Istorikė Anastasia Edel, gimusi Sovietų Sąjungoje ir puikiai menanti tada naudotus propagandos šablonus, dar kartą nėrė į jos liūną ir papasakojo ką pamatė, rašo „Foreign Policy“.
Putinas nesugalvojo propagandos. Būdamas jau nebeegzistuojančios Sovietų Sąjungos pilietis, gimiau apsimestinėje šalyje, kurią man ir milijonams kitų sovietų sukūrė Komunistų partijos Centro komiteto propagandos biuras.
Pagal mūsų televizorių, mano bendrapiliečiai ir aš gyvenome pažangiausioje, taiką mylinčioje ir teisingiausioje pasaulio šalyje, nuolat atremdami imperialistinių jėgų atakas. Klausydamas dainų, kuriose šaukiamasi prieš artėjantį branduolinį karą, arba žiūrėdamas JAV policijos pajėgų, ašarinėmis dujomis išsklaidančios taikos demonstracijas, transliacijas, susimąsčiau, kodėl amerikiečiai taip linkę griauti mūsų gyvenimo būdą.
Totalitarinės valstybės žlugimas pašalino šias propagandos užuolaidas ir atskleidė, kad jos kurtas priešų pasaulis tėra fantazija. Tačiau sovietmečio manipuliavimo mechanizmai – ir rusų polinkis tuo tikėti, šiandien yra dar stipresni nei bet kada anksčiau.
Apklausa po apklausos rodo, kad visuomenės parama Putinui ir jo karui su Ukraina tebėra aukšta, iš dalies dėl prokremliškų televizijos programų nuolat transliuojamos propagandos. Praėjusį mėnesį įsijungiau rusiškas televizijas, kad pajusčiau, ką paprastas rusas turi suvirškinti vos per vieną dieną. Rezultatai kėlė nerimą.
Televizija, o ne internetas, tebėra dominuojantis naujienų gavimo kanalas Rusijoje. Vidutinis rusas televiziją žiūri apie keturias valandas per dieną. Absoliučiais skaičiais šie skaičiai nėra unikalūs: amerikiečiai žiūri daugiau.
Unikalu net nuo sovietinių laikų yra tai, kad kiekvienas kanalas ir kiekviena programa, nuo žinių laidų iki muzikos konkursų, 24 valandas per parą, septynias dienas per savaitę perduoda Kremliaus naratyvą.
Dienos dienotvarkę nustato 5 ryto žinių laida. Gegužės mėnesio penktadienio rytą pagrindinė įtakingiausio Rusijos kanalo „Channel One“ istorija yra „kova su Ukrainos naciais“ netoli Bakhmuto.
Po to seka pranešimai apie Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono vizitą Kinijoje, Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo vizitą į Turkiją ir stačiatikių Apreiškimo šventė. Trijų valandų ryto šou ši sąstata su nedidelėmis variacijomis kartoja kas 30 minučių, o naujienos iš fronto persipina su liaudiškais patarimais, kaip iš išspausti beržų sulą ar pasigaminti pelių gaudykles.
Net ir orų prognozės prisideda prie propagandos, mat įtraukia okupuotus Ukrainos miestus į Rusijos teritoriją. Pirmajame kanale naujienos ir naujienas aptariančios programos sudaro maždaug aštuonias valandas dienos transliacijos. Nenuostabu, kad didžioji šio laiko dalis skirta Rusijos „specialiajai karinei operacijai“, Kremliaus eufemizmui, taip pervadinant karą Ukrainoje.
Dienai įsibėgėjus naujienų laidos ilgėja, kol pasiekiamas 21 val. katarsis: Vremya arba „Laikas“. Mano sovietinės jaunystės reliktas, šios idos uždavinys – per ideologiškai teisingą objektyvą pristatyti šalies ir tarptautinius įvykius.
Tačiau laikai pasikeitė. Nors ji tebėra viena populiariausių Rusijos naujienų laidų, besišypsantis „Vremya“ vedėjas yra toli nuo iškilmingų veidų sovietų laikais. Dabar laidoje atsisakyta bet kokių objektyvumo pretenzijų.
Segmentą apie JAV valstybės sekretoriaus Antony Blinken pasisakymus apie Ukrainos kontrpuolimą lydi karikatūra, kurioje dėdė Samas lėlių virvelėmis tempia Ukrainos prezidentą su antrašte „Prisijaukinti žudikai“.
Kiekvienas reportažas lenkia ankstesnįjį savo cinizmu ir fanatizmu. Viena iš istorijų yra nusikaltimų žmoniškumui tyrimas Mariupolyje, tai yra, rusų teigimu, Ukrainos įvykdytų nusikaltimų tyrimas. Už naujienų transliacijų ribų karas visuomenei pristatomas per politines ir socialines pokalbių laidas.
Milžiniškuose studijos ekranuose, kurie tarnauja kaip fonas šeimininkams ir jų svečiams-ekspertams, karas pristatomas kaip nesibaigiantis siaubo šou, kurį „žaidžia“ žvėriški ukrainiečiai.
Liejasi kraujas, moterys aimanuoja, o sukrėstos močiutės drebančiais balsais dėkoja rusų kareiviams. Tačiau, jų žodžiais, karas taip pat yra „palaimingas poelgis“. Tai „mūsų senelių palikimas“ ir tai vienas iš daugelio nepaliaujamų Rusijos Antrojo pasaulinio karo atminties užgrobimų, skirtų dabartinio karo pabaigai.
Tiems, kurie yra mažiau pasirengę savo „šventai pareigai“, karas vaizduojamas kaip darbas, kuriame ukrainiečių žudymo užduotys apibūdinamos kaip „baigtos“ arba „pažengusios“.
Rusijos propaganda smurtą apibūdina, kaip neišvengiamą ir kasdienišką reiškinį, atribodami žiūrovų mintis nuo kaltės dėl jų vardu padarytų nusikaltimų. Kitose dienos naujienų santraukos vietose karas parduodamas ir humanizuojamas per daugybę pasikartojančių veikėjų, patenkančių į vieną iš dviejų stovyklų: „mes“ arba „jie“.
„Mums“ (naši) vadovauja „didvyriai“ – Putino kariai. Šie „Raudonosios armijos karių dvasios paveldėtojai“ visada yra aukšti, dažnai mėlynakiai arba bent jau šviesių atspalvių barzdomis.
Kai jie nekovoja su naciais, jie atsipalaiduoja švariose, šiltose kareivinėse ir skaito rusų moksleivių jiems siunčiamus palaikymo laiškus. Jų sveikata rūpinasi gražios slaugytojos su tvarkingais kirpčiukais ir kruopščiu makiažu net priekinėse karo linijose. Tai gali atrodyti neįtikima niekam, kas matė tikrą karą, tačiau rusai „yra kitokie ir veikia kitaip“, – tikina ekrane rodomi žmonės.
Tada yra piktadariai. Žodis „ukrainietis“ niekada nevartojamas vienas, tik su priedais, tokiais kaip „naciai“, „satanistai“, „teroristai“, „žudikai“, „bedieviai“, „fašistai“, „radikalai“. Šioje realybėje ukrainiečiai net nėra tikri žmonės – jie yra „rusai sudaužytomis smegenimis“, beverčiai padarai, neturintys jokių teisių ir valios, o jų lėlių virveles traukia Jungtinės Valstijos.
Amerikiečiai šiose televizijose taip pat nusipelno savo neapykantos dozės. Amerikiečiai, tiksliau, „anglosaksai“, nebėra verti Šaltojo karo eros priešininkai, jie yra „lėto proto“, „hegemoniški“ ir „chaotiški“.
Siekdami sunaikinti Rusiją, jie išnaudoja išsekusius Europos lyderius, kurių pagrindiniai interesai yra gėjų darbotvarkė ir atitinkamų valstybių pavergimas Europos Sąjungos naudai. Užsienio transliacijų dalis Rusijos televizijos transliacijose stebina: Rumunijos ūkininkai protestuoja prieš Ukrainos grūdų importą, paryžiečiai degina mėgstamą prezidento restoraną, britų tėvai smerkia kūno pozityvumo pamokas, kurias veda nuogi žmonės. Ir, jei to būtų negana, JAV žvalgyba tariamai rengia Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano nuvertimą, teigia rusų televizija.
Šios istorijos, piešdamos siaubingą Vakarų pasaulio viziją, veda prie neišvengiamos išvados, kad gėris turi ateiti iš Rytų, nes Vakarai jau prarasti. Kinija, vadovaujama savo „išmintingojo“, „puikaus“ ir „galingo“ prezidento Xi Jinpingo, šioje žinutėje giriama už pagalbos ranką Rusijai, kaip ir kitos „draugiškos“ šalys, tokios kaip Iranas, Sirija, Burkina Fasas ar Baltarusija.
Rusija nėra izoliuota, tvirtina Kremliaus valdomos televizijos vedėjai, kurie savo atostogas leisdavo Prancūzijoje ar Šveicarijoje. Jie taip pat pateikia nuolatinį ir patrauklų kvietimą kitoms šalims prisijungti prie naujos koalicijos, paremtos neliberalizmu, tradicionalizmu ir antiamerikietiškumu, mat dvynių sostinės – Maskva ir Pekinas – formuoja šią koalicija kaip tik dabar.
Rusijos prezidentas rusiškoje televizijoje vaizduojamas, kaip visažinis. Štai Putinas susitika su sveikatos apsaugos ministru, kad aptartų Rusijos sveikatos priežiūros pažangą, Putinas įsako savo vyriausybei padėti grįžtantiems „specialiųjų karinių operacijų dalyviams“ užimtumu ir būstu, Putinas lankosi Tulos geležinkelio gamykloje, norėdamas aptarti sėkmingą vakarietiškos technikos pakeitimą aukščiausios klasės vietiniais šedevrais.
Keletas įprasto Rusijos gyvenimo žvilgsnių, kurie nenuspalvinti Putinu, slegia. Laidoje „Vyras / moteris“, reklamuojama, kaip pokalbių laida apie „piliečius sudėtingose situacijose“, laidos vedėjas ir jo komanda kalba apie žmogžudystę kaime, ten kalba aukos ir kaltinamojo tėvai, dalijamasi detalėmis apie mušimą, tardymą ir arešto orderius.
„Žmogaus ir teisės“ segmentai, „sociopolitinė programa“, seka daugelio tikrų rusų neteisėtus žygdarbius: vedybų sukčių, kurčios pensininkės pinigų plovėjos nuotykius, moters, smurtaujančios prieš kaimyno šeimą istorija ir dar vienas pasakojimas apie namuose įrengtą vištidę.
Rusiškoje televizijoje gausu ir burtininkų bei magų, daug kalbama apie magijos pasaulį. Štai pasak politinių pokalbių šou „The Big Game“, priežastis, dėl kurios Kinijos prezidentas Xi niekada nekalbės su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu, yra ta, kad pastarasis yra prakeiktas: kiekvieną lyderį, kuris kerta jo kelią, ištinka politinė ar fizinė nelaimė.
Įrodymų toli ieškoti nereikia, sako rusų televizija, štai pažvelkite į buvusio Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Boriso Johnsono ar Suomijos ministrės pirmininkės Sannos Marin (abu buvo nušalinti nuo pareigų) politinę karjerą, arba, dar blogiau, Omano sultono Qaboos bin Saido, kuris mirė praėjus vos kelioms dienoms po Ukrainos prezidento apsilankymo jo šalyje.
Baimės kurstymas visada buvo propagandos tikslas, tačiau Putino KGB laikais Sovietų Sąjungos antireliginė, mokslui palanki pozicija nustatė tam tikrus suvaržymus prekybai tamsybėmis. Tie suvaržymai dabar panaikinti, o įvairaus plauko prietarai pašaukti tarnauti ideologinei darbotvarkei.
Mes gyvename paskutiniais laikais, sako televizija: „Pasiruoškite paskutiniam gėrio ir blogio susidūrimui". Niekur šis dramatiškas kampas nėra apžaidžiamas taip uoliai, kaip per politinių pokalbių šou „Vakaras su Vladimiru Solovjovu“.
Viduramžių budelio stiliumi apsirengęs Solovjovas, daugelio Italijos vilų, kurioms uždėtos ES sankcijos, savininkas, yra liūdnai pagarsėjęs net ir perpildytoje Rusijos karo propagandistų erdvėje. Beveik kasdien rodomoje savo dvi valandas trunkančioje laidoje Solovjovas dabartinį konfliktą nuspalvina pasaulio pabaigos spalvomis – siautėjančiu šventuoju karu, kuriame Rusijos šventieji kovoja su Ukrainos demonais.
Tiesioginis kurstymas nužudyti Rusijos televizijoje nėra nusikaltimas. Pasmerkdamas Ukrainos valdžios vykdomas paieškas Pečiorų Larvos urvų vienuolyne, istorinėje Rusijos stačiatikių bažnyčios tvirtovėje Kyjive, Solovjovas klausia: „Kiek ilgai mes būsime nekeršyję už savo herojus ? Kada mes sunaikinsime vyriausybės rajoną Kyjive ir vyriausiąjį nacį Zelenskį?
Jei tikėti jo laidos svečiais, atsakymas toks: greitai. Pasak „Russia Today“, propagandos tinklo, skirto auditorijai už Rusijos ribų, vyriausiosios redaktorės Margaritos Simonyan, kuri yra dažna Solovjovo laidos viešnia, „Faraonui Zelenskiui“ jau buvo atskleista 10 biblinių negandų.
Likę programos svečiai, daugiausia parlamentarai ir akademikai, atstovaujantys Rusijos „elitui“, visiškai palaiko Solovjovo isterišką kalbėjimą. Jie sutinka, kad JAV yra viso blogio šaltinis.
Tarptautinio baudžiamojo teismo problema, pasak Maskvos valstybinio universiteto profesoriaus, gali būti greitai išspręsta branduoliniu smūgiu, apie kurį laidos „ekspertai“ sąmoningai kikena.
„Sunaikinti Ukrainą“, – savo 170 minučių trukmės sekmadienio laidos baigiamojoje kalboje dudena Solovjovas. „Sudeginkite karšta geležimi. Mes negalime derėtis su šėtonu". Kitą sekmadienį jis jau reikalauja vėl įvesti mirties bausmę, kad susidorotų su „išdavikais“. Jis mėgsta svajoti. Sako, kad kai Rusija laimės, ji gali derėtis su Vakarais arba, tiksliau, su „kas liko iš Vakarų“.
Nors sunku įsivaizduoti, kad kas nors pasirinktų šią propagandą vartoti už Rusijos teritorijos ribų, Rusijos visuomenė nėra vienintelė šių žmonių tikslinė auditorija.
Kai Vakarų lyderiai skaito pranešimus apie Putino ruporus, grasinančius paversti JAV ir Europą „radioaktyviais pelenais“, arba svarsto Rusijos Nobelio premijos laureato įspėjimą apie Rusiją, besirengiančią laimėti branduolinį karą, jie taip pat yra naudingi Maskvai, nors patys to gal ir nesuvokia.
Visgi už maniakiškų šypsenų ir modernios šio įrenginio grafikos slypi smulkmeniškas žmogus, kuris naudojasi baime, kad atitrauktų dėmesį nuo žiaurumo ir gilių karo su pasauliu nesėkmių.
Kada nors, kaip ir tie, kurie išgyveno sovietmetį, rusai atpažins Putino melą, kaip įrankį, leidusį prisidėti prie savo valstybės nusikaltimų.
Kiek dar ukrainiečių gyvybių bus atimta nuo dabar iki kito Rusijos pabudimo, galima tik spėlioti.
