Per plauką nuo branduolinio karo
1983-iųjų rugsėjo 26 dieną Stanislavas Petrovas budėjo išankstinio įspėjimo apie branduolinį pavojų centre, esančiame netoli Maskvos miesto. Laikrodis buvo ką tik išmušęs vidurnaktį, kai netikėtai suskambėjo garsi pavojaus sirena. Tai vyko vos mėnuo po to, kai Sovietų Sąjunga pašovė Korėjos keleivinį lėktuvą, o Šaltojo karo įtampa buvo aukščiausiame taške po daugelio metų.
S. Petrovo kompiuteris parodė, kad Jungtinės Valstijos link Sovietų Sąjungos teritorijos paleido balistinę raketą. Po kelių sekundžių šių pranešimų pasirodė dar daugiau: „Aš net neturėjau laiko pagalvoti apie tai, ką aš darau, ar užildyti savo žurnalą. Aš tiesiog tuojau pat turėjau priimti sprendimą“. S. Petrovo darbas buvo nuspręsti, ar pavojus yra tikras, ir, ką apie tai pranešti savo vadovybei, kurie informaciją perduotų tiesiai SSRS lyderiams.
„Aš buvau vienintelis žmogus, turintis informaciją, ir mano reakcija nulemtų veiksmų eigą. Jeigu aš pasakyčiau, kad tai puolimas, jiems sprendimą priimti būtų buvę labai lengva. Panika būtų paplitųsi staigiai“, – pasakoja S. Petrovas. Jis pagalvojo, kad yra pakankamai keista, kad Jungtinės Valstijos, disponuojančios tūkstančiais branduolinių galvučių, pradėtų puolimą vos keliomis iš jų. Naujoji išankstinio įspėjimo sistema taip pat buvo ką tik įdiegta, todėl S. Petrovas ja nepasitikėjo. Tačiau S. Petrovas prisipažįsta: „Aš buvau išsigandęs. Aš suvokiau, kokia atsakomybė užgriuvo ant mano pečių“. Jis priėmė sprendimą – nepranešti niekam, kad prasidėjo III Pasaulinis karas. Vietoje to jis paskambino savo vadovams ir pasakė, kad pavojus – netikras. Atsakomasis branduolinis smūgis buvo atšauktas.
Pripažintas po daugelio metų
Vėliau paaiškėjo, kad Sovietų satelitai–šnipai suklydo – sumaišė Saulės spindulius, atsispindinčius nuo debesų, su JAV raketomis. Na o S. Petrovo vaidmuo liko nepastebėtas. S. Petrovas prisimena: „Kai Valstybinė komisija pradėjo nagrinėti netikro pavojaus priežastis, buvo aptiktos klaidos išankstinio įspėjimo sistemoje. Dėl to buvo apkaltinti mano viršininkai, ir nenorėta pripažinti, kad kažkas padarė kažką gero. Vietoje to buvo pateikti tik kaltinimai.
Pats incidentas išliko paslaptyje, o S. Petrovo vardo niekas nežinojo iki pat 1993 metų, kuomet Sovietų Sąjunga jau buvo žlugusi. Tačiau nuo tų metų S. Petrovas atsidūrė dėmesio centre – buvo apdovanotas įvairiais apdovanojimais. Tiesa, didžioji jų dalys – iš užsienio. Dabar jis gyvena ramų gyvenimą savo namelyje kaime: „Iš pradžių man pranešė, kad žmonės pradėjo mane vadinti herojumi. Aš buvau nustebęs. Niekada negalvojau, kad toks esu. Aš gi tiesiog dariau savo darbą“.
