Rasti teisybę Lietuvoje sunku. Po subliūškusių įtarimų korupcija taip mano buvęs Panevėžio meras Povilas Vadopolas.
– Maždaug prieš metus prasidėjo nemalonūs pokalbiai su teisėsauga. Šiandien teigiate, kad tai tebuvo politinių oponentų intrigos. Kokios tuomet buvo priežastys ir pretekstai?
– Esminis pretekstas – atseit aš, kaip meras, nurodžiau statybininkams vykdyti atnaujinamo lopšelio-darželio „Riešutėlis“ papildomus darbus, nors nebuvo nei lėšų, nei tarybos sprendimo.
Iš tiesų nuoširdžiai ir ilgai prokurorui aiškinau, kad to negalėjo būti nei teoriškai, nei praktiškai. Kaip žinoma, tokių nurodymų meras duoti negali, nes pirmiausia šiuo klausimu turi būti priimta daugybė nutarimų. Visa bėda, kad per tyrimą išsiaiškinta, jog neatidėliotini statybų darbai pradėti šiek tiek anksčiau, nei buvo priimtas tarybos sprendimas. Taip mėginta pritempti iki kriminalo ir įrodyti, neva aš daviau nurodymą pradėti darbus anksčiau, nei buvo priimtas Tarybos sprendimas. Taip neva buvo pažeistas įstatymas ir padarytas didelis nusikaltimas (Baudžiamajame kodekse numatytas iki šešerių metų laisvės atėmimas). Iš tiesų padariau tik tai, kas priklauso pagal Savivaldos įstatymą ir savivaldybės veiklos reglamentą: nurodžiau parengti sprendimo projektą dėl papildomų darbų atlikimo ir apmokėjimo.
– Jei šioje istorijoje nėra jokių korupcijos elementų, kam buvo naudinga ją išpūsti?
– Ši istorija galėjo būti naudinga tik mano politiniams oponentams, kurie daugelį metų bet kokia kaina siekė pašalinti mane iš politinės veiklos. To, kad Vyriausias administracinis teismas absurdiškai pripažino mano išrinkimą neteisėtu, jiems buvo maža. Mane kaltino netinkamu vadovavimu, nes iš valdančiosios daugumos neišdrįsau pašalinti korupcija įtariamų Tarybos narių – Kastyčio Vainausko, Tomo Tarulio, Visvaldo Matkevičiaus. Vėliau Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai patys su jais dirbo. Tikrai unikalus reiškinys.
– Kaip dabar gyvuoja tas lopšelis-darželis?
– Lopšelis-darželis „Riešutėlis“ nuo 2009 metų rudens gyvuoja gerokai šilčiau ir švariau. Buvęs bjaurusis ančiukas tapo dailiąja gulbe iš pasakos. Tėveliai ir darbuotojai džiaugiasi, kad suremontuotas stogas, sudėti nauji langai, apšiltintos galinės sienos, sutvarkytas ir nudažytas fasadas. Buvau pakviestas į Rugsėjo 1-osios renginį, mačiau vaikučių koncertą. Džiaugiuosi, kad 380 tūkst. litų, kuriuos parūpinau iš Vyriausybės, investuoti prasmingai. Tos lėšos buvo pradžia, o likusieji darbai atlikti iš savivaldybės lėšų. Antraip lopšelis-darželis būtų toliau badęs akis kontrastu, nes yra visai netoli prabangiosios sporto arenos. Man tas kontrastas, kai vienam objektui skiriama per 120 mln. litų, o kitam – nieko, atrodė kraupi socialinė neteisybė, todėl ir stengiausi, kad vaikai bent nešaltų.
– Kaip jautėtės pabuvęs teisėsaugos ir teismų mėsmalėje? Ar ten patekęs žmogus gali tikėtis objektyvumo ir normalaus proceso?
– Mūsų valstybėje piliečiams nebegalioja nekaltumo prezumpcija. Pagarsinus įtarimus man, visus metus turėjau atlaikyti psichologinį terorą ir žemiausio lygmens asmenų kaltinimus – pradedant vietos žiniasklaida ir baigiant kolegomis. Panevėžiečiams buvo mėginama įteigti, kad esu korumpuotas, buvau išvadintas „tiuremščiku“, kuriam vieta belangėje ir t. t. Išryškėjo kai kurių politikų mentalitetas, kultūros lygmuo, atsisijojo draugai ir oponentai. Tai truko metus. Panaikinus įtarimus, ne visos žiniasklaidos priemonės tai paviešino, o jei tą ir padarė, tai iš vieno leidinio interneto archyvo straipsnis su komentarais dingo kaip nebuvęs jau kitą dieną. Beje, „draugų“ vėl padaugėjo,
Manau, kad paprastam piliečiui bylinėtis Lietuvos administraciniame teisme būtų sunku ir kas žino, kokią teisybę jam ten pavyktų rasti. Tiesa, apie Panevėžio administracinį teismą ir Generalinę prokuratūrą esu geros nuomonės. Ten dirba profesionalai, kurie įsigilino į pateiktą medžiagą, patikrino faktus ir panaikino iš piršto laužtus, pritemptus įtarimus, politikavimą ir (kas galėtų paneigti?) kažkieno įtaką.
Tai džiugina, kad Lietuvoje dar esama institucijų ir principingų pareigūnų, iš kurių gali tikėtis teisingumo. Nes ši apgailėtina istorija galėjo pasibaigti ir kitaip, kaip baigėsi man, tarkime, 1974 metais. turiu tokią liūdną patirtį iš anų laikų.
– Ar tiesa, kad pasisavinote Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų mero Vito Matuzo laurus statant sporto areną? Kuris laikytinas jo krikštatėvius?
– Gandus (teiginius) komentuočiau, jei tokių būčiau girdėjęs, tačiau atleiskite, tai sužinojau tik dabar, iš jūsų. Koks iš manęs arenos tėvas? Kas liečia lėšų skirstymą, nepaneigsi, kad būtent merui konservatoriui V. Matuzui, pinigus arenai statyti skyrė socialdemokrato Algirdo Mykolo Brazausko vadovaujama Vyriausybė.
Tuo metu kitas socialdemokratas – Zigmantas Balčytis buvo finansų ministras. Kadangi ir aš – socialdemokratas, tai galbūt galiu pretenduoti į kuria nors dalį „laurų“. Juokauju...
Beje, vadovaujant V. Matuzui, statyboms buvo sunaudoti europiniai pinigai. O man tapus meru, kaip kokiam maurui teko rūpintis, kad būtų pakratyta savivaldybės ir motinėlės Lietuvos piniginė. Ką darysi, pasirūpinau.
Kad nežlugtų sumanymas ir nereikėtų grąžinti europinių pinigų (oi, koks būtų kilęs skandalas!) – ir vėl socdemo Gedimino Kirkilo Vyriausybė pridėjo „smulkmenėlę“: 50 mln. litų.
Tai kieno ir kokius laurus pasisavinau? Atidarant areną į sceną buvo pakviestas V. Matuzas, įvardyti jo nuopelnai.
********
Pernai, 2010 metų vasario 26 dieną kaukėti Specialiųjų tyrimų tarnybos agentai su antrankiais išvedė iš Panevėžio savivaldybės vicemerą K. Vainauską ir administracijos direktorių Stasį Karčinską (abu Tautos prisikėlimo partijos nariai). Prieš tai buvo areštuoti savivaldybės Statybos ir statinių priežiūros skyriaus vedėjas Mykolas Buzys, bei pareikšti įtarimai vicemerei Zitai Kukuraitienei, kurie vėliau nepasitvirtino.
Už dviejų mėnesių kvietimą į Generalinę prokuratūrą gavo ir buvęs meras P. Vodapolas. Jam pareikšti įtarimai piktnaudžiavus tarnyba, viršijus įgaliojimus, kuriuos prokurorai neseniai oficialiai panaikino.
