Žiauriosios represijos
Kalbant apie Stalino represijas, dažniausiai minimi tik gulagai. Tačiau stovyklų sistema tebuvo dalis represinio aparato. Šimtai tūkstančių žmonių iki gulagų neišgyvendavo, užbaigdami savo kelią sušaudymo kambariuose ar poligonuose. NKVD sukūrė sušaudymų sistemą, veikusią kaip mašina.
Šios sistemos mastai stulbina. Pavyzdžiui, 1937 metais, represijų piko metu, buvo sušaudyta 353 074 žmonių, tai yra maždaug po tūkstantį žmonių per dieną. 1938 metais sušaudė 328 618 tūkstančių asmenų. Vėliau sušaudymų skaičius mažėjo: 1939 metai – 2552, 1940 – 1649, 1950 – 1609). Vis dėlto ir per šiuos, ne tokius aktyvius metus darbo budeliams-meistrams užtekdavo – tai reikėdavo sušaudyti dešimtis tūkstančių lenkų Katynėje ar Kalinine, tai nubausti savus dezertyrus karo metu.
Didžioji sušaudymų dalis (iki 60 proc.) buvo vykdoma Maskvoje, po neilgų tardymų Lubiankoje ir staigaus nuosprendžio (be teismo). Todėl ir daugelis budelių bazavosi sostinėje. Tiesa, jų Maskvoje buvo viso labo 10-15. Ne todėl, kad buvo sunku rasti, kas vykdytų šią užduotį, o todėl, kad tikras budelis turėjo būti savo reikalo meistras: turėti stabilią psichiką (nors žemiau bus aprašyta, kaip subyrėdavo net labiausiai patyrusių budelių psichika), profesionalūs įgūdžiai, slaptumas (netgi artimiausi budelių giminaičiai nežinodavo, ką jie veikia NKVD), atsidavimui darbui.
Budelis-čempionas
Vienas iš tokių meistrų, tikras rekordininkas – V. Blochinas. Per savo ilgą biografiją generolas majoras V. Blochinas asmeniškai sušaudė apie 20 tūkstančių žmonių. Kiti du prizininkai – P. Mago ir Sardijonas Nadaraja – atsiliko pakankamai daug: maždaug po 10 tūkstančių sušaudymų kiekvienam.
V. Blochinas gimė 1895 metais valstiečio-vargšo šeimoje Vladimiro srityje. 15 metų jis pradėjo dirbti mūrininku Maskvoje, Pirmo pasaulinio karo metu pakilo iki puskarininko. Nuo 1926 metų tapo OGPU-NKVD-MGB komendantu ir nepakeičiamu sušaudymų vadovu. Šias pareigas ėjo iki pat pasitraukimo į pensiją 1953 metais, Stalino mirties metais. 1933 jis buvo baigęs Maskvos architektūros ir statybos institutą, tai yra tapo inteligentu.
V. Blochino darbas nebuvo lengvas: faktiškai jis vienintelis iš sušaudymų komandos sveikas nugyveno iki pensijos. Galbūt todėl, kad visada laikėsi saugumo technikos ir negerdavo darbo metu. Vienas iš budelių prisimena: „Degtinę, savaime suprantama, gerdavome iki sąmonės praradimo. Ką bekalbėtumėte, darbas buvo ne iš lengvųjų. Pavargdavome taip, kad ant kojų vos laikydavomės. Odekolonais prausėmės. Iki pusės. Kitaip neatsikratyti kraujo ir parako kvapo. Netgi šunys mūsų baidydavosi, ir jei lodavo, tai iš tolo.“
Budeliai išprotėdavo
Nenuostabu, kad mirdavo budeliai pakankamai anksti, arba išprotėdavo. Daugelis buvo išprašomi į pensiją, gaudami invalidumą dėl šizofrenijos arba kitų nervinių-psichinių ligų. Vieno iš budelių atleidimo įsakymo lape taip ir rašoma: „Jemeljanovas perkeliamas į pensiją dėl ligos (šizofrenija), išskirtinai susijusios su ilgamečiu operatyviniu darbu organuose.“
O štai P. Mago kartą, sušaudęs apie 20 žmonių, taip įsijautę, kad pradėjo staugti ant šalia stovėjusio viršininko, supainiojęs jį su dar viena auka: „O tu ko čia stovi? Renkis! Staigiai! Arba sušaudau vietoje!“ Persigandęs viršininkas vos sustabdė savo darbo fanatiką.
Kaip atsilaikė V. Blochinas?
O štai V. Blochinas prieš savo vykdomas egzekucijas užsidėdavo atitinkamą odinę uniformą. Prieš ir po egzekucijų mėgdavo ramiai atsigerti arbatos. Vaikystėje jis labai mėgdavo arklius, todėl pertraukose tarp žudymų žiūrinėdavo iliustruotas knygas apie šiuos gyvūnus. Po jo mirties išliko jo 700 knygų apie arklius biblioteka.
Beje, būtent V. Blochinas vadovavo Katynės žudynėms. Ir asmeniškai sušaudė Katynėje apie 700 lenkų. 1991 metais per apklausą Generalinėje karinėje prokuratūroje vienas iš tos sušaudymo komandos narių, buvęs UNKVD vadas Kalinino srityje pasakojo: „Šaudėme iš „Valterių“. Tai aš gerai žinau, nes atvežė jų visą lagaminą. Tam vadovavo pats Blochinas. Duodavo pistoletus, o kai baigdavosi darbas – pistoletai būdavo atimami. Paimdavo pats Blochinas.
V. Blochinas palaidotas Maskvoje. Ten, prestižinėse Novodevičės kapinėse, garbingose vietose guli ir jo kolegos, kiti Stalino budeliai...
Sušaudymas šiems žmonėms iš tiesų būdavo savotiška meno rūšis. P. Mago taip mokydavo nepatyrusius budelis:
„To, kurį vedi sušaudyti, rankos būtinai surištos viela už nugaros. Liepi jam eiti pirmyn, o pats, su naganu rankoje, paskui jį. Kur reikia, liepi „į dešinę“, „į kairę“, kol neprivedi prie vietos, kurioje paruoštas smėlis. Ten jam vamzdį prie pakaušį ir baam! Ir tuo pat metu duodi stiprų spyrį į užpakalį. Kad kraujas neaptaškytų rūbų, ir kad žmonai netektų vėl jų skalbti.“
Pats siaubingiausias dalykas – kai kurie iš šių budelių mūsų dienomis patys laikomo stalinistinių represijų aukomis... Kai kurie jų įtraukti į FSB šlovės muziejus...
