Žydi visą sezoną
Kraštovaizdžio dizainerė Jolita Deveikytė-Kirdenė patarė sodinant augalus atsižvelgti į namo architektūrą. Anot jos, šiuolaikiškas namas geriau atrodys apsodintas tradicinėmis gėlių lysvėmis. Gėlių spalvas reikėtų parinkti taip, kad jos pagyvintų namo fasado tonus.
Spalvingi, ryškūs, gausiai žydintys, prie aplinkos derantys gėlynai traukia žvilgsnį ir namo aplinkai suteikia savitą stilių. Gėlės gražiai atrodo auginamos tiek pavieniui, tiek grupėmis vejoje, prie baseinų, gėlynuose, alpinariumuose, pastatomuose ar pakabinamuose vazonuose.
„Neįmanoma susodinti visų augalų, kurie yra, geriau gėlių įvairovę apriboti, – patarė dizainerė. – Nedideliuose plotuose, ypač prie pastatų, geriausia įrengti taisyklingus stačiakampio, rombo ar kitos formos gėlynus. O štai dideles sodybas drąsiai galima puošti laisvų formų aplinką pagyvinančiais gėlynais.“
Šie gėlynai dažniausiai komponuojami iš daugiamečių aukštų ir vidutinio aukščio, tankios kero formos, vienos ar kelių rūšių gėlių. Komponuojant tokius gėlynus reikia atkreipti dėmesį į tai, kad ilgą laiką gėlės būna be žiedų, todėl kero forma ir lapų spalva turi būti išraiškingi, puošnūs visą augalų gyvavimo laiką. „Tinkamai suformuotas gėlynas, kurį sudaro svogūninės ir gumbasvogūnės, vienmetės, dvimetės ir daugiametės gėlės, dekoratyvūs medeliai ir krūmai, gali žydėti visą sezoną – nuo kovo iki spalio“, – sakė J. Deveikytė-Kirdenė.
Tokiame gėlyne pirmosios pražysta smulkiasvogūnės gėlės, paskui – tulpės, hiacintai, plukės, miniatiūriniai vilkdalgiai, forzitijos. Kai peržydi ankstyvosios svogūninės gėlės, plikus žemės plotelius pravartu pridengti vienmetėmis gėlėmis. Paprastai augalai suauga tankiai, kaip natūralioje pievoje. Svogūninių augalų kaimynystėje galima paviršines šaknis turinčias astilbes, monardas ir flioksus.
Gėlyno formavimas
Kaip tokį gėlyną suformuoti? „Pirmiausia pasodinkite stambius augalus įvairių formų lapais – tarkim, gaures, arunkus, rodžersijas, vienadienes, stambias melsves ir sibirinius vilkdalgius, – kaip vieną iš pavyzdžių nurodė dizainerė. – Lysvės pakraštyje prie sienos ar tvoros sodinkite aukštaūgius augalus stačiais stiebais, tarkim, flioksus, laipiojančias rožes, raganes, vijoklinius sausmedžius. Tarp aukštaūgių sodinkite vidutinio aukščio gražiai žydinčius augalus – ramunėles, korėjines chrizantemas, vilkdalgius, rytines aguonas. Tarpueilius užkaišykite melsvėmis, paparčiais, heicheromis, astilbėmis.“
Gėlyno priekyje tiks žemaūgės raktažolės, šilagėlės, uolaskėlės, kiliminiai augalai, tarpeliuose – svogūniniai ir trumpos vegetacijos augalai. Aukštaūgiai augalai – lelijos, kardeliai – geriausiai atrodys prie namo sienos ar tvoros, per vidurį galima pasodinti tulpių, narcizų, hiacintų, lysvės priekyje – krokų, snieguolių, sniegžydrių.
„Tokios lysvės netiks prie modernių ar baroko stiliaus pastatų. Prie jų geriau sodinti įvairių formų spygliuočius, rododendrus, kiliminius augalus, – teigė kraštovaizdžio dizainerė. – O natūralią pievą primenantys gėlynai labiau tinka užmiesčio sodyboms.“
Grupėmis dažniausiai auginamos daugiametės gėlės, rečiau jos komponuojamos iš vienamečių augalų. Kuriant grupes reikėtų vengti ovalių ir griežtai simetriškų formų. Tolygiai vingiuoti gėlyno kontūrai padidina jo apimtį ir dydį.
Grupės turi būti sodinamos arčiau takų ar šiaip žmogaus matymo lauke. Laisvo planavimo gėlynuose galima įkurdinti tų rūšių augalus, kurie savaime auga gamtoje, pavyzdžiui, didžiagraižes baltagalves, šilinius šalavijus, paprastąsias bitkrėsles, drėgnose vietose – pelkines vingiorykštes, paprastąsias raudokles.
Sodinant pavienes gėles, jos turi traukti žvilgsnį įspūdingu puošnumu, išskirti iš kitų augalų. Tai gali būt daugiamečiai augalai, išliekantys puošnūs visą augimo laikotarpį, kaip paprastieji arunkai, širdiškosios maklėjos, rausvažiedės ežiuolės, plačiažiedės kurpelės, geltonieji gencijonai, rodžersijos. Iš vienamečių pavieniui įspūdingai atrodo paprastieji ricinmedžiai, ypač jų raudonlapės formos.
Derinimo subtilumai
Jei norime turėti nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens akis džiuginantį gėlyną, labai svarbu parinkti skirtingu metu žydinčias gėles. O kokias, priklausys ir nuo ploto, kurį joms skirsime. Gražias grupes sudaro žėrinčiosios rudbekijos, šluoteliniai flioksai, didieji pentiniai, šiurkščiosios saulakės. Parinkus skirtingu laiku žydinčius tos pačios rūšies veislių augalus pailginamas gėlyno žydėjimo laikas, be to, jis nebūna vienspalvis.
Tokius gėlynus galima formuoti iš šluotelinių flioksų, hibridinių vilkdalgių, puikiųjų bijūnų ir kai kurių kitų veislių augalų. Mišriose grupėse auginamos tiek vienametės, tiek daugiametės gėlės. Daugiausia dėmesio skiriama jų derinimui pagal aukštį, žiedų ir lapų spalvą, žydėjimo laiką. Jei grupė matyti iš visų pusių, aukščiausios gėlės sodinamos gėlyno viduryje, žemesnės – jo pakraščiuose. Jei grupė yra prie pastato ar medžių, krūmų, tada aukščiausios gėlės sodinamos tolimiausioje gėlyno vietoje, žemesnės – jo priekyje.
Nereikėtų sudaryti labai tankių grupių, nes daugiamečiai augalai po kelerių metų suvešėję pradeda vieni kitus stelbti, todėl mažiau žydi. Gražiai žydinčios daugiametės gėlės su puošniais lapais sodinamos paliekant didesnius tarpus nei tarp kitų gėlių.
Aplinkos sąlygos
24 metų agronomės ir botanikės patirtį turinti Daivita Suchackienė patarė, į ką atkreipti dėmesį renkantis gėles. „Labai svarbi vieta, todėl reikėtų įvertinti esamas aplinkos sąlygas – dirvos pralaidumą, drėgnumą, apšvietimą dieną, vyraujančių vėjų kryptį, reljefo ypatumus – lygus ar su nuolydžiu“, – pasakojo agronomė.
Saulėtoje vietoje patartina sodinti daugiamečius astrus, flioksus, alūnes, karpažoles, šalavijus, šilokus, miskantus ir kitus varpinius augalus.
Daliniame pavėsyje geriau augs astilbės, auskarėliai, melsvės, bruneros, bergenijos, rodžersijos, poraičiai, raktažolės. Iš vienamečių gėlių reikėtų rinktis atsparesnes rūšis – serenčius, didžiuosius žioveinius, paprastąsias lobelijas, patagonines verbenas, meksikinius žydrūnius, kvapiąsias razetas, raudonžiedžius šalavijus, taškuones, saulėgrąžas (žemaūges arba daugiagraižes) ir kt.
Gėlyno grožį nulemia ir dirvožemis. Prastesnėje žemėje gėlynas bus skurdesnis. „Patariu nesvajoti apie tinginio gėlynus, kurių nereikėtų prižiūrėti. Nėra nė vieno augalo, kuriam nereikėtų nuolatinės priežiūros, – patarė agronomė. – Gėlės – kaip vaikai, jomis reikia rūpintis, jas apžiūrėti, nuskinti nudžiūvusį lapą, pasidžiaugti žiedais.“
Auginant daugiametes gėles, žinoma, darbo mažiau, tačiau ir jas kas kelerius metus būtina iškasti, išskirstyti kerą ir iš naujo pasodinti, antraip krūmelis bus neišvaizdus. Žinoma, tvarkingai susodinus ravėti neteks – paaugusios daugiametės gėlės savo lapija viską užgoš ir piktžolėms nebus kur vešėti. Tokiam gėlynui užteks minimalios priežiūros – nuskabyti nudžiūvusius žiedus.
Rūgščios žemės augalai
Jei šalia pušynas ir žemė rūgšti, tuomet D. Suchackienė siūlo rinktis rūgščią terpę mėgstančias gėles, pavyzdžiui, pachisandras, valdšteinijas, kanadines sedulas, astilbes, raskilas. Originalų gėlyną galima suformuoti iš žemaūgių puošnių medelių ir krūmų. Gražiai dera įvairių formų spygliuočiai su rododendrais, viržiais bei erikomis.
Lysvėje gerai auga mikrobiotos, šliaužiantieji, horizontalūs ir piramidiniai kadagiai, tujos, rutulio formos mažos eglaitės, kėniai, kalnų pušaitės, puskiparisiai. „Auksinio ir sidabrinio atspalvio spygliuočiai puošniai atrodo prie žalialapių rododendrų, – pasakojo agronomė. – Rododendrams ir viržiams pridėkite spygliuočių miško paklotės ir pušų spyglių. Rododendrai nepakenčia perdžiūvimo, bet nemėgsta ir stovinčio vandens. Molingoje žemėje tiks vilkdalgiai, ramunės, astilbės, o smėlyje puikiai augs šilokai, įvairios smilgos, levandos, salvijos.“
Specialistė pabrėžė, kad renkantis skirtingo aukščio gėles reikėtų atsižvelgti į gėlyno vietą. Prie tako ar palangės nereikėtų sodinti itin aukštų augalų. Tokiose vietose labiau tinka šliaužiančios, iki pusmetrio aukščio gėlės. „Jei gėlynas gyvatvorės fone, jeigu juo gėrimės iš tolo, kiliminių gėlių neįžiūrėsime, todėl pakraštyje sodinkime 10–15 cm aukščio, o arčiau tvoros – žmogaus ūgio miskantus ar, pavyzdžiui, blakėžudes“, – sakė ji.
Kraštovaizdžio specialistų patarimai
Sklypo plane pasižymėkite, kiek vietos užima veja ir takai, kiek – vertikalūs elementai (namas, kiti statiniai, medžiai, krūmai, gėlynai). Jei daugiausia erdvės užima veja, aikštelė ir takai, sklypas atrodo neproporcingas, per tuščias. Pasodinkite didesnių medžių, įrenkite gėlyną su aukštesniais augalais, kad bendras vaizdas būtų harmoningesnis.
Sodinkite augalus grupėmis. Išmėtyti sklype po vieną, jie atrodys chaotiškai, be to, bus labai sudėtinga šienauti veją, nes reikės apeiti kiekvieną medelį ar krūmą. Sukurkite kompoziciją – sodinkite keletą suderintų augalų kartu.
Kurdami augalų kompozicijas stenkitės, kad jų spalvos ir rūšys derėtų tarpusavyje. Ribokite augalų rūšių skaičių: pasirinkę spalvinę gamą arba tam tikras rūšis, kitų turėsite atsisakyti, kad ir kaip gaila būtų. Pernelyg didelė įvairovė nepadaro želdinio gražesnio ar vertingesnio.
Rinkdamiesi spalvinę gamą ir augalus, venkite margumyno. Pasirinkę pagrindinį augalą arba pagrindinę spalvą, leiskite jiems atskleisti visą savo grožį – sudarykite jiems tinkantį foną. Pasodinkite gėlyne paprastų žalių nereiklių augalų arba necharakteringų viksvų, gerą foną duoda ir gyvatvorė, ypač šviesiems žiedams. Suderintose pagal žydėjimą augalų grupėse tie patys augalai skirtingu metų laiku gali būti pagrindiniai (kai žydi) ir foniniai (kai nežydi). Tas pats dėsnis taikomas ir kitiems elementams sklype. Jei namas ryškių spalvų, gėlynas turi būti žalias ir subtilus, jei trinkelės ryškiai raudonos, augalus rinkitės neutralius arba atkartojančius tą spalvą. Ne visi elementai turi būti vienodai įdomūs.
Nepadauginkite spygliuočių. Spygliuočiai gali duoti sklypui vertikalumo, struktūros, bet jei jie dominuoja, aplinka atrodo statiška, nematome metų laikų kaitos. Rekomenduojamas santykis – iki 30 proc. spygliuočių, palyginti su lapuočiais.
Lijana Cibulskienė
