mano požiūriu, kad ta fotografija būtų tikrai meninė, jinai turi turėti tą rankų šilumą. Ir būtent šilumą to žmogaus, kuris fotografuoja, o ne kažkokio laboranto ar mašinos. Bet sukuriama ir kitais būdais gerų fotografijų, kodėl gi ne.
Iš tiesų labai daug archajiškų dalykų, daug tradicijų yra jūsų darbe. Jums nerūpi laiko ženklai… Tada norėčiau klausti, kaip pats laikas veikia jūsų fotografiją? Juk karjeros pradžioje žmogui, kurį kontroliuoja saugumas, užsiimti fotografija, manyčiau, nebuvo paprasta. Vis dėlto fotografija yra realaus gyvenimo atspindys. Ko gero, ir cenzūra, ir kiti ano laiko dalykai vis dėlto veikė jūsų kūrybą? Kaip ji keitėsi per laiką? Ar iš tikrųjų fotografija gali būti labai suvaržyta arba totaliai laisva?
Aš manau, kad fotografija visais laikais yra suvaržyta. Net ir dabar. Ir aiškinu kodėl. Sovietiniais laikais buvo cenzūra, egzistavo toks Glavlitas, kuris neleido tam tikrų kadrų rodyti. Sakykim, bažnyčių su kryžiais. Prisimenu, padariau tokį kadrą - Šv. Onos bažnyčia su Bernardinų bažnyčios ansambliu. Tai man liepė nupjauti kryžius ir tada tą nuotrauką priimtų į parodą. Suprantama, aš tų kryžių nepjoviau ir tos nuotraukos į parodą nedaviau. Jinai ir dabar yra mano kolekcijoje, visai gera nuotrauka. Taip buvo anksčiau. O šiais laikais irgi yra cenzūra. Fotomenininko vidaus cenzūra. Mes gi patys save kontroliuojam - ką rodyti ir ko nerodyti. Ir kuo didesni pasiekimai kūryboje, kuo labiau tampi žinomas, tuo labiau ir ta vidinė cenzūra stiprėja - ne bet ką gali rodyti.
Ar tai yra tik meninė cenzūra?
Tik meninė. Anais laikais buvo valdžios cenzūra, dabar meninė. Dabar juk gali rodyti ką nori, pradedant nuo pornografijos…
…aš ir norėjau klausti, ar egzistuoja tokia, sakykim, etinė cenzūra?
Taip. Galų gale man visada yra svarbus mano geras vardas, kitų nuomonė apie mane. Ir ne tik kolegų, kritikų, bet ir visų kitų žiūrovų. Juk fotografija ar bet kuris kitas meno kūrinys - tai yra menininko sielos veidrodis. Ir kuo ta kūryba labiau rutuliojasi, tuo darosi sunkiau. Jau nebegali rodyti to, ką kažkada parodei, turi ieškoti naujų dalykų, būti įvairesnis… Tai labai sunku.
Jau daug metų dirbate Lietuvos fotomenininkų sąjungoje, taigi esat labai arti to viso proceso, kuris vyksta šioje kūrybinėje organizacijoje ir apskritai fotografijos mene. Lietuviškoji fotomeno mokykla garsėja pasaulyje nuo seno. Kaip keičiasi fotografijos kalba per tą laiką, kurį jums teko stebėti, pažinti?
Kažkada turėjom socialistinį realizmą, dabar, ko gero, turim postmodernizmą. Viskas keičiasi, ateina nauji žmonės su savomis mintimis, pažiūromis, savo stiliumi, braižu… Ir, suprantama, įneša naujų vėjų į tą Lietuvos fotografiją. Manyčiau, kad tai labai gerai. Visiems tiesiog reikia būti labai tolerantiškiems ir nesiskirstyti į - senus ir jaunus fotografus. Visi yra kūrėjai. Tie, kurie verti to vardo, suprantama. Čia tik mūsų metraštis gali vadintis “Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien”. Bet tas žodis - “vakar” dar nereiškia, kad tie darbai pasenę, tai tik reiškia, kad jie buvo sukurti maždaug prieš 20 ar 15 metų. Būtent tokios tolerantiškos, geranoriškos nuotaikos ir vyrauja Lietuvos fotomenininkų sąjungoje.
Na, gerai, neskirstykim - jauni ir seni, tačiau turbūt yra aiški takoskyra tarp meninės fotografijos ir reklaminės, komercinės fotografijos. Taip pat yra laikraščių fotografija. Sakykit, kurioj srity matot galbūt įdomiausių poslinkių?
Manyčiau, kad visose. Juk reklaminės fotografijos, imkim sovietinėj Lietuvoj, beveik nebuvo! Dabar yra tikrai labai geros reklaminės fotografijos. Yra daug ją darančių ir labai gerai darančių. Kartais ir reklaminė fotografija gali tapti menine.
Bet ar daug tokių pavyzdžių pastebite? Nes važiuojant per Europą tai vis tos pačios nuotraukos kažkaip į akis krinta.
Matot, reklaminė fotografija Lietuvoje dar pernelyg jauna. 10 metų - tai turbūt dar ne amžius. Bet laikui bėgant, aš manau, susitvarkys. Lygiai tas pats su reportažine fotografija. Laikraščiuose nuotraukų kokybė, palyginti, sakykime, su 1990 metais, yra labai pagerėjusi. Laikraščių fotografai yra susivieniję į Spaudos fotografų klubą, rengia parodas… Yra kur tobulėti! Galų gale ir laikraščių, ir žurnalų skaitytojų reikalavimai vėlgi yra pakilę aukščiau, negu kažkada buvo. Ir spaudos kokybė verčia pasitempti, dirbti naujau. Galų gale ir informacijos prieinamumas, žinojimas, ką daro pasauly kiti fotografai. Informacija yra didelė mokykla.
Prasitarėte, kad per savo gyvenimą ieškodamas visokiausių įmantrumų, pastebėjote, kad grįžtate prie paprastumo. O jauni jūsų kolegos turbūt dar tik ieško. Ar atsiranda tų atradimų, tokių įdomių, kertinių mūsų mene?
Na, pavyzdžiui, yra toks fotografas Rimaldas Vikšraitis. Jis fotografuoja šiuolaikinį kaimą. Iš pradžių stengdavosi per kažkokius erotinius dalykus parodyti tą kaimą, tokį iškreiptą, visiškai juodą, prasigėrusį… Po kurio laiko jo kūryboje atsirado kitas požiūris. (Na, ne be kolegų įtakos, žinoma!) Ir dabar jo fotografijose regime tikrą šiandieninį kaimą, bet ne iškreiptą kaip kreivam veidrody. Ir dabar tas autorius jau yra pripažįstamas, kviečiamas į užsienio parodas.
Jauni autoriai kartais ir užsižaidžia. Ima lyg ir aktualias temas: sakykim, narkomaniją ar AIDS problemas… Bet jie pakapsto tiktai paviršių, neįsigilina į temą. Čia reikia, matyt, ir didesnės brandos, ir laiko. Laikas paskiau viską sustato į savo vietas. Visi jauni ir aš pats jaunystėje buvau revoliucingas, nesutikdavau su vyresniais kolegomis ir turėjau labai griežtą savo nuomonę. Paskui bėgant laikui aprimau. Kaip kažkada Raikinas sakė: “Ugnis degė, dabar tik dūmai rūksta…” Tai ir tiems jauniems reikia išsidūkti, kelti audras, revoliucijas… Bet tai ir yra kūrybos procesas, kuris vėliau pamažu stabilizuojasi, kada žmogus save randa. O ieškojimai apskritai kūrybos mene yra būtini ir amžini.
Tai tuomet dar norėčiau klausti apie mūsų ieškojimų unikalumą pasauliniame fotomeno kontekste. Dar viena jūsų veiklos sritis - jūs atstovaujate ir tarptautinėms meninės fotografijos organizacijoms Lietuvoje. Sakykit, ar iš tikrųjų mūsų fotografija yra unikali? Ar jinai turi kažkokias ypatingas lietuviškas šaknis, kas verčia jūsų kolegas Europoje bent jau stebėtis mumis?
Nemanyčiau, kad esame tokie išskirtiniai ir unikalūs. Mes gal dvasingesni arba labiau pririšti prie žemės. Tiesiog esam arčiau žemės. Kadangi mes visi iš kaimo kilę ir dar ilgai tokie būsim turbūt. Tai kol mes Lietuvos fotografijoje ir apskritai Lietuvos mene sugebėsim išlaikyti tas senąsias tradicijas, tol ir būsim arčiau žemės. Tol būsim dvasingi, įdomūs Europai ir pasauliui. Jeigu tik šitas išnyks - mes būsim trečiarūšiai. Juk pasaulyje jau yra viskas modernu, o viskas, kas modernu, jau padaryta. Bet mes tą moderną fotografijoje turėjom jau prieškary ir neką blogesnį! Galima prisimint ir grafikę Domicelę Tarabildienę, kurios nuotraukos buvo neseniai parodytos parodoje. Jos fotografijos labai modernios, kaip ir daugelio kitų anksčiau kūrusių fotografų. Tiesa, tada fotografija buvo etnografiškesnė, kaimiškesnė… Bet jinai žavėjo pasaulį! Ir šita lietuviška tradicija dar ir dabar nėra išnykusi. Kad ir kaip jauni stengtųsi atsikratyti savo šaknų, galbūt daugiau tai tik deklaruodami, kūryboj vis tiek visa tai išlenda, ir čia niekur nesidėsi.
Pokalbio pabaigoje dar knieti paklausti, o kas jus dar domina, be fotografijos? Kur randat atgaivą, poilsį? O gal ir laisvalaikis skirtas fotografijai?
Fotografija - tai yra gyvenimo būdas. Tai yra ir poilsis, ir darbas, ir visa kita. Dabar su Skirmantu Valiuliu ruošiame “Fotografijos slėpinių” antrą tomą. Tai būtų vėlgi straipsnių rinkinys. Kai kuriuos straipsnius reikia pataisyti, kai kuriuos iš naujo rašom. Pvz., dabar kaip tik dirbam prie tokio straipsnio “Akto fotografija Lietuvoje”. Pasirodo, akto fotografijos niekas netyrinėjo! O yra labai įdomių faktų, kuriuos mes bandom iškapstyti ir kitiems parodyti. Tai ir yra tas užsiėmimas. Nėra oro - rašau, yra oras - fotografuoju.
O ką fotografuosit? Nacionalinę premiją, aukščiausią apdovanojimą, jau gavote, kas toliau?
Toliau - darbų tęsinys. Dar yra planų. Noriu padaryti fotografijų ciklą “Pasižvalgymas nuo 13 Neries tiltų”. Beveik įpusėjęs esu, tačiau dar kokius metus, o gal ir daugiau reikės dirbti. Taip tik atrodo, kad paprasta. O nuvažiuoju ant to tilto ir vaizdo nėra. Reikia susiieškoti, pajausti ir t.t., ir pan. Tai dabar kaip tik prie to ciklo ir dirbu.
"Kultūros savaitė" - tiesioginė informacinė laida apie kultūros gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje. Laida transliuojama šeštadieniais 9.05-11.00 val. per Lietuvos radijo pirmąją programą. Kiekvieną šeštadienį dviejų valandų laidoje - septynios kultūros dienos mūsų šalyje: teatrų premjeros, dailės galerijų naujienos, koncertų salėse skambanti muzika, literatūros pasaulio pulsas, susitikimai su meno kūrėjais. Kiekvieną šeštadienį - pasaulio kultūros naujienos: gastrolių atgarsiai, tarptautiniai projektai, užsienio svečiai. Autorės Jolanta Kryževičienė ir Gailutė Jankauskienė, muzikos redaktorė Olga Malcienė ([email protected]).