Gegužės pabaigoje Vyriausybė patvirtino atnaujintą komisiją dėl sovietų okupacijos žalos atlyginimo. Jai pavesta iki liepos 1 d. parengti Lietuvos derybines nuostatas ir veiksmų planą siekiant atlyginimo už Sovietų Sąjungos okupacijos padarytą žalą.
Apie tai, ką galime įvertinti pinigais ir ko negalime, bei tai, ko mes siekiame, Balsas.lt kalbasi su šios komisijos pirmininke, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generaline direktore Terese Birute Burauskaite ir komisijos nariu – Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotoju Algimantu Kasparavičiumi.
Kai buvo skaičiuojama žala, buvo įvertinti 1940–1991 laikotarpio nuostoliai ir 1991–1993 metais Rusijos kariuomenės padaryta žala. Buvo suskaičiuota, kad ji sudaro apie 80 mlrd. litų. Kas buvo įskaičiuota ir kas nepamatuojama pinigais?
T. B. Burauskaitė:
Tai, ką galima buvo įvertinti pinigais, buvo kruopščiai suskaičiuota. Bet neįmanoma įvertinti žmonių patirto streso, negalima pinigais įvertinti negimusių vaikų, kultūros praradimų ar to, ko galėjome pasiekti, bet nepasekėme. Pavyzdžiui, prarastas kultūros veikėjas yra didelė netektis kultūrai.
Tas totalitarinis režimas buvo žiaurus ne tik pas mus, bet ir Ukrainoje, Azijoje, Užkaukazėje. Negalime susigrąžinti prarastų likimų, negimusių vaikų, šeimų. Aš kalbu ne teoriškai – tai mano šeimos likimas. Mano tėvo sesuo mirė praėjus dviem savaitėms po to, kai nuvežė į lagerį – po dviejų mėnesių kelionės užkaltame vagone, mano senelis mirė lageryje... Bet apie kompensacijas už tai kalbėti negalime, nes to neįmanoma kompensuoti.
Kokie uždaviniai keliami atnaujintai komisijai?
T. B. Burauskaitė:
Tai nebus padarytos žalos perskaičiavimas, tikslinimas ar naujų faktų prijungimas. Mes negrįšime prie skaičiavimų pagrįstumo, bet ieškosime, kokia forma išreikšti derybines nuostatas, kad jos būtų pačios rezultatyviausios. Tai derybinių nuostatų formulavimas, realių galimybių kelti šį klausimą bendraujant su diplomatinėmis ir kitomis Rusijos tarnybomis ieškojimas.
Per 10 metų, praėjusių nuo to, kai buvo suskaičiuota žala, daug kas pasikeitė ir Europoje. Manau, kad Europoje yra tendencija pripažinti ir kriminalizuoti totalitarinį režimą kaip nusikalstamą veiklą, ir tai padėtų mūsų valstybei derybose ar bent artėjant prie tam tikrų susitarimų.
A. Kasparavičius:
Turime vilties, kad dvišalės diplomatinės derybos anksčiau ar vėliau prasidės.
Manau, kad turime gerą pavyzdį, kaip būtų galima derybose spręsti buvusios TSRS padarytos žalos atlyginimo klausimą. Tai Lenkijos ir Rusijos santykiai ir Katynės tragedija.
Ilgai šis klausimas nebuvo sprendžiamas, tačiau per kelerius pastaruosius metus Varšuva ir Maskva sugebėjo rasti sprendimą, o Rusija rado stiprybės grąžinti didžiąją dalį, apie 95 proc. dokumentų, susijusių su lenkų karininkų ir kitų žmonių išžudymu II-ojo pasaulinio karo metais.
Iš esmės tai buvo Lenkijos ir Rusijos politinis sutarimas, kad Rusija pripažins nusikaltimą, perduos dokumentus, tačiau Lenkija įsipareigojo Rusijai nereikalauti satisfakcijos kaip valstybė – pakako, kad Rusija tai pripažino ir geranoriškai atidavė dokumentus. Tai teikia tam tikrų vilčių, kad politiniai procesai mūsų rytinėje kaimynėje nėra visiškai „užšalę“.
Bet, kita vertus, Lenkija sukūrė sistemą, kuri leidžia Katynės aukų artimiesiems privačia tvarka bylinėtis su Rusija. Ar tai duos konkrečių rezultatų, pasakyti sudėtinga, bet tokia praktika iš principo yra įmanoma: atskiriama valstybės ir atskiro asmens pozicija. Tas mechanizmas, kurį rado Varšuva ir Maskva, galbūt galėtų būti pavyzdžiu Lietuvai.
Nereikėtų užmiršti, kad dar 1989 metais TSRS Aukščiausioji Taryba pripažino Molotovo-Ribentropo pakto nuostatas niekinėmis. Tai iš esmės buvo okupacijos pripažinimas. 2006 metais Lietuva ir Rusija kartu išleido dokumentų rinkinį, kuris buvo aprobuotas Rusijos užsienio reikalų ministerijos, o šio rinkinio įvade nedviprasmiškai buvo įvardintas okupacijos faktas.
Kita vertus, ir dabar Dūmoje mes girdime okupacijos fakto neigimą, pasišaipymą iš mūsų. Turint galvoje, kad Rusijoje totalitarinis režimas tęsėsi dvigubai ilgiau negu Lietuvoje – nuo pat 1917–1918 metų, tikėtis greitų pozityvių pokyčių nereikėtų. Reikia turėti kantrybės ir elgtis solidžiai, oriai, tvirtai laikytis savo moralinės tiesos. Bet vis dėlto Rusijoje vyksta tam tikri procesai – šita valstybė, nors ir sunkai, bet randa savyje jėgų pripažinti, kas buvo jos istorijoje tamsaus.
Vadinasi, pagrindinis mūsų valstybės tikslas – pasiekti kad Rusija oficialiai aukščiausiu lygiu patvirtintų Lietuvos okupacijos faktą? Kaltės pripažinimas kaip moralinė kompensacija, bet ne pinigai?
T. B. Burauskaitė:
Tai nereiškia, kad visa suma per tam tikra laiką grąžinama. Tai ne vien materialinis mūsų suinteresuotumas. Yra įvairių būdų pripažinti faktą, kurį Vakarų pasaulis yra pripažinęs. Tai nekvestionuojama.
Žinoma, jeigu žmonės dirbo labai sunkiomis sąlygomis – šachtose, geležinkelį tiesė amžino įšalo zonoje – suprantama, kad jie nori, jog būtų bent simboliškai sumokėta. Bet ne materialinė išraiška svarbiausia. Manau, kad žmonėms ypač svarbi moralinė satisfakcija – pats pripažinimas, kad jie nekaltai nukentėjo, nes šalis buvo okupuota.
A. Kaparavičius:
Neįsivaizduoju, kad mes galėtume labai greitai viską išspręsti, bet okupacijos žalos atlyginimo klausimas turėtų būti sprendžiamas diplomatinėmis priemonėmis – labai civilizuotai ir korektiškai – per kelerius artimiausius metus.
