Du dešimtmečius, nuo pat 1993-ųjų, „Memorial“ darbuotojas Andrejus Žukovas ne mažiau trijų kartų per savaitę eidavo į Maskvos archyvą, kur valandų valandas praleisdavo vartant tūkstančius NKVD – slaptosios J. Stalino policijos – įsakų. Ten jis ieškojo pareigūnų pareigų ir pavardžių.
Jam pavyko surinkti ir išleisti pirmąjį didžiulį 1937-1938 metų „Didžiojo stalininio teroro“ tyrimų rinkinį. Tais metais buvo suimta beveik 1,5 mln. žmonių, 700 tūkst. sušaudyta. Tai nebuvo pirmas tokio pobūdžio tyrimas, tačiau tik jame pavyko nustatyti visus – nuo tyrėjų iki budelių. Sąrašą sudaro 40 tūkst. pavardžių.
„Memorial“ išleido kompaktinį diską su šių vardų duomenų baze. Nuo praėjusių metų lapkričio ją galima pasiekti ir internetu.
„Tokios apimties darbą įprastai atlieka tyrėjų grupė ar visas institutas, o čia jis pats vienas viską padarė,“ – pasakojo leidiniui Janas Račinskis, vienas iš „Memorialo“ vadovų.
Nors ir buvo bandymų pakalbėti apie tamsiuosius 1930-1940 metų puslapius, ir Maskvoje praėjusiais metais buvo atidarytas GULAGo muziejus, tačiau oficialioji retorika yra labiau charakteringa nustumti valymus ir sušaudymus į antraeilį planą. Pasak „Memorialo“ istoriko Nikitos Petrovo, nei viename Rusijos mokykliniame vadovėlyje nėra kalbama apie stalininio laikotarpio nusikaltimus, tik apie „klaidas“. Todėl, nepaisant plano Maskvoje pastatyti memorialą politinių represijų aukoms artimiausiu metu, į jas yra žvelgiama kaip į cunamio ar žemės drebėjimo aukas. Istorija apie aukas yra pasakojama be nusikaltimų ar nusikaltėlių paminėjimo.
„Problema yra ne ta, kad Putinas palaiko Staliną: ne, jis nepalaiko. Jis net yra pasmerkęs stalininius nusikaltimus, – pareiškė J. Račinskis. – Problema yra ta, kad Putinas negali pripažinti, kad valstybė būna kriminalinė“.
